„Saugokis automobilio“.
Toks kelio ženklas mane pasitinka minančią dviratį nuo Lapių į Kauną. Jis yra Panerių gatvės… liežuvis sukasi sakyti pradžioje, bet numeracija sufleruoja, kad iki jos turėsiu dar šiek tiek paminti pedalus. Pasitikrinu – apie keturis kilometrus. Juos įveikusi sužinosiu, kad Panerių gatvė iš tiesų prasideda nuo 1936-aisiais atidarytos vaistinės, autoserviso ir ant silikatinių plytų sienos išpiešto „Žalgirio“ fanų grafičio.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. liepos numeryje „Lėčiau“)
Tik vėliau, jau nusprendusi, kad būtent Panerių gatvė taps šio lėtos, savarankiškos, eksperimentinės ekskursijos pradžia, sužinau, kad jos pabaigoje, šalia vegetariškų patiekalų restorano „Ganga“, esanti pėsčiųjų perėja yra susijusi su pirmuoju mano pamatytu kelio ženklu.
Kaip pasakojo netoliese augusi mano pažįstama, pėsčiųjų perėja įrengta tuomet, kai joje nukentėjo ir vėliau mirė vyresnio amžiaus moteris, kurią partrenkė į simpatišką merginą užsižiūrėjęs jaunas automobilio vairuotojas.
Čia verta pastebėti, kad Panerių gatvė mena ne vieną skaudų istorijos etapą. Būtent ji ėjo per Kauno getą, ir ja gete uždarytiems žydams vaikščioti nebuvo galima, mat tai buvo kelias iš Kauno į kitus miestus. Būtent šalia jos, Demokratų aikštėje, 1941 m. spalio 29 d. prasidėjo „Didžioji akcija“. Ji baigėsi IX forte, kur per dieną nužudyta per 9000 žydų.
Šių istorijų pėdsakų gatvėje šiandien nedaug. Tyliais vasaros vakarais praeivių vos vienas kitas. Visi automobiliuose ar namuose. Galbūt dėl to kalti nenusakomos būklės Panerių gatvės šaligatviai. Šunys loja, bet tik už tvorų. Tai geras ženklas sumaniusiems šį lėtą maršrutą, kaip ir aš, įveikti dviračiu. Vieną vakarą, tuomet kitą, galiausiai dar ir ryte. Pabandysiu savo lėtą patirtį suskirstyti į kelis skyrius.
Architektūra
Panerių gatvė sena. Tai sufleruoja vienos iš ją kertančių gatvelių pavadinimas – Radvilų Dvaro gatvė. Jos gilumoje stūksantis kaminas primena čia dar XIX a. veikusį bravorą, kurio istorijos tęsinys šiuo metu kunkuliuoja prie Kauno geležinkelio stoties.
Architektūros įvairovė gatvėje unikali. Nuo jau labai pavargusių medinukų iki ryškiausių kolūkinio baroko pavyzdžių, juosiamų milžiniškais tujų krūmais ar ne mažiau įspūdingomis tvoromis. Itin daug sodybinio tipo sklypų. Tvorų, beje, čia yra įvairiausių – praktiškai statybinių prekių parduotuvės ekspozicija. Kalbant apie Panerių gatvės architektūrą, čia reikia ją aiškiai padalinti į dvi dalis. Pirmoji – tai Panerių gatvė nuo jos pradžios, Jurbarko gatvės, iki Varnių gatvės ir Milikonių kalno. Tuomet nuo čia iki miesto pabaigos, galima sakyti, iki ženklo „Saugokis automobilio“.
Dalis nuo Jurbarko gatvės iki Varnių – daug įvairesnė. Čia, be gyvenamosios architektūros pavyzdžių, aptiksite ir sovietinių stambiaplokščių namų, ir tarpukario statinių. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą statytą, taip ir nebaigtą ješivą (tai judaizmo dvasinė seminarija). Senoji ješiva buvo netoliese jau nuo XIX amžiaus, o žydai Vilijampolėje gausiau apsigyveno nuo XVIII a. pirmosios pusės. Ne taip toli nuo Panerių gatvės aptiksite ir nebeveikiančias žydų kapines.
Naujoji, nebaigta ješiva šiandien beveik niekaip neatpažįstama ir visai nepažymėta. Yra ir ankstyvojo pokario modernizmo namelių, ir – jau šoninėse gatvelėse – menininkės Ingos Navickaitės-Drąsutės ištyrinėtų pusinių namų (tyrimas išleistas atskiru albumu).
Tuo tarpu dalis nuo Varnių gatvės iki miesto pabaigos iki pokario buvo beveik neužstatyta. Ją kertančios gatvelės pagoniškais pavadinimais, lyg kokie Šančių „krantai“ į Nemuną, suteka į Milikonių kalno šlaitą. Taip akligatviais pasibaigiantys keliukai tampa saugiomis erdvėmis vaikų žaidimams – tokių stebėjau ne vieną.
O kvartalas nuo šios Panerių gatvės dalies link centro turi tokios kurortinės nuotaikos. Čia yra netgi svečių namai „Regina“, gausiai dekoruoti žydinčiais augalais. Lampėdžių gatvėje esančios penkiaaukščius savo ūgiu lenkiančios pušys primena bent jau Kulautuvą. Žinoma, daug prie šios mano patirties prisideda emocijas sutirštinanti birželio vakaro saulė.
Gastronomija
Sotumo jausmas yra svarbus bet kurios ekskursijos atributas. Pradėti pasivaikščiojimą pilnu pilvu, žinoma, nerekomenduoju, bet iš Panerių gatvės neturėtumėte išvykti labai alkani.
Vegetariškų patiekalų restoranėlis „Ganga“ ir čia veikiantis Kauno vedų kultūros centras rūpinasi alkstančiais ir kviečia pietauti už auką. Ta pati pažįstama, kuri man atskleidė pėsčiųjų perėjos istoriją, dar pridūrė, kad jos teta, itin turtinga ir (galbūt dėl to) itin taupi moteris, labai mėgdavo čia pietauti. Bet apie jos aukas Krišnai ir kitiems dievams istorija nutyli.
Jei esate prabangos vengiantis keliautojas (ar pamiršote pasiimti gertuvę su vandeniu), nudžiugsite sužinojęs, kad netoli „Gangos“ yra maisto prekių parduotuvė „Express Market“, kurioje, kaip ir visame tinkle, galima lankytis ir su augintiniais.
Varnių ir Panerių gatvių sankryžoje pasirinkimų daugėja. Čia įsikūrusi kavinė-baras „Vyšnelė“, apdainuota aktoriaus Dominyko Vaitiekūno muzikiniame spektaklyje apie šią vietą įkūrusią jo tetą. Prisėdusių atsipūsti terasėlėje jūsų kelionių paslaptis nuo praeivių ausų saugos tankūs krūmai.
Jau septynerius metus šioje sankryžoje veikia ir gana vėlai dirbanti gėlių parduotuvė. Prie ko čia gastronomija, klausiate? Na, ji pakeitė čia anksčiau buvusius „juodvarnius“. Kas yra „juodvarniai“, turėtumėte žinoti, jei augote Vilijampolėje, Šilainiuose arba tiesiog mėgstate skaityti kriminalinius spaudos puslapius.
Techniškai jau Varnių gatvėje, bet prie pat sankryžos, taigi verta įtraukti tarp šios ekskursijos stotelių, yra saldumynų kompanija „Alkava“, nuo 1994 metų iš vieno aukšto namelio išaugusi į tikrą makarunsų ir tortų imperiją. „Alkava“ – tai puikus kaunietiško verslumo ir atsparumo tinklams bei trendams pavyzdys. Beje, čia pat yra iš kito Kauno galo persikraustęs dėmesio vertas kinų restoranas „Sunya“.
Toliau einant Panerių gatve galima sustoti netoli jau minėtos ješivos ir 1925 m. įkurto, bet neseniai bankrutavusio „Dobilo“ (greta veikia ir darželis „Dobiliukas“) tekstilės fabriko. Šis šiandien virsta, kaip netikėta, loftais ir studijomis. Belskitės į kioskelį „Lapė snapė“, siūlantį šimtalapius ir kitus gardumynus. Jei norisi dar saldžiau, čia pat įtekančioje Linkuvos gatvėje veikia rankų darbo šokolado cechas „La Roche“.
Netoli „Lapės snapės“ aptiksite ir kaunietiško parduotuvių tinklo „Šilas“ padalinį. Visai šalia yra ir šio tinklo cechas, tai reiškia, kad balta mišrainė šioje parduotuvėje turėtų būti gana šviežia.
Dvasios reikalai
Ir vėl negaliu nepaminėti „Gangos“ ir religinių vegetariško maisto atributų. Žinoma, skanauti galite ir be dvasinių paskatų. O kitoje Varnių gatvės pusėje – daug didesnis dvasios reikalų simbolis, Šv. Juozapo bažnyčia. Įdomu, kaip jos parapijiečiai ir Karolio Reisono suprojektuotos bažnyčios statyba rūpinęsis klebonas Juozapas Dagilis, II Seimo narys, čia dirbęs iki 1944 metų, elgėsi per Antrąjį pasaulinį karą, kai regėjo Kauno gete įkalintų žydų tragedijas – jokios informacijos apie tai aptikti nepavyko. Bet sužinojau, kad sovietų okupacijos metais iš bažnyčios buvo atimta dalis šventoriaus ir šalia pastatytas kino teatras „Vilnis“. Šiandien grakščių formų pastate įsikūrę laidojimo namai – istorijos ratas sukasi.
Kita įdomi katalikybės apraiška atsiveria visai netoli, Linkuvos gatvės sklype (geriau ji matoma nuo Koklių gatvės), – tai Švč. Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčia. Nors savo architektūrinėmis formomis primena Šv. Juozapo bažnyčią, pastatyta ji vos 1994-aisiais. Liudviko Aksamitausko suprojektuota koplyčia stovi Juozo ir Stefanijos Stašauskų sklype. Jame tebeauga rožės, menančios šeimininkę Stefaniją, vadintą Rožių karaliene. Pasakojama, kad Juozas Stašauskas pasveiko, kai jo žmona meldėsi prie iš Lenkijos parsivežtos Marijos statulėlės. Dėkodama už tai, S. Stašauskienė kartu su kunigu Alfonsu Bulotu nusprendė savo kieme pastatyti Lietuvos laisvei pašvęstą koplyčią. Beje, A. Bulotas šioje koplytėlėje laikė mišias už prokurorų atsivertimą Drąsiaus Kedžio byloje.
Dar viena dvasinga stotelė – pačioje Panerių gatvės pradžioje. Namelis nedidelis, pastelinio atspalvio, tad pražiopsoti jį nesunku, atkreipsite dėmesį tik į memorialinę lentą (retenybė šiuose kvartaluose, palyginti su kokiu Radijo rajonu Žaliakalnyje). Bet visai prie pat – skverelis, o jame – atminimo ženklu Romui Kalantai virtęs akmuo. Manau, svarbu pamatyti, iš kur Miesto sode 1972-ųjų gegužę atsirado jaunuolis, nebepakentęs gyventi sovietinėje priespaudoje.
Įdomybės
Kokia ekskursija be pikantiškų smulkmenų, dalyviams padedančių atsipūsti ir sujungti istorinius pasakojimus bei gausybę faktų? Panerių gatvėje (ir ją kertančiose) tokių smulkmenų tikrai labai daug.
Man, pavyzdžiui, labai patinka žmonės, kurie gyvendami pirmuose aukštuose suvokia atsakomybę už praeiviams kuriamą palangių patirtį ir ne tiesiog užtraukia žaliuzes, bet pasistengia įrengti mažus paslapčių kambarėlius. Panerių gatvėje tokių „palangių parodėlių“ apstu.
Kitas įdomus dalykas – sodybų papuošimai. Keletą pačių įdomiausių aptikau gatvės atkarpos nuo Varnių gatvės link Lapių pradžioje. Sutiktas jaunuolis paaiškino, kad Vytį primenančią metalinę skulptūrą (jų buvo dvi, bet vieną pavogė) ir man iki tol nematytus keraminius koplytstulpius sukūrė jo prosenelis Mickevičius. Kitoje gatvės pusėje slepiasi dar vienas įdomus padaras – nei slibinas, nei vienaragis.
Įdomybėmis galima laikyti ir jau minėto „kolūkinio baroko“ detales. Tačiau ištisi paslapčių klodai, neregėti jokiame oficialiame pasakojime apie Kauną, atsiveria nusprendus pasižvalgyti gatvelėse netoli Jurbarko g. žiedo. Asfalto nematę takai, jokių šaligatvių, iš kelių epochų (ir rastų statybinių medžiagų) sulipdyta architektūra, viena seniausių Kauno vaistinių (ne mažiau nei tabletės ir piliulės joje įdomi augalija ir interjeras) ir daug kitų netikėtumų.
Eidami dar giliau, iš Panerių gatvės pasukę į Kernavės, o tuomet į J. Naujalio gatvę, priartėsite prie užkandinės „Pas Jadvygą“, kurioje cepelinus kerta tiek LSMU Veterinarijos akademijos, tiek LSMU gimnazijos auklėtiniai. Vaizdžiai tariant, prieš keliolika metų ir daugiau čia buvo populiari šios Vilijampolės dalies freelancerių, kartais painiojamų su medikais, coworkingo vieta. Gal visgi šį objektą vertėjo paminėti „Gastronomijos“ skyriuje?
Palinkėjimai
Panerių gatvėje turinio pakanka tikrai ne vienam pasivaikščiojimui ir šį maršrutą, kaip ir visą Kauną, galima skirstyti pačiais įvairiausiais pjūviais. Mano kelyje pasitaikė keletas solidžių atminimo ženklų-schemų, skirtų Kauno getui atminti. Visgi, pavyzdžiui, Vytenio Jako meno kūrinys „Degantys akmenys“ Linkuvos gatvės pradžioje – saulės atspindžius ir praeivių veidus gaudančios veidrodžio šukės – yra daug paveikesnis istorijos įprasminimas nei pirmiau minėti objektai. Čia reikia paminėti ir 2017 m. vykusią 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuruotą Paulinos Pukytės. Bienalėje dalyvavusi ir vėliau Kaune ne vieną įsimintiną darbą sukūrusi Kauno gete susipažinusios poros dukra Jenny Kagan Demokratų aikštėje veikiančioje parduotuvėje pirkėjams siūlė maišelius, skirstančius juos „į kairę“ ir „į dešinę“ – visai kaip „Didžiosios akcijos“ dalyvius.
Taigi pirmiausia palinkėčiau Panerių gatvės gyventojams, kurių nemaža dalis čia įsikūrė po to, kai neliko senųjų gyventojų, daugiau istorinio jautrumo. Antras, šiek tiek smagesnis palinkėjimas skirtas tiek visos Vilijampolės gyventojams, tiek ir kitiems kauniečiams kaip nors smagiai įprasminti faktą, kad šią vasarą eismui uždarytas Milikonių kalnas. Nors, kaip jau supratote iš šio rašinio, didžioji dalis Panerių gatvės gyventojų turi savo kiemus, kuriuose gali kepti šašlykus ir kitais būdais vasaroti, vis dėlto laisva nuo automobilių gatvė yra puikus pretekstas bendruomeninei šventei. Gal prisimenate „Flash Voyage“ koncertą ant uždaryto Petro Vileišio tilto? Aš maždaug apie tai.
P. S. Galbūt jau ne šiais metais, bet glaudesnį bendravimą tikrai paskatintų ir lygesni šaligatviai.
