„Visada buvau svajotojas, bet net giliausiam tripe nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu nacionalinio rekordo autorius sporto šakoje“, – gegužės 3-iąją įspūdinga fotografija iš Filipinų vandenų savo instagramą papuošė aktorius, muzikantas, o dabar ir laisvuoju nardymu užsiimantis Mantas Zemleckas. Mantai, mes irgi. Nors, sekundėlę pamąsčius, gylis, nėrimas, menas, meistrystė viename sakinyje skamba visai žavingai. Pridėkime dar tikrai romantiškai skambantį apnėjos terminą, reiškiantį kvėpavimo sulaikymą. Būtent „Apnea“ vadinasi „povandeninis“ choreografės Erikos Vizbaraitės šokio spektaklis ir filmas, sukurti prieš keletą metų.
Gylis niekur nedingo. Birželį dueto „Kamanių šilelis“ narys ruošiasi ne tik koncertui festivalyje „Audra“ (jis įvyko birželio 8 d., – red. past), bet ir startui AIDA (tarptautinė APNEA vystymo asociacija) pasaulio laisvojo nardymo (freediving) čempionate. Šis tripas nebus toks tolimas, nes čempionatas – čia pat, Kaune, „Žalgirio“ arenos baseine.
Čempionatas Kaune – 32-asis. AIDA turi ambicijų laisvąjį nardymą paversti olimpine sporto šaka. Apskritai šis užsiėmimas kaip sportas pasaulyje skaičiuoja apie pusšimtį metų, o jo pasiekimai jau seniai pranoko medikų užbrėžtas žmogaus galimybių ribas. Sveikatos specialistai anksčiau teigė, kad panerti giliau nei 50 metrų neįmanoma, nes tiesiog susispaus plaučiai. Bet narai „ima“ 60, 80 metrų, o pasaulio rekordas dabar priklauso Dubajuje gyvenančiam rusui Aleksejui Molčianovui – tai, dėmesio, 136 metrai. Olandė Nanja Van Den Broek yra nunėrusi 130 m, ji kiečiausia tarp moterų. Tokie skaičiai paprasčiausiai glumina. Juolab kad šimtus, tūkstančius metų ta riba išties buvo dvi ar trys dešimtys metrų.
Beje, skaitinėjant apie senuosius perlų medžiotojus, galima rasti daug įdomios informacijos. Japonijoje perlų ir kitų vandens gėrybių medžiotojos amos („ama“ japoniškai reiškia jūros moterį) dažniausiai buvo moterys. Kodėl, yra keletas teorijų. Gal ir dėl didesnio apsauginio riebalų sluoksnio – apačioje šalta. O Persijos įlankoje perlavimą kaip svarbiausią industriją tik XX a. viduryje išstūmė nafta. Bet tai jau verslinis, tikslinis nardymas. Mes šįkart apie rekreacinį ir sportinį. Nusprendusi išsiaiškinti, koks „Žalgirio“ arenos baseino gylis ir kokia šio sporto esmė, susitinku su čempionato organizatoriumi ir vienu aktyviausių Lietuvos freediverių bendruomenės narių Elvinu Stipinu.
„Vaikystėje, paauglystėje nardžiau Aukštaitijos ežeruose – su kauke, lastais. Su pusbroliais iš slidžių lazdų pasigamindavom žeberklus. Prisimenu po vandeniu apimančią ramybę ir akistatą su savimi. Visos vasaros ten prazulintos, visi ežerai apiplaukioti“, – asmeninės kelionės pradžią prisimena Elvinas. Vėliau, atsiradus galimybei, nardymą jis išbandė kurortuose.
„Su skuberiais (scuba diving – nardymas su akvalangu, – red. past.) Egipte ir Turkijoje atradau save – tai buvo 10–12 metrų gylis, šokinėdavome iš laivo. Įneri, pasimojuoji su kitais, ir atgal. Be jokių kursų, žinių… Tik po kelerių metų nutariau lankyti laisvojo nardymo kursus, kurie vyko Rygoje, baseine. Kelerius metus – pauzė. Maždaug prieš penkerius metus grįžau į šį sportą, atsidūriau pas jo pradininką Lietuvoje Tadą Jurgaitį.“ Tadas – bendruomenės būrėjas, vienas iš „AIDA Lietuva“ steigėjų, instruktorius. Su juo Elvinas pasikartojo kursą, kaip pats sako, „nuėjau į gylį ir pradėjau intensyviai nardyti“. Neslepia, kad laikytis taisyklių, o ne nerti, kaip išeina, sekėsi sunkiai, bet jokių supergalių čia nėra, viskas išmokstama.
Įdomu, kad norintiems pradėti nėra viršutinės amžiaus ribos. Šešiasdešimtmečiai – welcome. Kurį organą treniruoti svarbiausia, susimąstau. Gal smegenis? Pasirodo, būtų geriausia, jei galvą pavyktų palikti namuose. Juk smegenys suvartoja apie 20–30 proc. į kūną patenkančio deguonies, kontroliuodamos ne tik minčių srautą, bet ir kitus procesus. Paprašau pašnekovo detaliai nupasakoti, kas vyksta neriant.
Taigi neriame – žemyn galva. Didėja slėgis, pradeda spausti ausų būgnelius. Slėgį reikia kompensuoti – tai yra, sukelti jį kūno viduje, kad būgneliai atsistatytų. Maždaug kaip skrendant lėktuvu, kai užgula ausis, – tokiais atvejais vieni įgudę kramtyti gumą, kiti mėgsta „prasipūsti“. Panašiai ir panėrus, tik esame žemyn galva. Ir čia atkreipiame dėmesį į minkštąjį gomurį. Tai raumuo, kurio daugelis nemokame reguliuoti ir paprastai nejudiname, nes vaikštome ant kojų arba gulime horizontaliai. Apsivertus gomurys užkrenta ir uždaro tam tikrus kanalus – nebegalime „prasipūsti“. Taigi reikia treniruotis tam, kad rastųsi gebėjimas tą raumenį valdyti ir neleisti jam užkristi. Kai kuriems pavyksta itin greitai, beveik automatiškai, bet didžiajai daliai tenka pasipraktikuoti, papumpuoti oro su balionėliu: „Ir tada viskas pasidaro paprasta.“
Išgirdę žodį „freedivingas“ žmonės mano, kad tai ekstremalus, adrenalino pilnas sportas, nors iš tiesų yra visiškai atvirkščiai. „Svarbiausias varžymasis su savimi pačiu“, – išduoda Elvinas. Anot jo, kaip ir bet kuriame kitame sporte, sportiniuose turnyruose dalyvauja tik nedidelis procentas atletų. Didžioji dalis nardo negiliai, iki 20–30 metrų. Rezultatams reikalingi ir treniruočių metu lavinami gebėjimai įkvėpti, atsipalaiduoti.
Varžybų metu nepastebėsite išorinės konkurencijos. Bendruomenės nariai vienas kitą palaiko taip, kad žiūrint iš šalies nė nesuprasi, kurie čia sportininkai, o kurie – sirgaliai. Šypsenos, apsikabinimai. „Yra daugiau vidinės baimės, kaip pasirodysi, o iš tos baimės atsiranda empatija ir palaikymas kitam. Žinoma, kiekvienoje bendruomenėje yra gimusių varžytis, kurių vienintelis tikslas – laimėti ir gauti prizą.“ Gerai, bet ką narai veikia per varžybas baseine?
„Laisvajame nardyme yra dvi kryptys – baseinas ir gylis. Baseine yra statika ir dinamika. Statika – kai įkvepi, atsiguli veidu į vandenį ir nejudi. Skaičiuojama, kas ilgiau išbuvo vandenyje. Dinamika – nėrimas į tolį be plaukmenų (DNF, dynamic no fins) arba su plaukmenimis (DYN, dynamic with fins), matuojama, kiek metrų po vandeniu panėręs nuplauksi, tai yra, baseine gali judėti pirmyn atgal. Ir tada yra gylis. Mes sakome, kad baseinas – tai sportas. O gylis – jau tikrasis freedivingas, kai yra laisvasis kritimas, slėgis…“ – dėsto Elvinas.
Tarp laisvuoju nardymu užsiimančių lietuvių – ne tik dainininkai ir aktoriai, bet ir dirigentai, gydytojai, karininkai, verslininkai, įvairių kitų žemiškų ir nežemiškų specialybių atstovai. Elvinas, pavyzdžiui, yra miesto bitininkas (apie jo viršininką Paulių ir „Urbanbee“ rašėme „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. spalio numeryje). Vanduo visus traukia ir vienija, nes ramina. Net apie ketvirtadalį žmonių į laisvojo nardymo kursus ateina nugalėti vandens baimės. Pavyzdžiui, skendusiems žmonėms toks techniškas, žingsnis po žingsnio įvedimas gerokai palengvina gyvenimą. Jau sportuojantiems vandenyje, vandenlentininkams ar banglentininkams, tokie kursai irgi gali praversti. Susitaikius su savimi atsiranda ir pagarba tam, ką sutinki po vandeniu, apskritai jūrai ir vandenynui. Nors, kai neri giliai, tikrai nėra kada apžiūrinėti povandeninės floros.
„Žvilgsnį kreipiame į vidų – ką jaučiu, kaip jaučiu? Ar man viskas gerai, ar gylis mane įsileidžia? Ar kūnas šiandien leidžia? Vanduo sugrąžina į kūną. Žmonės panėrę atranda jungtį su savimi, kas sausumoje yra gana sudėtinga. Tiksliau, lengva tą jungtį pamesti“, – aiškina Elvinas. Jis neslepia, kad užsikabinti pabandžius tikrai lengva, be to, inventoriaus atžvilgiu nėra brangu. Taigi nardymas tampa bene privalomu laisvalaikio atributu. Juk atostogos dažnai planuojamos prie vandens, tad, kol viena šeimos dalis deginasi, kita gali nardyti. Čia kalbame iš patirties – aktyviai nesportuojančiai Elvino žmonai ši jo aistra patinka daug labiau nei slidinėjimas.
Gylio Lietuvoje nepatreniruosi – nėra infrastruktūros, šilumos ir… paties gylio, kurio šiais laikais jau reikia nemažai. Atletai neria su monolastu, palei virvę. Arba be lasto, bet laikydamiesi už virvės, kai išneria traukdami save į viršų. Arba brasu: be lasto ir nesilaikydami virvės, be pagalbos. „Tai tikriausia ir pati sudėtingiausia technika.“ Virvė svarbu – esant giliau kūnas virsta akmeniu, jį traukia žemyn, tad norint iškilti reikėtų tai daryti kuo vertikaliau. Virvė padeda susiorientuoti ir sutaupyti brangaus laiko. Be to, jei jauti, kad kažkas atsitiko, virve irgi gelbėjiesi.
Nors ką tik aptarėme šiltų kraštų privalumus, pokalbio pabaigoje Elvinas papasakoja apie suvokimą atvėrusį patyrimą, kuris nutiko Galvės ežere. „Buvo vasara, lauke – 25 laipsniai šilumos. 20 metrų gylyje – jau tik 4. Apsikabinu virvę ir leidžiu sau būti. Po kurio laiko dingsta diskomfortas nekvėpuoti, atsipalaiduoju ir jaučiu save. Jaučiuosi gerai nedraugiškoje aplinkoje – šaltyje, tamsoje, iš kurios norint ištrūkti dar reikės pasikrapštyti. Fiksuoju akimirką ir išsinešu ją viršun, į gyvenimą. Bet kokiomis nepatogiomis sąlygomis galiu sugrįžti į šį momentą ir prisiminti, kad galiu jaustis gerai, nepaisydamas nieko.“ Šis įgūdis – paslaptis, kurią atradus norisi dar.
Atsipalaidavimo fazė – svarbiausia, be jos nebus rezultatų nei baseine, nei gylyje. Atjungti mintis, nuskenuoti kūną, paleisti darbus, buitį, aplinką ir rūpesčius, įkvėpti ir nerti. „Šis gebėjimas išmokstamas, jis labiausiai ir veža“, – tvirtina Elvinas, lyginantis tai su joga ar dvasine praktika.
Iš tiesų, jei birželio 21–28 dienomis užklysite į „Žalgirio“ arenos baseiną, pasijusite lyg pasaulio atsipalaidavimo čempionate, į kurį susirinks per 150 atletų iš daugiau nei 30 šalių, 5 žemynų. „Prieš startą čia visi bus sugulę šavasanoje, kažkas su ausinėmis, kažkas tiesiog išėjęs į kosmosą“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalba vienas turnyro organizatorių. Toks gulimas pasiruošimas trunka iki starto, galima gulėti kad ir valandą, o jį paskelbus sportininkas turi 2 minutes pradėti nėrimą.
Žinoma, stebėti tokį sportą gana sudėtinga, nors pasaulio čempionatas Kaune bus atviras ir nemokamas. „Atrodo kaip piknikas – susirenkam palaikyti draugų, pažįstamų, giminaičių, šnekam, glėbesčiuojamės“, – apie Lietuvos čempionatus pasakoja Elvinas. Pasaulio čempionate vienu metu Kaune startuos 6 atletai, bet jiems panėrus į vandenį gyvai matysite nedaug. Tačiau bus dronas ir povandeninės kameros! Tai jau šiek tiek primena be ekranų niekaip neapsieinantį šiuolaikinį teatrą, bet kodėl gi ne? Linkėjimai, Mantai, mes už tave tikrai sirgsime.
