„Viskas priklauso nuo to, ar menininkai nemeluoja sau – kiek jie yra nuoširdūs. O nuoširdumas neturi termometro. Niekada negalėjau daryti to, ko man neleidžia sąžinė“, – teigia fotomenininkas, kuratorius, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Alvydas Lukys. Jau netrukus Pelėdų kalno galerijoje duris atvers fotografo paroda „Apie būtį“.
Idėja surengti šią parodą kilo Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA metu. Kaip sako pats A. Lukys, surezonavo festivalio tema – „Idėjos: kuriančios ir griaunančios“. „Turi nupjauti liną ir iš jo padaryti drobę. Sutrinti akmenis, pagaminti pigmentus. Kažkas visuomet yra kuriama, kažką griaunant“, – pasakoja A. Lukys.
Alvydai, kuo šiuo metu gyvenate, kokie įvykiai formuoja jūsų kaip kūrėjo ir kaip žmogaus realybę?
Šiuo metu pusę savaitės esu Vilniuje, kur dėstau, o kitą pusę leidžiu kaime. Mieste taip smarkiai nesijaučia, kaip viskas keičiasi, kaip rudens vyksmas sukasi į nyksmo pusę. Stebiu tai, kas vyksta Ukrainoje, ir šie įvykiai mano nyksmo filosofiją vis papildo.
Fotografijos lauke esate ne vieną dešimtmetį. Kaip per tuos metus keitėsi jūsų požiūris į kūrybą – kas išliko, o kam vietos nebėra?
Visuomet į fotografiją žiūrėjau šiek tiek kitaip nei tuometinė oficialioji šio meno raiška. Visada domino kūryba, susijusi su meno pasauliu ir oficialūs reportažai apie gyvenimą man nebuvo įdomūs. Norėjau, kad kūryba būtų konceptualesnė – tai išlikę iki dabar.
Fotografavau objektus, stebėjau jų situacijas. Pavyzdžiui, serija „Daiktai iš jūros“ buvo susijusi ir su tuo, kaip pamačiau Eduardo Jonušo rekonstruotus Krikštus senosiose Nidos kapinėse. Aplinka abiejuose projektuose lyg išnyksta, lieka tik objektas, kuris dominuoja, ir kartais gali pasakyti daugiau nei prapuldamas vizualiniame šurmulyje.
Anuomet daug skaičiau lenkiškai, domėjausi, kas darosi mene. Vroclave 1989 m. vykusiame Vakarų ir Rytų menininkų susitikime, susidūriau su visai kitokia, ir man labai artima fotografija. Nuo 1984 metų pradėjau dalyvauti parodose, susipažinau su Vytautu Balčyčiu. Man patiko jo noras parodyti, kad tikrovė nėra tokia nuglaistyta.
Dar devinto dešimtmečio pabaigoje technologiškai ilgainiui perėjau prie plačios juostos ir jai iki šiol esu ištikimas. Kartais girdžiu teigiant neva vienas ar kitas garsus menininkas per gyvenimą padarė tūkstančius fotografijų. Man ta kiekybė visai neįdomi. Bet įdomus pats procesas – veikimas, šviesa.
Jūsų minėtose serijose „Daiktai iš jūros“, „Krikštai“, pagrindiniais veikėjais tampa objektai. Kodėl?
Man artima Marcel Duchamp ready-made, rasto objekto filosofija. Tai matyti ir objektų serijoje „Daiktai iš jūros“. Paplūdimio smėlis tapo fonu, o studija – laboratorija, kurioje šviesa ir rasti daiktai leidžia pasinerti į paieškas.
Aby Warburgas – meno istorikas, rinko iliustracijas ir kurė vaizdų atlasus. Mane taip pat patraukė šis tipologinis metodas. Tai tam tikras pasakojimas vaizdais. Fotografuodamas tipologines serijas ilgainiui supratau, kad viskas kartojasi, bet vis kitaip. Smulkios detalės tampa svarbios. Skirtumai – pasakojimo esmės.
Vadinasi, labiau esate tas fotografas, kuris reflektuoja, ilgai išmąsto savo kūrybą, o ne gaudo netikėtas akimirkas?
Yra tame procese spontaniškas elementėlis, tam tikras „vau“, bet nebėgu kūlverčiomis. Man įdomiau įsižiūrėti. Laikau save tam tikru medituotoju.
Esate vienas iš „Vaizdo studijos“, o vėliau ir Fotografijos ir videomeno katedros (dabar – Fotografijos ir medijos meno katedra) steigėjų. Kokia tai istorija?
Greičiau – atsitiktinumas. Nuo 1985 metų dirbau kaip Fotomeno draugijos samdomas kūrėjas ir 1991 sulaukiau skambučio, kviečiančio vadovauti fotolaboratorijai Grafikos katedroje – tai ir sutikau. Po truputį įsitraukiau į dėstytojavimą, sugalvojome sukurti studiją, kurioje būtų galima mokytis fotografijos ir videomeno įvairių specialybių studentams, praplėsti savo kūrybos žinias. Taip ir atsirado Vaizdo studija.
Galiausiai akademijos vadovybė pasakė: „Baikite pudrinti smegenis mūsų studentams, kurkite savo katedrą“ (juokiasi). Pirma programa buvo sukurta dar po Dailės pedagogikos katedros vėliava.
Nusprendėme elgtis taip, kaip tuo metu buvo elgiamasi Diuseldorfo akademijoje. Norėjome, kad studentai mokytųsi rasti savarankišką kelią, o ne kopijuotų buvusius meistrus. Darbas kartu, vadinkime, meninė generacija, kartos reikalai, tarpusavio kritika, ginčai, diskusijos… Norėjome tai daryti.
Ar studentai, jų mąstymas ir filosofija šiandien yra kitokie nei buvo jūsų laikais?
Man atrodo, kad mano pradžia buvo lengvesnė, nes aš tvirtai žinojau, ko nenoriu. Mano partizaninė pozicija, pasipriešinusi oficialiai meninei krypčiai, buvo savaime aiški. Negalėjau daryti to, ko man neleidžia sąžinė.
Dabar sunkiau, nes kai daug kas galima, studentai pasimeta, nežino, ko nori. Informacijos kiekis visiškai nepalyginamas. Jei man reikėjo kapstytis įvairioje literatūroje, kurią gauti buvo sunku, informacija buvo ribota, tai dabar, nors informacijos daug, neretai įvyksta paradoksas – pasitenkinama trumpais dirbtinio intelekto tekstais. Analitinis protas turi gauti pakankamai gero maisto, kad galėtum dirbti savarankiškai. Toks lengvas informacijos gavimas ne visuomet yra geras.
Studijas stipriai veikia nauji dalykai, progresas, technika? O jūsų paties kūrybą?
Kaip dėstytojas turiu stebėti šiuos dalykus, juos įtraukti į paskaitas. Bandau likti fotografijos lauke, tačiau jis nebėra toks populiarus kaip 90-siais. Atsiranda nauji vėjai – biofilosofija, biomenas, dirbtinis intelektas. Stebiu, man tai įdomu. Norime, kad studentai būtų sąžiningi, kad visi nauji dalykai būtų instrumentas, o ne esmė. Dirbtinio intelekto galimybės ribotos – tai matosi. Bet juk lygiai tas pats vyko XIX a., XX a., ar atsiradus skaitmeninei fotografijai. Kiekvienas naujas instrumentas pradžioje pasmerkiamas – taip jau yra.
Netrukus duris atvers jūsų paroda „Apie būtį“. Apie ką ji?
Išgirdęs festivalio pavadinimą „Idėjos: kuriančios ir griaunančios“, aptikau, kad tema remiasi į Arvydo Šliogerio idėją. Kūryba visada susijusi su kažko griovimu. Turi nupjauti liną, iš jo padaryti drobę. Sutrinti akmenis, padaryti pigmentus. Kažkas kuriama, o kažkas griaunama. Kaip ir gamta, kūryba yra save generuojantis laukas. Juk gamta nežino, ką ji kuria.
Parodoje pristatysiu keletą naujų darbų, fotoobjektų. Daug senų darbų čia nebus, greičiau – paskutinių metų kūriniai iš dabar daromų serijų.
Festivalyje daug jaunų menininkų iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. Įdomu, kaip vertinate šiandieninį mūsų fotografijos lauką – galime pasidžiaugti, ar dar yra vietos augti?
Artūras Raila yra labai taikliai pasakęs: menas yra antisportas – čia nėra daug kur stiebtis. Yra kaip yra. Viskas priklauso nuo to, ar menininkai nemeluoja sau, kiek jie yra nuoširdūs. O nuoširdumas neturi termometro. Nors atsiranda įdomiai dirbančio fotografiniame lauke jaunimo. Ir tai džiugina.
Paroda apie būtį vyks spalio 30 – lapkričio 20 d. Kauno kolegijos Menų akademijos Pelėdų kalno galerijoje. Tarptautinį fotografijos ir medijų meno festivalį IPMA finansuoja Kauno kolegija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybės inicijuojama programa „Iniciatyvos Kaunui“. Daugiau informacijos: ipmafestival.lt
