„Žygiuojame aplink Baltijos jūrą, nes norime sustiprinti visuomenės sąmoningumą, atkreipti dėmesį į jos užterštumą ir pasiekti kuo daugiau žmonių“, – taip trumpai ekspediciją „Save the Baltic Sea“ pristato vienas iš jos dalyvių Stefano Accossato, kurį jau galima vadinti italų kilmės kauniečiu. Su žmona Vitalija Lyska-Accossato ir dar tuzinu aplinkosaugos aktyvistų kovo 11-ąją jis pajudėjo iš Smiltynės. Tikslas – 6000 kilometrų, 8 šalys. 9 mėnesiai ėjimo, susitikimų, paskaitų, seminarų, tyrimų.
[Atnaujinta birželio 28 d., – projekto atstovai pranešė, kad žygeiviai keliauja namo, o žygį vienas tęsia jo iniciatorius Giedrius Bučas]
Žygio iniciatorius ir vadovas – kaunietis Giedrius Bučas, jau pažįstamas mūsų žurnalo skaitytojams visuomenininkas, pastaruoju metu visą dėmesį skiriantis aplinką tausojančioms veikloms. Jis su komanda 2020 m. įveikė 1400 kilometrų aplink Lietuvą – tuomet rinko šiukšles. Populiariausios ir tada, ir dabar „Save the Baltic Sea“ ekspedicijos metu valomi paplūdimiai – renkamos cigarečių nuorūkos. Viena užteršia kubinį metrą vandens – kraupoka, tiesa?
Faktai kelia nerimą – Baltijos jūra yra tarp penkių labiausiai užterštų pasaulyje. Žinoma, istorinės ekspedicijos dalyviai nėra naivūs – per devynis mėnesius situacija nepasikeis. „Suinteresuotus žmones pasiekiame, bet kitus – sunkiai. Todėl svarbu viską dokumentuoti ir ateityje paversti filmu ar kitokiu išliekamąją vertę turinčiu produktu“, – įsitikinęs Stefano. Su juo ir Vitalija, kurią pamenu iš „Kaunas 2022“ projekto (dirbo savanorystės programos koordinatore, ir jai puikiai sekėsi), susiskambinome gegužės pradžioje, kai ekspedicijos komanda buvo Švedijoje.
Kiek kilometrų šiandien įveikėte?
Stefano: Viskas kiek sudėtingiau. Aš šiandien nuėjau 18 kilometrų, bet tai ne visa dienos atkarpa, iš viso suplanuoti 34 kilometrai. Ne visi einame kasdien. Turime autobusiuką, kuriame telpa dalis komandos ir visi mūsų daiktai. Nuolat keičiamės.
Kas motyvavo judu išsirengti į šią ekspediciją? Žinau, kad mėgstate keliauti, iki apsistodami Kaune ilgai buvote Indijoje. Bet juk tai ne paprasta kelionė. Ką teko dėl jos paaukoti?
Vitalija: Kad Giedrius Bučas turi tokią idėją, girdėjau jau senokai, dar iki paskelbiant kvietimą prisijungti. Iš pradžių tai skambėjo lyg dar viena žmogaus, turinčio daug keistų sumanymų, utopija. Bet kai pamačiau skelbimą, kuriame buvo aiškiai išdėstyta, kas ką turėtų daryti, kaip už tai bus atlyginta, supratau, kad tai – svajonių darbas. Eini, keliauji, lankai skirtingas šalis, atlieki funkciją ir dar gauni šiek tiek pinigų. Aišku, tie devyni mėnesiai gąsdino belenkaip. Bet, matyt, tam buvo geras laikas. Po „Kaunas 2022“ įsisukau į visokius laikinus projektus, bet nieko rimto. Stefano pasiūlė pagyventi Italijoje – pamaniau, neturime ko prarasti. Iš nuomojamo buto Žaliakalnyje persikėlėme į Italijos kaimą. Po trijų mėnesių grįžome į Lietuvą, kad startuotume ekspedicijoje.
Kas savaitę lankau terapiją – manau, man tai padeda išlikti savame prote. Terapeutas jau anksčiau klausė, kam man to reikia, ir dabar vis paklausia. Aš vis dar neturiu rišlaus atsakymo. Galbūt tai profesinė krizė, kuri tęsiasi jau keletą metų, ir man reikia iššūkio, kad iš jos išbrisčiau. Jei Stefano nebūtų sutikęs, viena tikrai nebūčiau dalyvavusi.
Stefano: Ilgai nenorėjau gyventi savo gimtojoje šalyje, bet tas noras grįžo – tiksliau, praėjo neigiami jausmai. Supratau, kad pasiilgau Italijos, šeimos, kalnų, ir turiu grįžti tam, kad iš naujo susipažinčiau su savo kraštu. Smagu, kad spėjome keletą mėnesių ten pabūti, bet tada prasidėjo šis projektas (juokiasi). Iš pradžių buvo sunku, taip, nes anksčiau turėjau įsivaizdavimą, kaip gyvensiu bent keletą mėnesių į priekį. Aišku, keliauti, ypač pėsčiomis, aš visada už. Man labai patinka žygiai. Galvojau, kaip ir visi, apie Camino de Santiago, bet šis variantas pasirodė įdomesnis, nors ir sudėtingesnis. Ar tikrai tai įmanoma? Ar galiu pasitikėti Giedriumi? Ar pakaks pinigų?
Svarsčiau, ar turėčiau išeiti iš darbo žaidimų kūrimo kompanijoje „TutoTOONS“, kur praleidau penkerius metus. Neslėpsiu, kaip ir Vitaliją, mane buvo apėmusi profesinė krizė. Supratau, kad galiu dar ilgai užsiimti tuo, ką darau, – vadovauti komandai skaitmeninės rinkodaros srityje, – bet ar tikrai noriu? Alternatyvų neturėjau, tad ši ekspedicija pasirodė kaip būdas kažką keisti. Galiausiai susitariau su darboviete, kad neišeisiu, – dabar dirbu keletą valandų per savaitę, konsultuoju kolegas. Tai užima laiko ir atima energijos, bet finansinis saugumas yra svarbu. O ar noriu grįžti į tą patį gyvenimą Lietuvoje, ar pagyventi Italijoje, dar nesugalvojau.
Galbūt ekspedicija ir neturi būti vieta atsakymams – tai skamba kaip puiki proga pabūti čia ir dabar, nors greitas internetas, aišku, tai apsunkina. Ar pavyksta visiškai atsijungti?
Vitalija: Na, visiškai atsijungti – ne, nes mūsų darbams reikia ryšio. Bet tai atspindi ekspedicijos kompleksiškumą – tai ir žygis, ir edukacija. Pavyzdžiui, aš vedu refleksijas ir komandos formavimo užsiėmimus. Jiems reikia laiko ir… interneto. Dalyvaujame renginiuose, kuriems irgi reikia pasiruošti. Galbūt atsisakius vieno iš iššūkių, projektas būtų stabilesnis, bet jo prasmė būtų jau visai kita.
Į komandą susirinko labai skirtingi ir ambicingi žmonės. Reikėjo ne vieno susitikimo patiems išsiaiškinti, jog ne asmeniniai iššūkiai čia svarbiausia. Ne, šios ekspedicijos tikslas nėra kiekvienam peržengiant savo ribas per 9 mėnesius nueiti 6 tūkstančius kilometrų, nors šiuos skaičius komunikuojame į išorę. Tikslas – tai padaryti kaip komandai. Maršruto koordinatoriai (beje, ši pozicija iš pradžių mane domino, bet nepakankamai išmanau žemėlapius, dar įdomiai atrodė logistika, bet pasirodė per daug fizinio darbo) eina daugiausiai, jie patyrę žygeiviai. Merginos, atsakingos už komunikaciją, turi skirti laiko informacijos apdirbimui ir ištransliavimui – jos eina daug mažiau. Mokausi savimi rūpintis ir suprasti, kada jau turiu save pasaugoti, o kada galiu daugiau. Kai darbinausi į ekspediciją, sakiau, kad už Baltijos jūrą numirti tikrai nenoriu. Kadangi prie komandos prisijungėme gana anksti, prisidėjau prie to, kad ekspedicijos dalyviams būtų daugiau komforto. Pavyzdžiui, ekspedicijos padžioje, kai buvo šaltoka, stengėmės miegoti lovose, kad gerai pailsėtume. Dabar vis dažniau renkamės palapines. Tai maratonas. Ir aš tikrai nežinau, kaip viskas baigsis.
Stefano minėjo kalnų ilgesį, Vitalija – kad už jūrą nemirtų… Tada, prieš išeinant. O dabar? Kaip jūsų pačių požiūris pasikeitė?
Stefano: Taip, dabar man aiškiau, ką reiškia prasta jūros būklė ir kiek tam įtakos turi nesąmoningi kasdieniai mūsų pasirinkimai. Ką vartojame, kiek vartojame… Įdomu, kad iš pradžių turėjome tik Lietuvos perspektyvą, o dabar, jau perėjus Lenkiją, Vokietiją, Daniją, atsivėrė platesni horizontai – imame suvokti, ką kitiems reiškia mūsų bendra jūra. Problemos, o ir sprendimai, skiriasi. Danijoje, pavyzdžiui, planuojama pastatyti naują pusiasalį – pratęsti Kopenhagą į jūrą. Tai turės įtakos mums visiems.
Vitalija: Aha, aš visai nieko nežinojau apie Baltijos būklę. Palyginus su kolegomis, tarp kurių yra ir jūrų biologė (ji – ne žygio, o organizacinės komandos narė), nebuvau pasiruošusi. Ėjimas aplink jūrą yra puikus švietimo metodas. Mokslininkai juk turi visus duomenis, jie jau daug dešimtmečių stebi situaciją. Lietuva yra pasirašiusi susitarimą (2007 m. Baltijos jūros šalys ir Europos Sąjunga, kartu sudarančios Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisiją, arba HELCOM, priėmė Baltijos jūros veiksmų planą – strateginę priemonių ir veiksmų programą, pagal kurią iki 2030 m. Baltijos jūra turi pasiekti „sveiką“ būklę. Daugiau kaip 50 proc. sutartų bendrų veiksmų iki šiol neįgyvendinta, – red. past.). Bet viešojoje erdvėje apie tai nedaug kalbama. Tik išėjusi sužinojau, kiek rūšių ruonių čia gyvena – pasirodo, net trys. Mes jūros tarsi nevertiname, lyg ji nebūtų nusipelniusi geresnio gyvenimo. Mūsų ekspediciją pristatė komunikacijos kampanija „Ar važiuosi į Nidą, jei jūros ten nebebus?“ – geras šūkis. Iš tiesų, palyginus su kitomis, Baltijos jūra labai jauna, uždara ir sekli. Galima juokais vadinti ežeru. Tik kas 30 metų vanduo joje pasikeičia!
Įdomu, kad jūsų maršrutui įtakos turi ir geopolitinė situacija. Nei per dalį Kuršių nerijos, nei per Sankt Peterburgą juk neisite? Tai kaip galima kažką bendrai sutarti, jei su vienu pasu net negali visos tos jūros apeiti?
Vitalija: Yra ir kitų atkarpų, kur plauksime, užuot ėję sausuma ir lindę į žemyną. Jei ne karas, istorija būtų visai kita. Eitume per Kaliningradą, manau. Šio maršruto vizija yra bendrystė. Bet kol kas ji, kaip Stefano minėjo, gana priverstinė – tiesiog jūra yra viena. Ar sąmoningai suvokiame, kad pasaulyje visi esame susiję ir viename planetos gale kilusi banga turi įtakos man, esančiai kitame?
Skamba utopiškai, vienas žygis problemos neišspręs, bet, kaip sako Giedrius, bent žinosime, kad pabandėme. Todėl savo žygio stotelėse, edukacijose kalbame plačiai, ne apie vieną jūrą. Pavyzdžiui, mikroplastiko problema – jei nustosiu skalbti aukštoje temperatūroje, ypač sintetiką, tai ne tik Baltijos jūrai bus geriau, bet visai planetai. Arba, pavyzdžiui, lyg panacėja skambantis greitai suyrantis plastikas – juk tai nieko gero, jis tiesiog greičiau tampa mikroplastiku, kurį mes po to suvalgome, jo randa net placentoje. Visa tai pati sužinojau ekspedicijoje.
Manau, tokia ekspedicija negali neturėti įtakos jūsų santykiams.
Vitalija: Žinoma. Nors ir anksčiau buvo etapų, kai visą parą leisdavome dviese. Bet pirmą kartą esame kolegos. Tai didelių resursų reikalaujantis iššūkis – suprasti, bendrauju su partneriu, bendradarbiu ar tiesiog su žmogumi? Kuris dabar pyksta? Pyksta ant manęs ar ant situacijos? Pridėkime dar tai, kad beveik neturime laiko pabūti tik dviese. Na, tik palapinėje, kai joje nakvojame. Ar visa tai augina mus kaip porą, kol kas negaliu pasakyti. Bet yra proga prisiminti, kad moku medituoti, įvairių kvėpavimo technikų (juokiasi).
Stefano: Taip, sunkiausia yra vienas kitą matyti darbo kontekste. Anksčiau apie darbines problemas pasipasakodavome vakarais, savaitgaliais. Apskritai iki ekspedicijos galėjome sau leisti apie kai kurias situacijas tiesiog nekalbėti. Būdavome labiau pailsėję. Dabar Vitalija pamatė, koks aš galiu būti piktas, griežtas, o aš pamačiau, kaip ji emocingai reaguoja į darbinius iššūkius. Bandau suprasti, kada galiu būti atviras, o kada verčiau pratylėti, palaukti tinkamesnio momento, kuris niekada neateina, nes nėra laiko. Aš čia nuolat užsiėmęs – esu atsakingas už logistiką, kad viskas veiktų, o jei kas sugenda, turiu taisyti. Man įdomi ši pozicija, to ir norėjau – suprasti, kaip tokios ekspedicijos veikia, kas yra geras lyderis, o kaip elgtis neverta. Galbūt norėsiu ką nors panašaus veikti ir toliau, tik kalnuose (juokiasi).
Grįšite tik gruodį. Ko pasiilgote Kaune? (Šio straipsnio herojai jau Kaune – žurnalą jau atspausdinus pora nusprendė iš ekspedicijos pasitraukti, – red. past)
Vitalija: Gali būti, kad pasiimsime trumpų atostogų ir pasivaidensime Kaune anksčiau. Matau draugų nuotraukas, kaip jie gulinėja ant pievelės, šildosi saulėje. Pavydžiu – jiems smagu, o vakare galės grįžti į namus, kuriuos turi! Iš tiesų pasiilgau labai paprastų dalykų, tokių kaip gera kava. Kad jūs žinotumėt, ką mes čia geriame ir už kokią kainą! Ir skaniausių pasaulyje ledų pasiilgau, „Angolo Italiano“. Dabar, kai atsidarė antrasis taškas Laisvės alėjoje, gal eilės sumažėjo?
Ne!..
Visos nuotraukos – iš „Save the Baltic Sea“ archyvo.
