Jei kartais atrodo, kad Kaune (o ir apskritai gyvenime) matėte viską, kviečiu užsimerkti. Ir tą sakau be jokios ironijos – perfrazuodama iki banalumo nutrintą Antoineʼo de Saint-Exupéry frazę, galiu patvirtinti, kad, nematant akimis, atsiveria daugybė kitų potyrių. Būtent juos išmėginti ir siūlo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pietvakarių centro projektas „NeRegĖjimo galia“ – iki šiol dar niekur pasaulyje nevykdyta edukacija-pasivaikščiojimas, kai gidu tampa ir po įvairias miesto erdves veda neregys.
Nors organizacija pojūčių turizmo veiklą vykdo nuo 2021 m., o praėjusių metų pabaigoje pelnė iniciatyvos „Lietuvos galia“ apdovanojimą, apie unikalų pasivaikščiojimą Kauno centre sužinojau tik dabar. Iškart kilo noras pasimatuoti neregio batus, o pasimatavus – ir šiek tiek jais pavaikščioti. Nei daug, nei mažai – apie 5 km. Pačiame miesto centre. Nematant.
Neslėpsiu – nors esu dalyvavusi ne viename projekte, stiprinančiame meno prieinamumą visoms visuomenės grupėms, pavyzdžiui, „(NE)matoma architektūra“ ir „ECHOtektūra“, artėjanti ekskursija kėlė nemažą nerimą. Pasaulyje, kuriame, anot mokslininkų, 90 % informacijos gauname akimis, savo noru išjungti vieną svarbiausių pojūčių, pasitikėti likusiais keturiais ir atsipalaiduoti nėra lengva. Juolab leistis į atvirą erdvę vedamam nepažįstamo žmogaus.
Apie pusantros valandos trunkanti kelionė su neregiu gidu prasideda Ąžuolyne, prie D. Matulaitės skulptūros „Stumbras“ – čia dalyvis susipažįsta su gidu, sužino, kaip naudotis neregio lazdele bei išgirsta visą kelionės maršrutą. Galiausiai matančiajam uždedami specialūs simuliaciniai nepermatomi akiniai, į dešinę ranką įteikiama baltoji neregio lazdelė, įsikimbama į parankę ir pradedama žygiuoti (arba, mano atveju, tipenti). Gidas dalyviui eina iš kairės, taip pagal visas taisykles tapdamas matančiuoju, ir per pusę žingsnio priekyje – tam, kad, kelyje pasitaikius netikėtai kliūčiai, spėtų informuoti ekskursijos dalyvį.
Nors maniau, kad tamsos baimės atsikračiau dar vaikystėje, teko galvoti iš naujo – žengiant pirmuosius žingsnius slegia nejaukumas ir keistas erdvės pojūtis. Sunku pajudėti nežinant, kas laukia kitame žingsnyje (o gal priešingai, dar vos prieš kelias minutes mačius, kiek visko tame žingsnyje gali būti). Būtent tamsos baimę kaip didžiausią nepatogumą dažnam ekskursijos dalyviui įvardija ir gidas. Pasak jo, stipriausia ji būna kelionės pradžioje, vėliau, suvokus, kad kliūtis reikia tikrinti suteiktais įrankiais – šiuo atveju, balta lazdele, – sutrikimas mažėja. Tą tikrai galiu patvirtinti. Žinoma, ne mažiau padrąsina ir įsikibimas žmogaus, kuris taip gyvena visą arba didžiąją dalį savo gyvenimo.
Neabejoju, kad dažnas regintysis, kad ir koks atviras, smalsus ir empatiškas būtų, akistatoje su neregiu yra pasijutęs nejaukiai: kaip prie jo prieiti, kaip pasiūlyti pagalbą neįžeidžiant, ar išvis reikia tą daryti – gal čia tik reginčiųjų įsivaizdavimas, kad reikia padėti? Neslėpsiu, šie klausimai prieš ekskursiją man irgi kėlė nerimą. Žinoma, kaip vėliau pasirodė, visiškai be reikalo – visi nepatogumai dingsta vos susitikus. Gidas nuoširdžiai stengiasi užmegzti ryšį, skatina klausti, padeda dalyviui jaustis patogiai, o kai reikia – nuramina. Nematydamas jautiesi toks pažeidžiamas, kad šalia tavęs esantis žmogus per tą trumpą laiką tampa labai artimu. Juk ką tik nusimetei kaukes ir parodei savo baimes – ne kiekvienam draugui lemta tai pamatyti, tiesa?
Ir būtent ši akimirka tampa vienu gražiausių ekskursijos potyrių – kai dingsta būdvardžiai ir lieka tik žmonės, siejami bendrų pomėgių ir smalsumo, turintys svajonių, varginami kasdienybės, neįdomaus darbo, pikto kaimyno, einantys į teatrus, muziejus, keliaujantys, besidžiaugiantys įveiktais iššūkiais ar išmoktais naujais dalykais. Sesė, brolis, draugė, bičiulis, kolegė, artimasis, mylimoji, mylimasis, sūnus, dukra. Žmogus.
Laisvės alėjoje pamažu pradėjau pykti, supratusi, kad didžiausią diskomfortą susikuriame mes patys, žmonės.
Nežinau, ar teko pastebėti, tačiau matančiojo paprašius papasakoti, ką bus galima patirti vienoje ar kitoje vietoje, pirmiausia išgirsime tai, ką galima pamatyti. Visai kitaip kalbės neregintysis – paklaustas, ką veiksime Ąžuolyne, pasakys, jog galėsime išgirsti giedančius paukščius, apeiti augančius ąžuolus, pasisemti ramybės, jaukumo. Suprantu: nematydamas pradedi labiau klausytis. Ne tik klausytis – girdėti. Čirškiantys žvirbliai, čiurlenantis upelis, riedlentininkai ir bėgikai, kažkur tolumoje ūžiantys automobiliai ar garsiai pralekiantis motociklas padeda orientuotis erdvėje. Panašiai ir su lytėjimu – gauni progą netgi šiek tiek pasidžiaugti savimi, jog palietęs medį, gali identifikuoti ąžuolą (nors nežinau, kiek tai sąžininga, kai esi jau anksčiau matęs jo žievę…). Galiausiai, imi suprasti, kokiais orientyrais naudojasi neregintysis, kam reikalingi vieni ar kiti iškilimai šaligatvio dangoje ir nejučia užsinori jų daugiau ir patogesnių…
Ir kai jau, regis, apsipranti su naujomis aplinkybėmis bei pamažu pradedi atsipalaiduoti, maršrutas veda Parodos kalnu žemyn Laisvės alėjos link, kur šalia zuja automobiliai, o garsų gausa ir intensyvumas nori nenori priverčia vėl šiek tiek sulėtinti žingsnį. O aš dar net nepaminėjau dviračių ir paspirtukų, kuriuos neregiai įvardija kaip vieną didžiausių pavojų! Ir turiu galvoje ne tik tuos, kurie dideliu greičiu lekia pro šalį, bet ir tuos, kuriuos nuovargis ištiko vidury dviračių ir pėsčiųjų tako, kurie stebuklingai pakilo ir užlipo ant elektros skydinės, nukrito ant laiptų ar prigulė pagulėti prie kavinės durų. Jus irgi tai erzina? Na, jūs bent jau galite juos pamatyti ir išvengti galvos ar kitos kūno dalies sutrenkimo.
Būtent apie kliūtis labiausiai pradedu galvoti įžengus į Laisvės alėją, trečiąjį kelio etapą, kuris pasitinka žmonėmis, kavinių, restoranų šurmuliu, skirtingomis nuotaikomis, kvapais, garsais ir muzika. Daugiau gyvenimo ir daugiau iššūkių. Kaip nereguliuojamoje perėjoje žinoti, kada sustoti ir neįeiti į važiuojamąją dalį? Kaip įsitikinti, kad galima saugiai tą padaryti? Kokie objektai slepiasi grindinyje ir kaip juos surasti? Kaip atrodo Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kai ją matome rankomis? Ir kaip neišsigąsti, kai žmonių minioje staiga visiškai iš niekur šalia išdygs dviratis? Jeigu pirmąsias dvi zonas (Ąžuolyną ir Parodos kalną) įveikiau ramiai, Laisvės alėjoje pamažu pradėjau pykti, supratusi, kad didžiausią diskomfortą susikuriame mes patys, žmonės, – skubantys, susikoncentravę į save arba, priešingai, išsiblaškę, nejautrūs. Kitaip sakant, žiūrintys, bet ne visada matantys ir kuriantys kliūtis ten, kur ir šiaip jų netrūksta. O aš su tuo susiduriu dar tik vos vos ilgiau nei valandą!
Tačiau viską užglaisto patyriminę kelionę vainikuojantis arbatos puodelis vienoje miesto kavinių. Tamsoje susiurbčiotas šiltas gėrimas ir ką tik visiškai palaidoti stereotipai sušildo labiausiai. Visi mes panašūs: norime būti pastebėti, reikalingi, mylimi ir mylintys. Todėl labai linkiu kiekvienam miestą ir žmones pamatyti kitaip – kaip gražiai sako patys neregiai: matyti pasaulį ne akimis, o kitais pojūčiais. Todėl ir oksimoronas šio teksto pavadinime – neatsitiktinai. Galiausiai, juk niekas ir nežino, kuris matymas geresnis.
