Kauno gražumas man – tai, kad vos už 15 minučių kelio nuo miesto centro gali atsidurti tikroje ramybės oazėje. Pasirinkimo netrūksta: tai Ąžuolynas, Kalniečių ir kiti parkai, tačiau kaip dažnai nuvykstate į Aukštosios Fredos dvarą, kuriame įsikūrimo šimtmetį šiemet mini VDU Botanikos sodas?
Botanikos sodas Kaune buvo kuriamas kaip visos Lietuvos botanikos mokslo centras – pagrindiniai tikslai išliko iki šiol, tačiau, be viso to, tiesiog gera lankyti didžiulius buvusio dvaro plotus ir grožėtis vešinčia gamta. Su botanikos sodo direktoriumi dr. Nerijumi Jurkoniu vaikštinėdami kalbėjomės apie sodo įkūrimą, per jo gyvavimo laikotarpį kilusius iššūkius ir pagrindinius darbus.
Nerijau, esate ekologas, aplinkotyrininkas, biomedicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo direktorius, VDU Gamtos mokslų fakulteto lektorius. Papasakokite, kaip gyvenimo kelias atvedė iki Aukštosios Fredos dvaro?
Būdamas moksleiviu, labai mėgau gamtos mokslus. Pamenu, būdavo tokie specialūs vaistinių augalų supirkimo punktai, tai aš pats rinkdavau vaistažoles, džiovindavau ir po to viską priduodavau supirktuvėje. Manau, jau ir tai turėjo įtakos – reikėjo augalą pažinti ir žinoti, kurią jo dalį surinkti.
O turbūt pats pagrindinis postūmis buvo tai, kad mano tėčio brolis tuometinėje Žemės ūkio akademijoje studijavo Miškų fakultete, ilgainiui tapo miškininku, kartais ir mane pasiimdavo po tuos miškus pabraidžioti. Truputį vėliau, studijų pasirinkimo link, mano planuose buvo medicina arba gamtos mokslai, vis dėlto pasukau į VDU ir baigiau biologijos mokslus. Po to, atsiradus ekologijos ir aplinkosaugos studijoms, manęs laukė magistrantūra – tad galop nuėjau šia linkme.
Prieš ateidamas dirbti į Botanikos sodą, buvau VDU Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, o kiek vėliau, darbus pradėjus dabartiniam rektoriui prof. Juozui Augučiui, gavau pasiūlymą prisijungti prie komandos ir pereiti vadovauti Botanikos sodui.
O kodėl būtent VDU Botanikos sodas? Kuo jis ypatingas?
Botanikos sodai – oazės, ypač mieste, jeigu kalbame apie urbanizuotas teritorijas, nors yra ir daugiau panašaus pobūdžio erdvių: parkų, gėlynų, želdynų. VDU Botanikos sodas turi aiškias ribas ir yra įsikūręs dalyje buvusio Aukštosios Fredos dvaro teritorijos.
Augalus mes čia ne šiaip sodiname, bet juos eksponuojame, vadovaudamiesi tam tikrais principais. Pavyzdžiui, turime sistematinę kolekciją – tai visų universitetinių botanikos sodų širdis, tarsi gyvasis botanikos vadovėlis. Dar yra augalai, surinkti ekogeografiniu principu – augantys skirtingose vietovėse, pavyzdžiui, Vidurio Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Amerikoje. Oranžerijoje egzotiniai ar specifinio klimato augalai (atogrąžų ar dykumos) tyrinėjami ekologiniu principu.
augalams nepasakysi, kad dabar mes šilumą oranžerijoje truputį primažinsime, pakentėkite, susiveržkime diržus, viskas laikina.
Be to, turime ir mokslinių eksperimentų – „kankiname“ augalus. Tiriame, kaip konkretūs augalai ištveria mūsų sąlygomis, pakelia šalčius, šalnas, prisiderina prie klimato. Visaip bandome skirtingus derinius – sodiname, žiūrime, kaip augalai vienas su kitu tinka, kaip auga, ar užgožia vieni kitus. Būna, kad eksperimentai nepasiseka, tuomet tenka tuos augalus keisti kitais. Bet tam ir yra reikalingas Botanikos sodas – tai savotiška eksperimentų bazė.
Norėčiau daugiau sužinoti apie sodo pradžią prieš šimtą metų. Esu skaičiusi, kad Konstantinas Regelis Kauno universitete tapo augalų sistematikos ordinariniu profesorium ir ėmė organizuoti botanikos sodo darbus buvusio Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje. Kodėl tai nutiko būtent tuo metu, ne anksčiau ar vėliau?
Viskas nutiko Lietuvai tinkamu laikotarpiu. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva deja, prarado sostinę Vilnių. Jaunos, atkurtos valstybės sostine tapo Kaunas – ten persikėlė visos institucijos, o 1922 m. buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Specialistų šalyje trūko, tad buvo stengiamasi kontaktuoti su įvairiausiais lietuviais, pasklidusiais po tuometinės carinės Rusijos teritoriją ar Vakarų Europą. Tiesa, kvietė ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius. Vienas iš pakviestųjų buvo Konstantinas Regelis, tuo metu dirbęs Tartu universitete, – jaunas specialistas, Tado Ivanausko pakviestas tapti botanikos profesoriumi Botanikos katedroje.
Prie Gamtos mokslų fakulteto dažniausiai steigta ir studijų mokslo bazė – botanikos sodas. Konstantinui Regeliui atvykus, jam ir patikėta suorganizuoti botanikos sodo įkūrimą – tai įvyko 1923 m. Procesas užtruko, nes teko ieškoti vietos – svarstytas Parodos kalnas, kur dabar yra Kauno apskrities viešoji biblioteka, taip pat vieta netoli dabartinės Sporto halės. Kiek vėliau buvo pasiūlyta buvusi Aukštosios Fredos dvaro teritorija – po ilgų derybų susitarimas įvyko.
O šiemet minime šimtmetį ir turime dvi esmines datas – vasario 15 bei liepos 8 d. Vasario 15 d. – tai data, kai VDU Botanikos sodui buvo skirta ši teritorija, o liepos 8 d. įvyko oficialus atidarymas – atvyko kviestiniai svečiai, dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Kaip manote, kodėl visa tai įgyvendinti patikėta Regeliui, o ne kam nors kitam?
Kaip jau minėjau, tuo metu šalyje nedaug tebuvo šios srities specialistų, tačiau pavyko susisiekti su Konstantinu, kuris turėjo ir patirties, ir entuziazmo. Be viso to, buvo Šveicarijos pilietis, kilęs iš žymių botanikų šeimos: senelis Eduardas Regelis buvo Sankt Peterburgo imperatoriškojo botanikos sodo vedėjas, dėdės – žymūs botanikai, sodų kūrėjai, o tėtis – profesorius. Jam čia atvykus, valdžia davė visišką laisvę.
Tai, kad Konstantinas buvo Šveicarijos pilietis, reiškė, kad galėjo laisvai keliauti po Europą. Dar daugiau, laisvai susikalbėti, nes mokėjo vokiškai, prancūziškai ir rusiškai. Darbus pradėjo nuo to, kad 1922 m. aplankė apie tris dešimtis Europos botanikos sodų. Su visais susipažino, gavo kontaktų ir inicijavo augalų mainus. Per gana trumpą laiką botanikos sodas buvo įkurtas čia, Kaune, ir užaugo iki tuometinio europinio lygio.
Kaip, oficialiai įkūrus sodą, atrodė darbotvarkė?
Iš esmės darbai pernelyg smarkiai nepakito – ar kalbėtume apie sodo darbininkus, ar apie kolekcijų kuratorius, nes ciklas visgi išlieka toks pats. Drįsčiau teigti, kad labiausiai keičiasi technika – vietoje arklių naudojamos transporto priemonės. Galbūt šiais laikais yra dalykų, kuriuos galime atlikti greičiau – iškasti duobę su technika ar ką nors lengviau pervežti, tačiau rankų darbo vis tiek lieka nemažai.
Tiesa, po Pirmojo pasaulinio karo dėl fortifikacijos ir kitų įtvirtinimų nemaža dalis sodo teritorijos buvo išdaužyta, o tie, kurie čia viską tvarkė, vis rasdavo sviedinių ir duobių. Po karo buvo prabėgę laiko, krūmynai sužėlė, tad viską reikėjo tvarkyti iš naujo – teritorija nebuvo nei graži, nei švari, kad galėtum iškart sodinti augalus. Tad sutvarkyti parko teritoriją ir maurais apžėlusius tvenkinius, visa tai sukultūrinti ir įrengti – štai kam buvo skirti patys pirmi metai.
Ar sovietmečiu kaip nors kito VDU Botanikos sodo funkcijos?
Sovietmečiu Botanikos sodo funkcijos labai pasikeitė. Kaune nebeliko Lietuvos universiteto, sodas tapo nebe universitetinis ir priklausė Mokslų akademijos Botanikos institutui. Jo funkcija buvo orientuota į mokslą ir tas kryptis, kurias tuo metu patvirtindavo – ypač naujų augalų introdukciją, tyrinėjimus ir tai, kas naudinga ūkiui. Tuo metu sode darbuotojai daug dirbo su dekoratyviniais augalais, įvairiomis gėlėmis, dalyvaudavo parodose, vykdė selekciją, kūrė naujas veisles, žiūrėjo tinkamumą puokštėms.
Šiuo metu mūsų mokslo skyrius naudoja sodo kolekcijas įvairiausiems tyrimams – ir ne tik mūsų mokslininkai, bet ir VDU Gamtos mokslų fakultetas bei kitos institucijos.
VDU rektorius prof. Juozas Augutis, kalbėdamas apie VDU Botanikos sodą, sakė: „Botanikos sodas išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių, ir grėsmių, ir rizikų. Norisi palinkėti, kad kitas šimtmetis būtų ramesnis, mažiau perturbacijų, perėjimų iš vienos sistemos į kitas, kad galėtume susikaupę dirbti, puoselėti.“ Galbūt galite išduoti, ką tiksliai galvoje turėjo rektorius, kalbėdamas apie sunkumus?
Nepamirškime karo, santvarkų pasikeitimų ir kitų elementų, kurie atsiliepė veikloms. Botanikos sodas buvo ir apnykęs, ir apgriautas, ir vėl atstatytas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pabrango energetiniai ištekliai, o išlaikyti oranžerijas, šiltnamius ir pačius darbuotojus vis tiek reikėjo. Jeigu finansavimas nestabilus, tuomet visi procesai tampa labai sudėtingi – augalams nepasakysi, kad dabar mes šilumą oranžerijoje truputį primažinsime, pakentėkite, susiveržkime diržus, viskas laikina. Per tą laiką didžioji dalis augalų gali neišgyventi. O be augalų nebus ir botanikos sodų.
Jubiliejinis sodo šūkis – „Kaip prieš šimtą metų – taip šiandien“. Kokius aspektus lyginate?
Nesakyčiau, kad lyginame. Labiau norime pristatyti, kas per tuos 100 metų Botanikos sode įvyko, buvo nuveikta, kuo galime pasidžiaugti ar net didžiuotis. Pavyzdžiui, kad ir išvestomis naujomis veislėmis.
Dar norime, kad ši šimtmečio šventė būtų ne tik išorėje, bet ir viduje, patiems sodo darbuotojams – tiek buvusiems, tiek esamiems. Liepos 7 d. rengsime vidinę šventę, kuri bus dviguba – minėsime ir 100-metį, ir tai, kad šia proga Lietuvos paštas išleis Botanikos sodui skirtą pašto ženklą. Atrodo, jeigu atsiduriame ant valstybinių simbolių, vadinasi, tai svarbu ne tik mums, bet ir visai valstybei.
