„Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ – taip vadinasi kovo 21 d. atidaroma ir iki pat spalio veiksianti paroda. Tai vienas reikšmingiausių šių metų kultūros įvykių Lietuvoje, neabejotinai atkreipsiantis dėmesį ne tik Kaune. Kuruoti pagrindinį Čiurlionio 150-mečio akcentą patikėta britei Kathleen Soriano. Nors nuo 1989-ųjų meno pasaulyje besisukanti profesionalė su Čiurlioniu susipažino palyginti neseniai, pažintis itin sėkminga ir vaisinga.
2022 m. Kathleen kuruota menininko darbų paroda, atidaryta Londone, Dalvičo paveikslų galerijoje, žymiai prisidėjo prie jau daugiau nei šimtą metų plėtojamos Čiurlionio sklaidos pasaulyje. Šį vasarį Kathleen, spėjusi darbo reikalais paviešėti Ispanijoje, apie artėjantį didįjį metų darbą pasakojo nuotoliniu būdu.
Kuravote pirmąją Čiurlionio parodą Jungtinėje Karalystėje, ir, kiek teko girdėti, jums puikiai pavyko. Papasakokite, kaip viskas susiklostė.
Anksčiau man teko vadovauti vienam puikiam muziejui JK provincijoje. Pamenu, norėjau jame surengti šiuolaikinio Australijos menininko parodą, bet kolegos nebuvo jo girdėję. Finansų skyrius neleido parodos rengti, nes baimintasi nesulaukti pakankamai lankytojų. Su kolegomis teko sutikti, bet širdyje liko kartėlis. Įsidarbinusi Karališkojoje menų akademijoje, pagaliau gavau galimybę surengti didelę Australijos menininkų parodą ir tikėjausi, kad ateityje mažesni muziejai seks mano pavyzdžiu, pristatydami mažiau žinomus menininkus.
Labai panašiu požiūriu vadovaujasi ir Dalvičo galerija. Jų programų sudarymo principą galima pavadinti atradimų keliu – galerija siekia atskleisti nematytus talentus. Prieš dešimt metų joje surengiau sėkmingą JK negirdėto norvegų tapytojo Haraldo Sohlbergo parodą, ir galerija nekantravo sužinoti, ką pristatysiu toliau. Taip pamažu pelniau kuratorės, mėgstančios atrasti ir pristatyti naujus vardus, reputaciją. Lemtingu tapo susitikimas su tuomet JK dirbusia Lietuvos kultūros atašė Juste Kostikovaite, kuri ir pasiūlė „užmesti akį į Čiurlionį“. Man jis labai patiko – visuomet domėjausi simbolistais. Manau, simbolizmo menas ypač rezonuoja su šiuolaikiniais žmonėmis – tai vis prasmių ieškojimas kasdienybėje ir kiekvienam kylantys klausimai. Regis, mąžtant tradicinės religijos galiai, toks menas tenkina vidinį prasmės troškimą. Sudomino ir dramatiška asmenybės istorija. Supratau, kad jo kūryba puikiai derės su intymia Dalvičo galerijos erdve.
Taigi atsidūriau Kaune, kur susipažinau su tuometiniu Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovu Osvaldu Daugeliu ir profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Justė pasirūpino, kad susitikčiau su visais, puoselėjančiais Čiurlionio palikimą, – juk tai tokia svarbi figūra jūsų istorijoje. Mane maloniai nustebino visų draugiškumas ir atvirumas – dažnai dirbant su nacionalinės reikšmės asmenybėmis juntamas savininkiškumas, bet Čiurlionis – kitoks atvejis.
Aišku, man labai pasisekė, kad beveik visi jo darbai ir buvo muziejuje Kaune, tai labai palengvino parodos Londone organizavimą. O paroda buvo tikrai labai sėkminga! Neslėpsiu, nebuvau tuo užtikrinta – galėjo likti ir niekam neįdomi. Padėjo žurnalistai, kurie irgi buvo sužavėti Čiurlionio. Įdomu, kad tuo metu perleista „Žiedų valdovo“ trilogija, ir ore tvyrojo mokslinės fantastikos bei kosmoso nuotaikos, tad nenuostabu, kad galeriją savaitgaliais užplūsdavo marga publika – nuo videožaidimų gerbėjų iki subkultūrų atstovų, – ir kiekvienas Čiurlionyje atrado šį tą sau artimo.
Pati paminėjote, kad Čiurlionis mums – nacionalinės svarbos asmenybė. Įdomu, kaip jums toks susvarbinimas atrodo? Ar Didžioji Britanija turi tokių visiems rūpinčių herojų?
Žvelgdami į istoriją matome, kad dauguma tautų turi po vieną ar du iškiliausius menininkus, tapusius savotiškais etalonais. Anglijoje tai Johnas Constable’is ir J. M. W. Turneris. Nors jų seniai nebėra tarp mūsų, jie vis dar reiškia aukščiausią meninį lygį ir tarptautinį pripažinimą. Be to, Constable’is savo kūryboje įamžino idilišką Anglijos laikotarpį, nors politinė situacija anuomet ir nebuvo rami. Toks išliekantis pripažinimas liudija kūrybiškumo ir kultūros galią.
Surengti parodą apie užsienio menininką Londone – viena. Bet kuruoti svarbiausio Lietuvos menininko atminimui skirtą parodą Lietuvoje – visai kas kita. Su kokia energija ėmėtės šio iššūkio?
Turbūt buvau šiek tiek naivi! Simpatizavau muziejui ir jo darbuotojams, ir nė neįsivaizdavau, kad šis projektas bus taip atidžiai stebimas. Vis dėlto parodų kūrimas – mano profesija, kurioje jaučiuosi patogiai. Turiu aiškią viziją, ką noriu pasiekti, ir suvokiu, kad teminėms parodoms, kaip ši, yra begalė prieigų. Nėra vienintelio teisingo ar klaidingo būdo – viskas priklauso nuo kuratoriaus ar jų komandos ir menininkų, kuriuos jie suburia. Kaune man teko malonumas dirbti su dviem išskirtinėmis kuratorėmis – tai Greta Katkevičienė ir Vaiva Laukaitienė. Jos nebūtų leidusios man padaryti didelių klaidų. Tikėkimės (šypsosi).
Apskritai tai buvo giliai kūrybiškas procesas – vystyti idėjas, siekti jų įgyvendinimo ir kruopščiai apgalvoti, kaip viskas susijungia. Mes tiesiog panirome į užduotį. O dabar artėjame prie kritinio taško, kai paroda bus atidaryta ir visuomenė turės galimybę ją įvertinti.
Su kokia žinute apie Čiurlionį prisistatote Lietuvos publikai?
Kviečiu pažvelgti į jį iš naujo, nes puikiai suprantu, kaip lengva įsivaizduoti, kad menininką jau pažįsti. Tikiuosi, kad paroda bus įdomi tiems, kurie jo kūrybą pažįsta nuo vaikystės, kai pirmąkart apsilankė retai besikeičiančioje galerijos ekspozicijoje. Norėjau parodyti, kad Čiurlionio keliami klausimai yra platūs, egzistenciniai ir aktualūs ne tik jam vienam.
Be to, kad kviečiame Čiurlionį suprasti naujais būdais, siekiame ir pritraukti įvairią auditoriją, žmones, kurie labiau domisi mokslu nei menu. Tai kuratorės Gretos noras.
Dabar geriau suprantu, kodėl parodos menininkų sąrašas toks ilgas – daug epochų, daug šalių, daug meno sričių!
Vėlgi, mąstėme apie įvairios auditorijos pritraukimą. Pavyzdžiui, gal kai kurie Kauno bienalės lankytojai neapsilanko Čiurlionio parodoje, manydami, kad tai tik praeities menas, jiems neįdomus? Man visada patiko jungti praeitį ir dabartį, todėl norėjau patyrinėti, ką Čiurlionis gali pasakyti šiuolaikiniams menininkams. Dalis pakviestųjų dalyvauti parodoje anksčiau net nebuvo girdėję apie šią asmenybę, o dabar eina dėl jo iš proto.
Jis žinojo, kad tapyti, piešti, skambinti yra taip pat svarbu, kaip kalbėti ar rašyti.
Menininkai ir jų darbai parodoje rezonuoja tarpusavyje, nagrinėja tas pačias temas. Paroda skirstoma į tris temines dalis: tai didžiosios „Jūra“ ir „Kosmosas“, o tarp jų – pereinamasis koridorius, pavadintas „Navigacija“. Kosmoso dalyje atskleidžiamos saulės, mėnulio, pasaulio sukūrimo ir kitos temos.
Ar parodoje veikia ir muzika bei literatūra?
Žinoma, kaip be jų. Ne vienas rašytojas ir tekstas turėjo Čiurlioniui įtakos. Parodoje minimi Charleso Darwino „Rūšių atsiradimas“, Nietzsche, Camille Flammarion, Jūratės mitas. Pastarojo neturime užrašyto, tačiau istoriją iliustruojame meno objektais.
Kalbant apie muziką, ji svarbi škotų menininkės Katie Paterson kūrinyje – Vivaldi „Metų laikų“ plokštelė ant patefono sukasi Žemės greičiu – tai yra, beveik nejuda. Tuo tarpu JK menininkų duetas Ruth Jarman ir Joe Gerhardtas, arba „Semiconductor“, pristato didelę vaizdo instaliaciją, kurią lydi baltas triukšmas – savotiška muzikinė intervencija. Žinoma, yra ir daugiau muzikinių akcentų.
Taip pat ir kino – rodome George’o Méliès „Kelionę į Mėnulį“, tai pirmasis mokslinės fantastikos filmas, garsus tuo, kad Mėnulis atrodo kaip sūrio gabalas, į kurį įkištas teleskopas. Jis įkvėpė Kaune jau puikiai pažįstamą Williamą Kentridge’ą ir daugelį kitų. Dar noriu pasidžiaugti, kad Emilija Škarnulytė specialiai parodai kuria naują filmą, kurį rodysime muziejaus auditorijoje.
Įdomu, ką manote apie muziejaus architektūrą? Juk tai vienas svarbiausių modernizmo pastatų Kaune, reprezentuojantis ir mūsų Pirmąją Respubliką.
Kai pirmąkart lankiausi Kaune, mane sužavėjo pastato „karūna“. Architektai sumaniai panaudojo Čiurlionio kūrybą! Įspūdingas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fasadas. Parodoje svarbiausia – U formos vidaus erdvė. Mano nuomone, būtina vienu metu mąstyti apie turinį ir erdvę. Būtent architektūra padiktavo parodos ritmą ir tempą – kur ką dėti, kaip ką pateikti, kaip viskas bendrai atrodo. Vienoje muziejaus pusėje – jūra, kitoje – kosmosas, o juos jungia koridorius.
Ar pažintis su Čiurlioniu leido jums geriau suprasti Lietuvą ir jos žmones? Žinoma, jei turėjote tokį tikslą.
Sudėtingas klausimas. Veikiau atvirkščiai – susipažinusi su nuostabiais lietuviais, geriau suvokiau Čiurlionį. Aišku, jis gyveno kitu metu, žmonės tada tikriausiai buvo kitokie, bet vis tiek… Kelionės po Lietuvą ir peizažų, kuriuos jis taip mylėjo, atradimas man labai padėjo.
Apskritai šis laikas su Čiurlioniu leido įsitikinti, kad vaizduotės galia yra esminė puikaus menininko savybė. Tik pagalvokite, kokiam drąsiam reikia būti, kad leistum vaizduotei skleistis, ypač žinant Čiurlionio patirtus vargus. Jis buvo atkaklus, nuolat judėjo į priekį, nes žinojo, kad privalo perteikti tai, ką mąsto ar bando suprasti. Jis žinojo, kad tapyti, piešti, skambinti yra taip pat svarbu, kaip kalbėti ar rašyti. Kaip puikiai jam tai pavyko! Šiandien jo darbai vis dar skleidžia žinią ir jaudina žmones.
Kathleen, parodą Kaune kuruojate dar ir todėl, kad esate nepriklausoma kuratorė. Ar niekada nesigailėjote šio pasirinkimo?
Žinote, aš 30 metų praleidau didelėse meno institucijose, o mano šeima – verslininkai. Visada norėjau pamatyti, ką galiu nuveikti pati. Sau dirbu jau 11 metų, ir man tai labai patinka. Bet tai sunkus darbas. Būtent dėl tų 30-ies metų patirties institucijose man jia ir sekasi, nes tada užmezgiau svarbiausius ryšius ir dirbau su daugybe žmonių. Bet dirbti kultūros sektoriuje šiandien yra labai sunku. Finansavimas, pragyvenimo kaina, ekonomika – visa tai labai sudėtinga. Sėkmė dažniausiai lydi tuos, kurie dirba komandoje.
Daugiau apie naująją parodą ir jos atidarymo savaitgalio programą skaitykite čia.
