Ne kartą iš atvykusių draugų ar kolegų teko išgirsti, kad Žemaičių gatvė – tarsi iš kokio filmo, visiškai nelietuviška. Išties, leisdamasis ja link K. Donelaičio ar V. Putvinskio gatvių gali pasijusti patekęs į kokią kitą šalį, kur kalnai nėra jokia egzotika. Na, o apatinėje kalno dalyje, kone tiesiai priešais išlikusius autentiškus laiptus, stovi ir viena esminių šios gatvės įžymybių – su meile restauruotas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namas, kuriame dabar gyvena jau penkta karta, susijusi su viena žymiausių pavardžių Lietuvos istorijoje. Einame į svečius pas Džiugą Palukaitį – savo prosenelio vardo muziejaus darbuotoją, tapytoją, Sofijos memorialinio kambario puoselėtoją ir istorinės atminties sergėtoją.
Penkios kartos viename name
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su Sofija Kymantaite susituokė 1909 m. Jų bendra laimė truko neilgai, nuo pažinties iki tapytojo mirties praėjo vos 3 metai. Per tą laiką gimė viena dukrelė – Danutė. Ji susilaukė 3 vaikų. Dukra Dalia – vyriausia. Paskui gimė brolis Kastytis. Ir maždaug 10 metų jaunesnis antras brolis Vytautas.
„Dalia, mano mama, susilaukė trijų sūnų. Aš esu vidurinis. Turiu dar du pusbrolius – Čiurlionio provaikaičius. Mūsų kartoje iš viso penki. Ne vienas, bet šiuo metu prižiūriu šiuos namus, kuriuos pastatė mano promočiutė. Visgi skaičiuojame, kad čia gyveno ne 4, o 5 kartos: kartu su Sofija baigus namo statybas atsikraustė ir jos mama Elžbieta. Taigi prižiūrime šį namą jau beveik šimtmetį“, – pradeda pasakojimą D. Palukaitis.
Manoma, kad namas baigtas statyti 1933 m. Nors ant namo fasado galima rasti ankstesnę datą, šeimininkai sako, kad tikriausiai ji netiksli. Išsaugotoje senoje memorialinėje lentoje iš Žemuogių g. tvirtinama, kad 1932 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dar gyveno Žaliakalnyje. Šeimos pasakojimų duomenimis, čia atsikraustyta prieš pat 1933 m. Velykas.
Namui reikėjo daug lėšų
Sofija, po vyro mirties 1911 m. persikėlusi į Kauną, susidūrė su profesiniais iššūkiais – neįgytas aukštojo mokslo diplomas kurį laiką trukdė gauti pedagoginį darbą, nors gabumų tam tikrai netrūko. Medicinos ir filosofijos mokslus Krokuvos universitete kiek anksčiau teko nutraukti pristigus lėšų.
„Visgi, galiausiai Sofija 1925 m. pradėjo dirbti ir dėstė iki 1938 m. Pedagoginis darbas, veikla Skautų bendrijoje, vadovėlių rengimas, kita literatūrinė ir publicistinė veikla galiausiai leido pasitaupyti kiek pinigų, tačiau jų tikrai neužteko namo statyboms. Čia buvo panaudotos kitos lėšos“, – pasakoja Džiugas.
Namo projekto įgyvendinimo esmine sąlyga tapo paveldėti Čiurlionio paveikslai: po tam tikrų derybų buvo priimtas sprendimas, kad pagrindinė garsiojo tapytojo kūrinių paveldėtoja – dukra Danutė.
„ Valstybės išmokėti pinigai už paveikslus iki tol buvo deponuoti banke. Danutei sulaukus pilnametystės, t. y. 21-erių, pinigus buvo galima pradėti naudoti. Pirmas Sofijos ir Danutės rūpestis buvo Čiurlionio paminklo statybos Rasų kapinėse, tada dar lenkų valdomame Vilniuje. Užsakė paminklą pas J. Zikarą ir 1932 m. jį pastatė. Tuomet pradėta mąstyti apie namą, bet vis tiek neapsieita be paskolos“, – atvirauja Čiurlionių proanūkis.
Draugystė su kitais inteligentais
Tikėtina, kad statybų naštą šiek tiek palengvino tai, kad Sofija nuo seno buvo pažįstama su kita garsia Lietuvos inteligentų šeima – Landsbergiais. Namą Žemaičių gatvėje projektavo tuo metu karjeros įkarštyje buvęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Kalno apačioje iškilo dailus dviejų aukštų, dviejų butų, su pusrūsiu bei palėpe, modernistinių bruožų namas, praktiškai nepakitęs iki šių dienų.
Architekto tėvas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis buvo dramaturgas ir visuomenės veikėjas, uždraustų leidinių platintojas. Po spaudos atgavimo, kai inteligentija Vilniuje kūrė lietuvišką kultūrą, jis rašė ir statė pjeses. Čia 1907 m. režisavo spektaklį „Mindaugis“, kuriame vaidino ir tuo metu Vilniuje gyvenusi Sofija Kymantaitė bei būsimas Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius.
Sakoma, kad užkulisiuose dažnai buvo sutinkamas ir pats Čiurlionis, tuo metu jau buvęs Sofijos sužadėtiniu. Žinoma ir tai, kad G. Landsbergis-Žemkalnis Sofijai jautė didelę simpatiją, neslėpė susižavėjimo. Tokioje aplinkoje Sofija nuo mažens pažinojo ir Gabrieliaus sūnų Vytautą, kuris ilgainiui tapo vienu žymiausių Lietuvos architektų.
Šviesuomenės ir lietuvių kalbos centras
Nors pati Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė neįgijo aukštojo mokslo diplomo, jos namai tapo šviesuomenės bei inteligentijos susirinkimų vieta, kur spręsti aktualūs lietuvių kalbos pagrindų formavimo klausimai. Tiek menotyrininkai, aprašę šį fenomeną, tiek pats pašnekovas juos įvardija kaip „Čiurlionienės šeštadienius“, kur rinkdavosi kalbininkai, vertėjai, rašytojai, pedagogai ir kiti, neabejingi mūsų kalbai.
„Kalba iki Jablonskio laikų buvo smarkiai užteršta svetimybių iš lenkų ir rusų. Tarpukariu, atgavus laisvę, visi sukruto versti literatūrą iš Europos kalbų, kad žmonėms jau būtų ko paskaityti ir atsivertų langas į pasaulį. Tačiau užsienio literatūra šnekėjo apie dalykus, apie kuriuos lietuvių kalba dar nebuvo pratusi šnekėti, todėl tie vertimai buvo labai prasto lygio, daug svetimybių ir žargono“, – tęsia Džiugas.
Geros verstinės literatūros reikėjo, tačiau ji turėjo būti išversta į gerą lietuvių kalbą. Sofija vertė iš prancūzų kalbos. Namuose susirinkusieji dalindavosi idėjomis, skaitydavo, komentuodavo, vieni kitiems patardavo. Tą ratą iš viso sudarė gal apie 30 žmonių.
Iš pasisėdėjimų ir pasikalbėjimų galiausiai išaugo laikraštis „Gimtoji kalba“, kuris leidžiamas iki šiol, o tada buvo itin paklausus. Pasak pašnekovo, kiekvienas tarnautojas naują numerį turėdavo po ranka ant savo darbo stalo.
„Beje, verta pabrėžti įdomią detalę, kad nors to meto inteligentija dažnai ir turėjo hedonistinių polinkių, šiuose namuose tai buvo draudžiama. Čia atsiskleidžia ir Sofijos būdo bruožai: ji buvo gana asketiška, labai disciplinuota. Jos namuose nebuvo galima nei rūkyti, nei vartoti alkoholio. Buvo mėgaujamasi kava, sausainiais, pyragais“, – priduria pašnekovas.
Kaimynų irgi buvo žymių
Namas nuo pat pradžių planuotas dviejų butų: aukšte po vieną. Šeimininkai visuomet gyveno pirmajame, o antrasis buvo nuomojamas. Tai buvo įprasta praktika bene visų namų šeimininkų to meto Kaune: nuoma garantavo labai geras pajamas. Tai kas gi gyveno tame antrajame aukšte?
„Pirmiausia ateina į galvą rusų kilmės kunigaikštis Vasilčikovas. Tų Vasilčikovų, man atrodo, net kelios kartos gyveno Jurbarke. Tačiau tarpukariu Lietuvoje titulai jau mažai ką reiškė, jis dirbo advokatu. Žinoma, jam nuolat trūko pinigų, laiku nemokėdavo nuomos ir galiausiai Sofija pareikalavo susirasti būstą pagal kišenę. Ji jam paliko labai griežtos moters įspūdį“, – prisimena Sofijos proanūkis.
Grįžęs po 11 metų tremties pusrūsyje apsigyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, vertėjas Juozas Urbšys. Jis bičiuliavosi su Sofijos dukra, buvo vedęs artimų draugų Mašiotų dukrą Mariją ir pats bendravo tiek su Sofija, tiek su Danute. Džiugo močiutė Danutė Urbšius buvo aplankiusi net ir Vladimiro srityje, kur jie apsigyveno paleisti iš kalėjimų, bet negavę leidimo grįžti. Bičiulės vizito pretekstu tapo knyga, kurią prašyta išversti į lietuvių kalbą.
Be to, čia Holokausto metu buvo apgyvendinami ir Lietuvos žydai. Sofija Čiurlionienė, Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Vladimiras Zubovas 1991 m. buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, vėliau apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Danutė žydams parūpindavo naujus dokumentus, katalikiškus metrikus. Tai buvo daroma nepaisant didelio pavojaus ir jau auginant du savo pačių vaikus.
Okupacija šeimos namų nesunaikino
S. Kymantaitė-Čiurlionienė mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Per laidotuves jos karstą nuo Kauno viešosios bibliotekos K. Donelaičio gatvėje iki stoties kauniečiai lydėjo pėsčiomis, iš ten į Petrašiūnų kapines žmonės buvo vežami autobusais. Procesija nusitęsė per visą tuometinį Lenino prospektą. Amžininkų teigimu, „jausmas buvo toks, jog mirė visos Lietuvos motina“.
Sofija buvo žinoma dėl savo diplomatiškumo, santūrios laikysenos, pagarbos įvairioms nuomonėms. Tvirtinama, kad namuose šeštadieniais rinkosi ir kairiųjų, ir dešiniųjų atstovai: žmonės, kurie kitur susitikę gal net nesisveikintų, čia kažkaip subūdavo.
„Lankėsi ir kunigai, ir krikdemai, ir kairieji. Dar būdami opozicijoje Sofiją pažinojo ir gerbė Paleckis bei Sniečkus, todėl, tikėtina, tai palengvino asmeninę situaciją. Pasakojama, kad atėjus sovietamsbuvo renkami inteligentijos parašai, neva jie remia naują valdžią. Atėjusi kita Kymantaitė, Kazimiera (tos pačios pavardės, bet ne giminaitė), pati nusprendė, jog praneš nieko neradusi namuose. Namas buvo nacionalizuotas, bet Čiurlionienei palikta teisė čia gyventi iki mirties“, – vaikystėje girdėtomis istorijomis dalinasi D. Palukaitis.
Visgi namas gausiai šeimai liko ir po Sofijos mirties. Antrame aukšte gyvenusios šeimos išsikraustė, name liko tik smarkiai pagausėjusi giminė. Galiausiai, 1971 m. minint 85-ąjį Sofijos gimtadienį, čia atidarytas ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys-memorialinis muziejus.
Šeimos palikimo mieste yra ir daugiau
Kaip viename interviu sakė Džiugas, paišau ar tapau ką noriu ir kaip moku. Jis ne tik ketvirta ar penkta žymios giminės karta, gyvenanti tame pačiame name. Jis taip pat ir ketvirtos kartos menininkas, kūrėjas, kultūrininkas, kurio tėvai – skulptorė ir architektas.
Kaip teigia meno apžvalgininkai, Džiugo darbai, kupini vaikiško naivumo, žaismingumo, primena knyginės grafikos iliustracijas. Paveikslai stebina estetiniu pojūčiu: nors pokalbio metu pats namų šeimininkas prasitaria, kad nėra profesionalas, jis nuo mažumės kuria laisvalaikiu, yra baigęs dab. Kauno dailės gimnaziją. Nors aš ir ne meno kritikas, tačiau proseneliui būdingų bruožų matau (arba noriu matyti): akivaizdūs gamtos motyvai, žemiškos paletės, harmonija; atrodo, kad čia šneka viskas, išskyrus žmones.
2023 m. birželį amžinybėn iškeliavusi Džiugo mama Dalia Ona Palukaitienė baigė dab. Vilniaus dailės akademiją, buvo apdovanota LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu. Tarp žymiausių išlikusių jos darbų šiandien galime pamatyti ką tik restauruotą gelžbetonio skulptūrą „Jaunystė“ Dainų slėnyje, taip pat Taikos pr. prie „Vyturio“ mokyklos išlikusį „Pavasarį“. Tačiau pašnekovas sako, kad didžioji jos darbų katalogo dalis – Petrašiūnų kapinėse, kur puošia ne vieno garsaus Lietuvos žmogaus kapą.
Džiugo tėtis Reginaldas Vincentas Palukaitis suprojektavo Šančių polikliniką, Kauno klinikų miestelio Akių kliniką. Jis tebegyvena šiuose namuose ir prieš pokalbio pabaigą su mumis pagarbiai atsisveikina. Džiugo senelis Vladimiras Zubovas taip pat buvo architektas, projektavęs Ąžuolyno parką bei Dainų slėnio amfiteatrą, Balio ir Vandos Sruogų namą (dab. muziejų). O ne sykį tekste minėta močiutė Danutė tęsė mamos Sofijos kelią – tapo rašytoja, vertėja. Pašnekovas užsimena, kad kai kurie jos vertimai dar ir dabar aktualūs, leidyklos kreipiasi dėl galimybės juos naudoti.
Tuo tarpu aš – tik dar vienas žurnalistas, vėlyvojo sovietmečio atvykėlių į Kauną atžala. Kaip sakoma, pirma karta nuo žagrės. Tačiau taip tik dar labiau suvokiu inteligentijos giminių svarbą mūsų tautai bei valstybei, paveldui, istorijai ir kultūros palikimui. Didžiausia dovana man pačiam – galimybė savo akimis bei ausimis prisiliesti prie žmonių bei erdvių, be kurių Lietuva būtų daug neįdomesnė valstybė.
Na, o Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinis kambarys niekur nedings, lieka patikimose rankose pasakoti istorijų ateities kartoms. Susitarus iš anksto šių nuostabių namų istorijos atsiveria visiems norintiems susipažinti su mūsų miesto istorijos kūrėjais. Malonu matyti, kaip tai svarbu ir patiems Čiurlionių palikuonims, prieš atsisveikinant įdavusiems užpildyti eilutę žinomų pavardžių prirašytoje lankytojų knygoje.
