Vis sparčiau virtualios patirtys tampa neatsiejamos nuo mūsų gyvenimo ir kasdienybės sampratos. Nors apie skaitmeninių technologijų, socialinių tinklų bei interneto kultūros poveikį mūsų santykiams, identitetui bei savivertei diskutuojama jau ne vienerius metus, tačiau nuo 2020-ųjų kovo mėnesio, pažymėjusio pandemijos ir karantino pradžią Lietuvoje, virtualus bendravimas bei informacijos sklaida tapo vienu pagrindinių įrankių padedančių neprarasti ryšio su pasauliu.
Indrės Mikašauskaitės paroda „A/L 2020“ į šį periodą ir jo metu išryškėjusias problemas bei tendencijas leidžia pažvelgti iš poros perspektyvų – izoliacija, rutina ir skaitmenizacija tampa jaunos kartos menininkės refleksijos tema, o virtualios kultūros galimybes analizuoti kviečia dvejopas kūrinių pristatymas tiek fizinėje „Tempo erdvėje“, tiek virtualioje „IRGI galerijoje“.
Ko gero daugelis į pirmojo karantino pradžią žvelgė gal net kiek optimistiškai – kaip į netikėtas atostogas, galimybę išbandyti kažką naujo, praleisti daugiau laiko su šeima ir savimi. Vis dėlto, po keleto savaičių karantinas ir jo atnešama izoliacija pradėjo asocijuotis su keturiomis sienomis spaudžiančiomis ir atskiriančiomis mus nuo kitų žmonių, pramogų, tam tikrų laisvių bei galimybių, kurios iki tol atrodė prigimtinėmis ir nesuvaržomomis. Entuziazmą išmėginti naujus pyragų receptus bei pagaliau perskaityti dešimtis tomų skaičiuojančias knygų serijas pakeitė sunkiai suvaldomas noras ištrūkti iš nenatūralios situacijos.
Kuomet suvokėme, kad ši būtis niekur nedings po mėnesio ar dviejų, nerimas užvaldė mūsų emocinę būseną. Vieniems energija, kurią iš pradžių optimistiškai nukreipėme į asmeninį tobulėjimą bei malonumus, nerasdama tinkamos naujos krypties pradėjo transformuotis į pyktį, nepasitikėjimą, norą atmesti sudėtingas realijas ir griebtis kiekvieno šiaudo, patvirtinančio išankstinę nuomonę, kad tai, kas vyksta aplink, negali būti tikra. Kiti, nors ir neišvengdami neužtikrintumo bei atskirties keliamų problemų, stengėsi savo mintis nukreipti į naujų būdų užmegzti ryšį su pasauliu paieškas – ar tai būtų Kalėdos su artimaisiais per Zoom’ą, spektaklio transliacijos peržiūra, dalyvavimas koncertuose iš daugiabučių balkonų, žinutė draugui ar net kelionė į maisto prekių parduotuvę. Vis dėlto, nors šis naujas santykis yra ne ką mažiau tikras, jis yra kitoms, sunkiai apčiuopiamas ir suprantamas. Būtent apie pandemijos akivaizdoje pakitusį ryšį su savo aplinka kalba paroda „A/L 2020“.
Parodoje pristatomus darbus I. Mikašauskaitė kurti pradėjo pirmojo karantino laikotarpiu. Vartotojiškos kultūros simboliai menininkės kūriniuose persipina su individualiomis patirtimis ir taip su švelnia ironija konstruoja eklektišką naujos kasdienybės atspindį. Nors tapytojos darbuose jaučiasi asmeniškumas – ji stebi ir reflektuoja savo, o ne globalią padėtį, tačiau menininkės patirtys artimos daugeliui.
Pasitelkdama tapybą, grafiką, momentines nuotraukas bei instaliacijos elementus I. Mikašauskaitė tarsi klijuoja savo karantino skrepą (angl. scrapbook), kuriame telpa humoristinės mintys apie meną bei pasaulį, žinučių iš „Messenger“ ir „Instagram“ fragmentai, „Coca-Cola“ ir „Pepsi“ skardinės bei kiti karantino rutiną primenantys objektai. Svarbus akcentas čia tenka vaizdo bei teksto santykiui. Šie elementai kūriniuose tampa neatsiejami – teksto ženklai perduoda informacinę kūrinių žinutę, tačiau vizualinė išraiška suteikia darbų idėjoms emocinę nuotaiką. Baltus plotus paveiksluose keičia margos spalvų dėmės ir logotipus bei sakinius formuojančios raidės – jie tarsi sterilią izoliacijos aplinką pertraukiantys dirgikliai.
Kūrinyje „Aš pirmadienis“ menininkė vieną po kito surašo žodžius iš skirtingų karantino metu gautų žinučių, o eklektišką informacijos koliažą sustiprina įvairių tekstūrų bei spalvų pripildytas teksto fonas. Taip pat parodoje eksponuojamas paveikslas, kuriame galima atpažinti parduotuvių tinklo „Iki“ simbolį, kūrinys pavadinimu „Paveikslas nuo skausmo“ vaizduojantis „Ibuprom“ vaistų dėžutę, darbas „Nuo meno neužsikrėsi“ ir „Prašau mane taupyti“. Kiekvienas paveikslas rodo skirtingą izoliacijos atspalvį ir tam tikrą jos absurdiškumą bei simbolizuoja, kad visos šios emocijos ir patirtys užima svarbią vietą naujoje rutinoje. Susirašinėjimų fragmentai nugulė ir į I. Mikašauskaitės oforto technika atliktus grafikos darbus. Nespalvota jų forma ir tapybiškumo paieškos grafikos technikoje parodos naratyvą papildo pilkšvu nerimastingumu.
Humoru, virtualybės elementų refleksija, atpažįstamų prekės ženklų pasitelkimu, teksto ir vaizdo santykio tyrimais bei tarpdiscipliniškumu „A/L 2020“ kiek primena 2020 metų spalį galerijoje „Meno parkas“ vykusią estų menininko Marko Mäetamm parodą „Sex, Death and Holy Moly“. Tiesa, I. Mikašauskaitės kūriniuose jaučiasi daugiau ramaus aplinkos ir savęs stebėjimo bei reflektavimo, o M. Mäetamm, pasitelkdamas kritinį žvilgsnį ir satyrą, akivaizdžiau žiūrovą kreipia į globalias realijas, siekia sukelti staigų emocinį atsaką.
Atskiro paminėjimo reikalauja ir dvigubas parodas pateikimas išsiskiriantis originalia forma tiek fizinėje, tiek virtualioje erdvėje. „Tempo erdvėje“ skirtingi ekspozicijos elementai susijungia į vieną bendrą vizualų pasakojimą. Instaliacijos detalės – kaladėles su raidėmis tarsi byrančios iš paveikslo „Aš pirmadienis“, kapsulės – iš kūrinio „Paveikslas nuo skausmo“, skardinės ir svarmenys tampantys netradiciniais rėmais-stovais – paverčia plokščius tapybos paviršius į trijų dimensijų objektus. Tokiu būdų kuriamas apčiuopiamesnis ryšys su žiūrovu ir vieno paveikslo santykis su kitu, tampa sunku nubrėžti ribą, kur pasibaigia ir prasideda skirtingi darbai. Šis ekspozicijos formatas atliepia parodos idėjas – skirtingos menininkės patirtys karantino metu yra vienodai svarbios ir kuria bendrą aplinkos atspindį. Parodos erdvė tuo pačiu tampa ir minčių, ir žmogaus įstrigusio tarp keturių kambario sienų kasdienybės vizualizacija.
Tuo tarpu „A/L 2020“ pateikimas virtualioje „IRGI galerijoje“ žavi interaktyvumu. Kaip pastebi pati kūrinių autorė ir ją kalbinusi žurnalistė Ainė Jacytė („Abstrakcija iš kasdienybės fragmentų: izoliacija, virtualusis bendravimas ir meilė“ portale „Kauno diena“) čia pavyko išvengti parodos nuotraukų katalogo ir fizinės erdvės 3D moduliacijos įspūdžio. Nors kompiuterio ekrane I. Mikašauskaitė darbai sugrįžta į plokščią erdvę, tačiau ją papildo garsai ir animacija. Skirtingiems kūriniams suteikiama unikali virtuali erdvė: apgalvotas komponavimas tarpusavyje, įgarsinimas ir įveiklinimas. Norint nukeliauti nuo vieno parodos elemento iki kito, žiūrovas tyrinėdamas eksponatus turi atrasti interaktyvų elementą. Dėmesys virtualios erdvės teikiamoms galimybėms leidžia į „A/L 2020“ „IRGI galerijoje“ žvelgti ne kaip į blankesnę fizinės ekspozicijos kopiją, bet visavertę individualią parodą, kurią įdomu pamatyti ir gyvai mačius kūrinius.
Paroda maloniai nustebino tiek dėl originalaus jos pateikimo ir eksperimentavimo su tarpdiscipliniškumu, tiek dėl temos aktualumo bei gebėjimo suderinti humorą su nuoširdumu. Reflektuodama savo aplinką, kūriniuose dailininkė vaizduoja ne vieno jauno žmogaus patirtis, suteikia kartais sunkiai žodžiais apibūdinamiems iššūkiams vizualų pavidalą, taip išsakydama tai, apie ką kalbėti prasmingai nėra lengva.
Indrės Mikašauskaitės parodą „A/L 2020“ galite apžiūrėti virtualioje IRGI galerijoje.
Justė Vyšniauskaitė
