Kaip sutalpinti vėlyvojo sovietmečio vaikystę Lietuvoje – visą jos kompleksiškumą ir kontrastus – į tris Kauno paveikslų galerijos aukštus? Šios nelengvos užduoties rezultatą galima išvysti nuo gruodžio 12 d. iki pat 2025 m. liepos. Apie parodą „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kalbamės su jos kuratorėmis – Vaiva Mikelionyte ir Aukse Petruliene.
Pirminiu parodos atspirties tašku tapo legendiniai Laisvės alėjoje veikusios kavinės vaikams „Pasaka“ vitražai, kurti Filomenos Ušinskaitės. Anot Vaivos, šie unikalūs, vaikus ryškiomis spalvomis džiuginę darbai su Salomėjos Nėries pasakų motyvais po kavinės uždarymo 1996 m. buvo ilgam nugulę į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondus.
Nesinorėjo apsiriboti vien tik Kaunu ir miestietiška vaikyste.
Mintis juos ištraukti į dienos šviesą kilo būtent Vaivai. Gavus finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, jų atnaujinimo ėmėsi restauratorė Dalia Mulevičienė ir Daugis Bumbulis, įpūtę vitražams naujos gyvybės. Natūralu, kad tuomet ir kilo klausimas: kaip juos darkart parodyti visuomenei?
„Pradinė mintis apie „Pasakos“ kavinę tyrinėjančią parodą netrukus išaugo – prisijungė Auksė su „Mažųjų istorijų“ patirtimi, ir idėja šoktelėjo iki triaukščio pasakojimo apie vaikystę vėlyvuoju sovietmečiu. Nesinorėjo apsiriboti vien tik Kaunu ir miestietiška vaikyste. Beveik dvejus metus kūrėme platų vaikystės paveikslą, atitolome nuo vitražų kaip pagrindinių eksponatų. Nepaisant to, jiems ir kavinei dėmesio nepritrūks pirmajame parodos aukšte“, – sako V. Mikelionytė.
A. Petrulienė pratęsia, kad vaikai yra nuvertinami kaip istorinių įvykių dalyviai, tad tikimasi, jog paroda paskatins dažniau pažvelgti iš vaiko perspektyvos, išgirsti jo balsą. Jos teigimu, parodos kūrybinei grupei svarbus ir atminties išsaugojimo aspektas.
„Parodoje kalbame ne tik apie vaikystę, bet per ją – ir apie sudėtingą sovietmečio atmintį. Pavyzdžiui, iš rekonstruojamo vaikų darželio Vilniuje atsivežėme išmesti pasmerktus žaidimų aikštelės reliktus – dvi laipynes ir gaublį. Pastarasis – aiškus sovietinių kolonijinių idėjų, noro užkariauti žemę ir kosmosą, įkūnijimas.
Tačiau anuometiniams vaikams, kurie didžiąją vaikystės dalį praleisdavo kiemuose ir tokiose laipynėse, gaublys yra smagaus dūkimo ir draugų prisiminimas. Išskyrus kelis lūžusius kaulus nukritus nuo viršaus, daugiau – nieko nemalonaus. Gaublio metalinė konstrukcija propagandinė, bet erdvė aplink ją sklidina nepažabojamos vaikiškos laisvės. Ar būtinai reikia šitą reliktą sunaikinti? Atmintis labai stipriai susimazgiusi, negalime pasilikti tik to, kas malonu, o kas nemalonu – išmesti. Svarbiausia išmokti didžiuotis savo gyvenimais, savo „mažosiomis istorijomis“, nesvarbu, kokiu istoriniu laikotarpiu jos vyko. Jausti nostalgiją savo vaikystei yra normalu, net jei ji kabo žemyn galva ant propagandinio gaublio“, – svarsto A. Petrulienė.
Tik potencialus žmogus
Antrajame galerijos aukšte parodos lankytojai bus kviečiami į „Disciplinos maršą“, kuris parodys „idealų“ tarybinio žmogaus vystymosi ciklą – nuo vystyklų iki pionieriaus.
„Pradėsime nuo sovietinės gimdyklos „rekonstrukcijos“, atliktos pasitelkus meninę fotografiją, tekstinius liudijimus, erdvinius sprendimus, – ir žengsime tolyn. Čia atsiskleis tiek sovietinis požiūris į fizinį vaiko kūną, pavyzdžiui, ligas, vystymąsi, tiek į darželyje, mokykloje formuotą socialinį vaiko kūną. Apskritai, vaikai sovietmečiu nebuvo laikomi asmenybėmis – tai buvo dar tik būsimi suaugusieji, būsimi žmonės. Projektai, turėję virsti tinkamais komunizmo statytojais. Sovietmečiu, jei vaikas priešmokyklinėje grupėje negalėdavo per minutę perskaityti 33 žodžių, jis būdavo nurašomas. Jei būdavo kairiarankis – privalėjo persilaužti“, – pasakoja Auksė.
Anot jos, sovietmetis perlaužė ir tarpukariu Lietuvoje gražiai augintą pagarbą vaiko asmenybei, jos unikalumui: „Tai mums patvirtino ir parodos bendradarbis Prano Mažylio gimdymo namų vadovas Tomas Biržietis – tarpukariu požiūris į vaiką ir jo gimimą buvo modernus. Pavyzdžiui, gimdymas buvo laikomas šeimos reikalu – aiškias funkcijas čia turėjo visi šeimos nariai, taip pat ir tėvas. Ir tik sovietmečiu, prasidėjus perdėtai hospitalizacijai, naujagimis ir mama buvo atskirti nuo šeimos.“
Auksė, kurdama šią parodą kartu su Vaiva, įsitikino, jog būtent su vaikyste susiję reiškiniai kinta lėčiausiai: „T. Biržietis minėjo, kad pirmieji bandymai įnešti naujų vėjų į gimdymus prasidėjo tik apie 1993 m., o vyrai gimdyme pradėjo dalyvauti dar keleriais metais vėliau. Kitas dalykas – žaislai, ilgus metus saugomi ir keliaujantys iš kartos į kartą kaip palikimas. Pavyzdžiui, girdėjom apie Žaislų muziejuje 20-metės merginos patirtus flashbackus, pamačius sovietmetį menantį žaislą.“
Spindėjo net tamsoje
Trečiame parodos aukšte įsikurs atminties fragmentai, byloję apie vaiko kaip laisvės egzistavimą vėlyvuoju sovietmečiu. „Dėmesį čia sutelkiame į autorius, kartais net sovietinės sistemos mėgtus ir vertintus kūrėjus, kurie sugebėjo sukurti fantazija stebinančių darbų, šnekėjo Ezopo kalba. Menininkai, dizaineriai, rašytojai – daugybė žmonių tuo metu kūrė nuostabius pasaulius vaikams, atskirtus nuo propagandos, ir patys juose drauge slėpėsi“, – pasakoja Auksė.
Tai gali tapti puikia erdve „susitikti“ su savo šeimos vyresne karta.
Anot V. Mikelionytės, vienu pagrindinių šio aukšto akcentų taps didelis minkštas žaislas – begemotas, apie kurį byloja tik nespalvotos fotografijos ir jį kūrusių dizainerių atsiminimai.
„Be galo smagu, kad iš užmaršties galime prikelti menininkus, kurių su vaikyste susiję projektai sovietmečiu nebuvo iki galo įgyvendinti. Dizaino tyrėjos Karolinos Jakaitės, šioje parodoje kuruojančios neįgyvendintų žaislų dizaino projektų erdvę, atradimų dėka sužinojome apie trijų dizainerių – Natalijos Andriuščenko-Jurevičienės, Vitos Kašėtaitės-Čaplikienės ir Reginos Pakštaitės – XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje sukurtą žaislų-baldų seriją. Ji buvo pristatyta Pionierių rūmuose Vilniuje, bet dėl istorinių permainų pradingo. Šios kolekcijos pažiba – didžiulis begemotas, dabar parodoje moderniai rekonstruotas dizainerės Rasos Balaišės, kuri žaislą atkūrė panaudodama šiuolaikines medžiagas ir sodrias spalvas.“
A. Petrulienė tęsia, kad kalbant apie sovietmečio propagandą viskas yra gana aišku – technologijos ir būdai, ką jie su mumis norėjo padaryti, yra išanalizuoti. Tačiau, jos teigimu, didžiausias stebuklas, kurį paaiškinti sudėtingiau, – kaip mes visgi užaugome.
„Ne tik kaip vaikai, bet kaip apskritai užaugome iki laisvės. Tad trečiasis parodos aukštas tyrinėja, kaip mums tai pavyko padaryti, iš kur radosi lietuvių atsparumas. Iš tikrųjų labai retas ta propaganda vaikystėje buvo įtikėjęs, retas buvo itin uolus pionierius, ypač vėlyvuoju sovietmečiu. Dažnai tai tebuvo priedanga“, – pažymi parodos kuratorė.
Toliau kalbėdama apie propagandą, Auksė užsimena apie vaikų literatūrą, į kurią sistema ilgai žvelgė itin griežtai – pokariu iš čia buvo išstumtos net pasakos, kurias turėjo pakeisti socialistinis realizmas. Žinoma, nepaliekant vietos metaforoms, perkeltinėms prasmėms. Pasak jos, įprastinė žurnalo vaikams „Genys“ redakcijos kritika vaikų atsiųstiems kūriniams skambėjo štai taip: „Tavo pasakėlė labai išgalvota ir skaitytojams nepatiks. Geriau parašyk, kaip mokykloje sekasi!“
Parodos kuratorės teigimu, net tokie šiandien puikiai žinomi kūriniai kaip Eduardo Mieželaičio „Zuikis puikis“ išpopuliarėjo tik vėlyvajame sovietmetyje, kadangi 1949 m., vos pasirodžiusi, ši pasaka buvo laikoma per mažai politiškai angažuota.
„Vėlyvasis sovietmetis jau pralaidesnis laisvesnėms, kūrybiškesnėms idėjoms, kurios ir išauga į nuostabias pasakas. Prie to, kad pasakos sugrįžtų į šio laikmečio žmonių kasdienybę, ženkliai prisidėjo ir rašytoja, leidėja Aldona Liobytė. Ji inicijavo ir užsienio, ir lietuviškų pasakų serijų leidimą. Kaip sako literatūrologai ir parodos pasakų erdvę konsultavusi bei pasakų šuolį vėlyvuoju sovietmečiu parodoje nubrėžusi Audronė Meškauskaitė, pasakos mus išgelbėjo – būtent jos sugrąžino kasdienybei autentiškumą, galimybę Ezopo kalba kalbėti vaikams svarbius dalykus“, – sako Auksė.
reikėjo daugiau komunizmo statytojų, todėl vieną vaiką auginantys buvo menkinami, o daugiavaikėms šeimoms dalinti medaliai.
Pasakos taip pat nuguls į trečią galerijos aukštą, abėcėlės salę, kurioje kiekvienai raidei bus priskirtas atitinkamas kūrinys ar objektas, susijęs su knygomis vaikams ir pasakomis.
„Jos nebuvo įprastos. Pavyzdžiui, E. Mieželaičio „Miško pasakoje“ medinukas – tarsi Pinokio „pusbrolis“, tik čia daugiau mistikos. Herojus nėra išskaptuojamas, o gimsta iš tikros moters ir ąžuolo meilės! Apskritai, pasakos ir vaikų literatūra tuo metu priartėjo prie literatūros suaugusiesiems. Pavyzdžiui, Sigitas Geda ir jo „Baltojo nieko dainelės“. Poetas yra sakęs, kad nenorėjo vengti baisių žodžių, visko nusaldinti, slėpti tikro gyvenimo“, – viena kitą papildo kuratorės.
V. Mikelionytė priduria, kad vaikų kultūra buvo tarsi savotiška priedanga, leidusi menininkams daugiau eksperimentuoti, įnešti daugiau abstraktumo: „Šiems kūriniams lūkesčiai buvo mažesni, cenzūros mechanizmai silpnesni, jei lygintume, tarkim, su paminklams viešojoje erdvėje taikytais standartais.“
Atrasti ir pasidžiaugti
A. Petrulienė pabrėžia vėlyvojo sovietmečio atminties svarbą – tik taip galime įvertinti, kaip toli jau nuėjome, ir pasidžiaugti.
„Pavyzdžiui, pažvelkime į švietimo sistemą – šiandien pykstame, kad nespėta laiku atspausdinti vadovėlių. Tačiau to priežastis – nuolatiniai atnaujinimai ir besikeičianti situacija. Tereikia prisiminti, kad sovietmečiu tokių problemų nekildavo – ištisus dešimtmečius būdavo leidžiami tie patys vadovėliai. Pamatyti tokį kontrastą išties smagu“, – akcentuoja Auksė.
Jos teigimu, ne ką mažiau įdomu parodoje atrasti ir savo praeities detalių. Net jei jos susijusios su sovietine propaganda: „Labai gerai pamenu, kad mokykloje buvau gėdinama dėl to, kad esu vienturtė, ir nesuprasdavau, kodėl. Ir tik dabar parodą konsultuojanti knygos „Augintiniai“ autorė istorikė Ieva Balčiūnė atskleidė, kad tokios buvo partijos propagandos gairės – reikėjo daugiau komunizmo statytojų, todėl vieną vaiką auginantys buvo menkinami, o daugiavaikėms šeimoms dalinti medaliai. Įdomu, kad „vienturtėlės“ erzinimais švaistėsi ne suaugusieji, o vaikai. Tokia skvarbi, pasirodo, galėjo būti propaganda.“
Tam pritaria ir Vaiva: „Mūsų paroda yra puiki proga persvarstyti asmeninį santykį su sovietmečio istorija, pažvelgti į savo tapatybę, atrasti dar nepažintų jos elementų.“
Kuratorės galiausiai sako, kad, nors paroda skirta suaugusiems, ragina čia lankytis ir pačius mažiausius vaikus, ir paauglius. „Tai gali tapti puikia erdve „susitikti“ su savo šeimos vyresne karta, tuo pat metu geriau susipažįstant su sovietmečiu – atsispiriant nuo patirčių, kurios dažnai aprėpia daugiau niuansų nei vadovėlis“, – pokalbį užbaigia Auksė ir Vaiva.
