Parfumerė Eglė Jonaitytė įsitikinusi, kad kvapai padeda mums pažinti save ir giliau patirti pasaulį – tai akivaizdu ir jos botaninių kvepalų koncepcijoje. Greta kaunietės kurtų aromatų galima atrasti kvapų inspiruotus tekstus bei tapybą ir iš esmės jos darbą norisi apibūdinti kaip savitą kvapų poeziją ir menų sinergiją. Su Egle kalbėjomės apie tai, kaip kvepalai gali padėti atskleisti žmogų, kas ją paskatino kurti Kaunui – anam ir dabartiniam, apie dedikuotus aromatus ir kvapniausias miesto vietas.
Gal galėtum papasakoti, kas tave atvedė į parfumerijos pasaulį?
Visai netyčia čia atsidūriau. Iki tol išbandžiau labai daug veiklų ir visur jaučiausi gerai. Tarsi viskas, ko imdavausi, sekėsi neblogai. Tačiau po kiek laiko lyg išsisemdavo arba apimdavo jausmas, kad ta veikla visgi nesuteikia atradimo, aistros ir nuotykio jausmo. Po vieno parfumerijos seminaro pas nuostabią mokytoją, kuri žvelgė į kvepalus iš įvairiausių kampų: ne tik estetinio, bet ir dvasinio, jutiminio, psichologinio, supratau, kad ši sritis mane ypač traukia. Tą vakarą jutau, kaip atsivėrė širdis, ir laikydama botaninių kvepalų buteliuką rankose per naktį kūkčiojau iš nesuprantamo jausmo – tarsi viso pasaulio jausmai nuvilnijo kūnu. Iškart jutau, kad šitoj srity esu gera. Tai kartu taip keista ir įdomu.
Kaip gimsta kvepalai – koks yra jų sukūrimo procesas nuo idėjos iki galutinio produkto?
Pradžioje atsiranda idėja, apie ką bus kvapas – kokią būseną jis turi pažadinti, kokią pasakos istoriją, ar tai daugiau meninis aromatas, labiau patyriminis, ką nors iliustruojantis, skirtas uosti ir būti jame, ar labiau skirtas purkštis kasdien, o gal meditacijoms. Tuomet vyksta kvapų atranka, derinimas. Kartais tai trunka keletą valandų, o kartais ir metus. Jei idėja aiški, išjausta, o reikiami ingredientai – ant stalo, tuomet tarsi iš šalies stebiu tokį stebuklą: rankos ima, komponuoja, pilsto. Pauostau tik galutinį rezultatą ir nustembu. Tiesa, taip dažniau gimsta energiniai kvepalai, sinergijos meditacijoms. O paprastai tai panašu į tapybą – uodi kvapiąsias medžiagas, jauti, kad pavieniui jos kvepia vienaip, o sujungus jau išeina nauji deriniai, kaip maišant spalvas. Taip susidėlioja keletas kvapų palečių – tarsi eskizai. Tuomet reikia sudaryti formulę, kiek kokios kvapiosios substancijos reikės, ir belieka supilti į buteliuką. Tada – brandinimo laikas. Kartais kiekvienas kvepalų akordas brandinamas atskirai, kartais kartu. Reikia ilgai stebėti, kaip kvapo molekulės jungiasi ir kaip viskas kinta. Kai kuriais atvejais bręsdami kvepalai labai pasikeičia ir tampa visai kitokie nei pagaminimo dieną. Tai labai gražus, organiškas ir alchemiškas vyksmas.
Didžioji dalis tavo kuriamų kvepalų pasižymi natūraliomis botaninėmis natomis, tarsi atsiduoda brandumu, solidumu. Kaip nusprendei koncentruotis į būtent šių kvapų grupę?
Įdomu tai, kad kvepalai man niekada nepatiko. Bent jau tie, kuriais pasikvepinęs žmogus užgožia visą erdvę. Esu gamtos vaikas nuo gimimo ir, galima sakyti, mane žavi ne patys kvepalai, o gamta, jos įstabi galia sukurti tokį neapčiuopiamą, bet tiek įvairiausių jausmų ir emocijų suteikiantį dalyką kaip kvapas. O aš tuos, jau gamtos sukurtus kvapus, sujungiu į naujas dermes. Taip pat žavi tai, kad šie kvapai turi ne tik estetinę, bet ir gydomąją, sveikatinančią vertę – jie tarsi magija.
Slaptame praėjime netoli L. Truikio ir M. Rakauskaitės namų auga balta senovinė rožė, kurią uosti – tikra palaima.
Ar yra kvapų, kurie tave ypač dirgina, stengiesi jų vengti?
Jei kalbame apie kvepalus, man nepatinka sintetiniai aromatai. Nors kaip kvepalų kūrėja aromatų nevertinu skalėje „patinka – nepatinka“, tačiau keletas kvapų yra atmintyje įstrigę kaip patys šlykščiausi. Šie du kvapai verčia bėgti, norisi kuo greičiau nusiprausti, nes vos per sekundę įsigeria į plaukus ir odą. Tai vėdarų ir kartą sodyboje rastos, kibire paskendusios ir pastovėjusios pelės kvapai.
Žvalgantis į tavo gaminamus produktus, galima pastebėti, kad kuri ne tik savo vardinius kvapus, bet ir asmeninius kvepalus pagal užsakymą, aromatus meditacijai, sąmoningumui, savistabai kelti, neuroasociacijai sukurti. Kuo skiriasi šie kvapai bei jų kūrimo procesas?
Jau užsiminiau, kad mano kuriami kvepalai turi estetinio ir sveikatinančio potencialo. Kai daugiau dėmesio sutelkiu į estetiką, kūryba vyksta lėčiau, eina per mentalinę prizmę, daugiau viską apmąstau, sudėlioju patirtis, kas ką atspindi aromate. O meditacinės, neuroasociacinės sinergijos kuriamos daugiau iš pajautimo. Tai man ir pačiai nėra pakankamai gerai suprantama, kad galėčiau paaiškinti, – tiesiog pavyksta. Labai paprasta ir kartu sudėtinga. Asmeniniai kvepalai sujungia šias sritis. Užduodu užsakovui keletą klausimų, iš kurių galiu geriau pažinti žmogų. Klausimai būna ne apie kvapus, o apie muziką, spalvas, svajones, šalis, ko žmogus nekenčia, kas priverčia jaustis gyvam, kaip norėtų jaustis pasikvepinęs sukurtais kvepalais. Kurdama klausau muzikos kūrinio, kurį atsiunčia užsakovas. Tai tampa tarsi asmeniniu garso takeliu. Nuolat domėjausi ir domiuosi daugeliu sričių – tai anksčiau atrodė kaip išsibarstymas ir savo vietos neradimas, o dabar su šiomis patirtimis galiu gerai pajusti žmones, suprasti, kuo jie gyvena būtent per muzikinius, spalvų ir kitus simbolius. Man pačiai gyvenimas atrodo tarsi filmas su visais šiais meniškais ir poetiškais potėpiais.
Į ką labiausiai susitelki kurdama asmeninius kvepalus juos užsisakiusiam žmogui? Kokie individo bruožai ar pomėgiai yra svarbiausi, norint surasti jam tinkamą aromatą?
Kai skaitau atsakytus klausimus, net ne patys žodžiai būna svarbiausi, o per juos įvykstantis prisijungimas prie žmogaus. Tikiu, kad visi esame viena, tad pajaučiu žmogų ir kuriu lyg sau, jei būčiau jis. Jeigu žiūrėčiau į tai daugiau iš pragmatiškos pusės, galėčiau remtis pomėgiais, būdo bruožais, tačiau tuomet liečiamas tik paviršius ir išeina daug labai panašių kvepalų. Manau, žmonės slepia savo unikalumą ir stengiasi pritapti. Asmeniniai kvepalai tampa tarsi lieptu į unikalumo atskleidimą, nes jie nematomi, efemeriški ir kuria būsenos kokybę – būti tobulu, koks esi.
Neabejoju, kad tavo darbe netrūksta eksperimentavimo, o skonis kvepalams yra gana individualus. Kaip nusprendi, kad sukurtas aromatas yra toks, kokio nori tu pati ar jį užsakęs klientas?
Džiaugiuosi, kad pas mane ateina labai atviri žmonės. Aš pati kvapą priimu kaip kelionę. Niekad iš anksto tiksliai nenusprendžiu, koks jis turi būti. Kai pirmą kartą įkvepiu naujų kvepalų aromato, stebiu, ar atsiranda kibirkšties momentas. Jei jis yra – atsidūsti malonume ir atradimo džiaugsme arba suklūsti, stebi, kokius trigerius iškelia: gal atplaukia prisiminimai, kyla emocijos. Jei nebūna kibirkšties, tuomet žiūriu, ko trūksta, ką nors taisau arba kuriu iš naujo. Žinoma, svarbu, kad kvapas keltų džiugesį, tačiau kartais reikia viduje kai ką pajausti, kad tam džiaugsmui atsirastų vietos. Kvapas turi derėti su žmogaus odos kvapu, tikti laike, vietoje, situacijoje. Svarbiausia – dermė.
Prieš kelerius metus pristatei Kauno miesto pavasario bei Kauno art deco kvepalus. Kaip gimė ši idėja?
Idėja gimė vaikštant Kauno gatvėmis, laiptais ir stebint nuostabią, idilišką bei nostalgišką art deco architektūrą. Mane labai įkvėpė Adelės ir Pauliaus Galaunių namai-muziejus. Lankantis jame nutiko toks magiškas momentas – iš lentynos atsitiktinai ištraukiau vieną knygą, o joje buvo rašoma apie augalų distiliavimą. Priėmiau tai kaip ženklą sukurti kvepalus Kaunui, duoklę miesto dvasiai. Turbūt dabar Kaunas kvepia visai kitaip nei mano retrospektyvioje fantazijoje apie baltas besiplaikstančias užuolaidas art deco stiliaus bute ir vidun vėjo atnešamus džiazo garsus vidurdienį. Vis dėlto, nors visame pasakojime nėra nei vieno žodžio apie konkretų kvapą, bet nusikeliant į šią viziją kvapas sklando ore.
Taip pat tau buvo patikėta sukurti kultūros sostinės talismano Kauno Žvėries kvapą. Kaip pavyko šį konceptą užfiksuoti fiziškai sunkiai apčiuopiamu aromatu?
Tai buvo toks žaismingas projektas. Man patinka kurti visokius šlykštukus ir keistumus. Sunku buvo tai, kad galutinis rezultatas vis per skaniai kvepėjo. Augalinės medžiagos tiesiog nesuderėjo tiek keistai, kaip norėjome, todėl pasitelkėme gyvūninės kilmės sviesto CO2 ekstraktą. Jis suteikė labai įdomų ir nuostabą keliantį efektą.
O kokios Kauno miesto vietos tau asmeniškai turi ryškiausią bei širdžiai mieliausią aromatą?
Myliu J. Gruodžio gatvę vasaros vakarais, kai uoliausi mokiniai vis dar groja ir pro konservatorijos langus sklinda siurrealistinė kakofonija, sumišusi su kavos ir įšilusio asfalto kvapais. Mane džiugina V. Putvinskio gatvė pavasarį, kai šlaite pasirodo kvapiosios našlaitės, patinka vaikščioti Žaliakalnio laiptais. O slaptame praėjime netoli L. Truikio ir M. Rakauskaitės namų auga balta senovinė rožė, kurią uosti – tikra palaima.
