Šią savaitę visoje Lietuvoje, beveik 70 ekranų jungiančiame projekte „Sengirės kinas“, rodomas filmas „Antropocenas: žmogaus epocha“. Seansai Kaune – sausio 21 d. 18 val. Ąžuolyno bibliotekoje ir sausio 22 d. 18 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje.
Filmą pristato paleontologė dr. Simona Bekeraitė, kurios tyrimai padeda suprasti ne tik Žemės istoriją, bet ir tai, kaip žmogaus veikla palieka įrašus Žemės paviršiuje – pergamentą, kurį skaitydami ateities geologai spręs apie mūsų santykį su planeta.
Interviu „Sengirės kinui“ Simona Bekeraitė su Aiste Račaityte dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kodėl svarbu kalbėti apie antropoceną – terminą, kuris jau seniai peržengė gamtos mokslų ribas ir tapo įvairių sričių mąstytojų įrankiu. Ji pasakoja, kuo šis terminas aktualus šiandien ir kaip jis padeda geriau suvokti Žemės praeitį, dabarties ekologiją bei ateitį – net tada, kai Žemėje nebebus žmogaus.
Kaip susidomėjote paleontologija ir kaip žinios šioje srityje jus veikia kasdienybėje?
Į paleontologiją atėjau ne iš karto – pradėjau nuo astrofizikos. Ten laiko skalės yra dar didesnės – mūsų Visatai beveik 14 mlrd. metų, tuo tarpu Žemei – tik 4,5 mlrd. metų. Ilgi laiko masteliai man jau buvo pažįstami, tačiau Žemės moksluose susidūriau su procesų įvairove ir tuo, kaip jų istorija įrašyta mus supančioje aplinkoje ir net pačiuose mumyse. Pavyzdžiui, mūsų genai yra senesni už bet kokias Žemėje esančias uolienas. Žemės evoliucija yra tampriai susijusi su gyvybės evoliucija – abi viena kitą nuolat veikia. Šis viso ko susietumo leitmotyvas mane lydi visuomet.
Į tai, kas vyksta antropoceno laikotarpiu, žiūriu sistematiškai. Man svarbiausias suvokimas – Žemėje kertiniai yra medžiagų srautai: tai, ką išmetame ar įsisaviname, keičia Žemės, kaip organizmo, metabolizmo pusiausvyrą. Žinau, kad daug kur vartojamos frazės „ekologiškas“, „žalias“ ir panašiai – tai dažnai tik pleistro užklijavimas numirėliui, nes dabartinės Žemės problemos yra giliai sisteminės. Todėl būtina, kad ir mūsų sprendimai būtų sisteminiai. Dekoratyviniams sprendimams ar individualiems vartojimo pasirinkimams tiesiog neturime laiko – jie neturi didelės reikšmės.
Kaip mokslininkė turbūt turite visai kitokią pasaulėjautą ir laiko suvokimą, sugebate racionaliai suvokti laiko skalę ir mūsų egzistavimo trapumą? Ar pamenate momentą, kai jūsų gyvenime viskas taip reikšmingai prasiplėtė?
Moksle esu jau seniai. Pavyzdžiui, astrofizikoje reikia dirbti su milžiniškais atstumais, kuriuos suvokti dar sunkiau nei gilųjį laiką. Geologijoje atstumai nėra tokie dideli – iki Žemės centro tėra keli tūkstančiai kilometrų – tačiau bet koks nuo žemės pakeltas akmuo savyje talpina labai daug laiko, labai daug praeities. Svarbu tai įsisąmoninti, kad pajustume, kokiose skirtingose laiko skalėse vyksta procesai. Žemėje viskas gali pasikeisti per akimirką, kaip įvyko, kai į Žemę atsimušė asteroidas ir išnyko dinozaurai, tačiau daugybė pokyčių vyksta labai lėtai, ir per vieno žmogaus gyvenimą jų negalime užfiksuoti. Tik žvelgdami atgal galime pamatyti, kokie stiprūs pokyčiai įvyksta per dešimtis arba šimtus milijonų metų. Toks laiko sodrumas ir pilnumas įvairiuose jo masteliuose yra gamtos mokslų dovana bet kuriam besidominčiam.
Ar jums tai kažkaip keičia gyvenimo prasmės klausimą?
Man gyvenimo prasmės klausimą gerokai pakeitė suvokimas, kad gyvybė – plačiąja prasme – yra tik plona plėvelė ant Žemės paviršiaus tarp magmos ir kosminio vakuumo. Ir ši gyvybė tęsiasi jau daugiau nei 4 mlrd. metų: dauginasi, keičiasi, plinta ir išlieka. Labiausiai mane žavi gyvybės atkaklumas, net labiau nei negyvosios gamtos masteliai.
Ar galite papasakoti apie termino „antropocenas“ atsiradimą ir dabartinį statusą? Nors ši sąvoka plačiai naudojama, ji nėra oficialiai įtvirtinta moksle?
Iš graikų kalbos žodžių anthropos („žmogus“) ir kainos („naujas“) sudarytas terminas „antropocenas“ reiškia „naujasis žmogaus amžius“. Jau nuo XIX a. mokslininkai pradėjo kalbėti apie žmogaus įtaką Žemei ir jos sistemai. Buvo įvairių pavadinimų, tačiau XX a. pabaigoje buvo nusistovėta ties „antropoceno“ terminu. Prieš keletą metų formaliai buvo pateiktas pasiūlymas įvesti naują geologinę epochą tokiu pavadinimu. Kaip minėjau, Žemės geologinė istorija tęsiasi daugiau nei 4 mlrd. metų ir šis ilgas laiko tarpas, remiantis geologiniu metraščiu ir uolienų sluoksniais, yra skirstomas į didesnius ir mažesnius skyrelius, panašiai kaip knygose. Mes dabar gyvename kainozojaus eros kvartero periode, holoceno epochoje. O tame pasiūlyme buvo siūloma užbaigti holoceno epochą ir vietoje jos įvesti naująją antropoceno epochą. Tačiau po svarstymų šis pasiūlymas buvo atmestas, buvo nuspręsta, kad tai padaryti galės tik ateities geologai.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi klimatologai, į kurių įspėjimus niekas nekreipia dėmesio.
Norint įvesti naują geologinio laiko padalą, reiktų parodyti, kad įvykę pokyčiai Žemėje yra pakankamai svarbūs, dideli ir ilgai trunkantys. „Ilgai trunkantys“ geologiniu masteliu reiškia ne penkiasdešimt ar šimtą metų, o milijonus metų. Dėl to antropoceną geologai laiko ne epocha, o geologiniu įvykiu. Įvykiai dažnai žymi epochos pradžią arba pabaigą, tačiau jie nėra laiko intervalas, kaip epocha. Geologiniai įvykiai irgi gali trukti dešimtis tūkstančių metų, kaip, pvz. kai kurie didžiųjų vulkaninių provincijų susidarymo įvykiai. Tarptautinei geografijos komisijai pateiktame pasiūlyme buvo siūloma antropoceną įvesti remiantis vieno ežero Kanadoje nuosėdiniu įrašu ir standartizuoti jo pradžią 1970-aisiais metais. Šis pasiūlymas buvo atmestas, tačiau tai nekeičia to, kad visi gamtos mokslininkai pripažįsta žmogaus daromą įtaką Žemės sistemai ir terminas „antropocenas“ yra labai plačiai naudojamas kaip būdas neformaliai apibūdinti laikotarpį, kada žmogus iš esmės keičia Žemės sistemą, jo įtaka yra neproporcingai didelė ir greita. Nenustebčiau, jei ateities geologai sakys, kad antropocenas buvo įvykis, galbūt jis žymės kažkokios epochos pradžią. Tačiau geologinėje laiko skalėje tai matysis kaip tam tikras anomalinis procesas, kuris truks ilgiau arba trumpiau, tai jau nuo mūsų priklauso.
Ar realu, kad ateityje dar bus geologų ir jie naudos tokią pačią laiko matavimo sistemą? Ar mūsų egzistavimas Žemėje nėra per trumpas, kad galima būtų atidėti kažką tokioms tolimoms ateities kartoms?
Nežinia, kas bus su žmonija kaip su rūšimi. Teoriškai žinduolių rūšys gyvena 1–2 milijonus metų, tada pasikeičia į kažką kitą arba išnyksta. Tiek laiko žmonės dar negyvena, mūsų rūšiai tik 300 000 metų. Gyvename labai keistomis sąlygomis – darome milžinišką įtaką savo aplinkai, todėl sunku prognozuoti, kas bus už 50-ies metų, nekalbant apie tai, kas bus už dviejų tūkstančių metų. Manoma, kad dėl mūsų įtakos Žemės klimatui gali užtrukti apie du šimtus tūkstančių metų, kol klimatas vėl stabilizuosis ir anglies dvideginio koncentracija grįš į prieš tai buvusias ribas. Kiti pokyčiai truks dar ilgiau, pavyzdžiui, bioįvairovės atsistatymas. Dėl to nežinia, ar žmonija pamatys šito įvykio pabaigą, galbūt ateities geologai bus visai kitos rūšys. Nežinia, ar jie naudos mūsų sukurtas sistematikos lenteles.
Kaip mąstymas ir kalbėjimas apie antropoceną padeda spręsti dabartinius klimato iššūkius ir ekologines problemas?
Vien mąstyti tikrai neužtenka. Labiausiai trūksta politinės valios. Tačiau svarbu apie tai kalbėti įvairiuose lygmenyse tam, kad geriau suvoktume savo daromą poveikį. Man svarbiausias suvokimas buvo tai, kad Žemė nėra statiška scena, mes ją nuolat keičiame, sąveikaujame su kitomis rūšimis, nors atrodo, kad karjero atidarymas ar ko nors išmetimas nėra taip reikšminga.
Kaip civilizacija mes spaudome visus planetos mygtukus – keičiame cheminių elementų apykaitą, keičiame anglies ciklą, keičiame atmosferos sudėtį. Į antropoceno sąvoką įeina ne tik šylantis klimatas, bet ir daug kitų mūsų sukeltų pokyčių. Žemė nėra statiška scena mūsų veiklai. Šią sceną mes jau esame padegę ir nuo to, kiek žibalo pilsime į ugnį, priklausys, ar ji ir mes apskritai išliksime. Manau, antropoceno diskurso išpopuliarėjimas gali paskatinti žmones prisiimti asmeninę atsakomybę, nes būtent mūsų perteklinis vartojimas veda į planetos ribų peržengimą. Tačiau būtini ir sisteminiai pokyčiai – jei visi to reikalausime, galbūt šį įsibėgėjusį laivą dar galėsime iš lėto pasukti geresne kryptimi.
Kas yra tos devynios planetos ribos, apibūdinančios antropoceną?
Daugybei žmonių antropocenas asocijuojasi tik su klimato kaita. Mes jį keičiame, tačiau mūsų įtaka tik ties tuo neapsiriboja, yra ir daugiau svarbių sričių, kuriose žmonių daroma įtaka Žemės sistemai yra pavojinga. Šiuo metu yra apibrėžtos 9 mokslininkų aktyviai tiriamos sritys. Deja, tik dvi iš šių planetos ribų kol kas nėra peržengtos: poveikis ozono sluoksniui ir aerozolių, smulkiųjų dalelių, išmetimo į atmosferą lygis. Likusios septynios ribos jau viršytos: besikeičiantis klimatas, pokyčiai sausumoje – miškų naikinimas, urbanizacija, intensyvus žemės ūkis, gėlo vandens apytakos pokyčiai, vandenynų rūgštėjimas, Žemės cheminių elementų ciklų sutrikdymas, žala bioįvairovei, tarša žmogaus sukurtomis medžiagomis (cheminės medžiagos, radioaktyvūs nuklidai, plastikas ir kt.). Daug kur esame viršiję Žemės galimybes atsistatyti ir negalime netgi tiksliai prognozuoti savo veiksmų pasekmių.
Plačiąją visuomenę pasiekia susirūpinimas dėl CO₂ kiekio, ozono sluoksnio, bet galbūt per mažai yra šnekama apie tai, kas jau yra peržengta?
Yra sąvokų, kurias lengva suprasti, pavyzdžiui – žala bioįvairovei. Tai apima kertamus miškus, invazinių rūšių plitimą, ekosistemų fragmentaciją, pavyzdžiui, kai keliai atriboja vienus miškus nuo kitų ir augalai, gyvūnai nebegali laisvai judėti. Klimato kaitos padarinius galime pamatyti aplinkoje, todėl lengviau suvokiame. Tačiau tokia riba, kaip Žemės cheminių elementų apytakos ciklai, nėra lengvai paaiškinama ar suprantama. Kai žmonės stebi žydinčius ežerus ar Kuršių marias, ne visi žino, ką iš tikrųjų mato – kad tai nutekėjusių žemės ūkio trąšų elementai azotas ir fosforas, kurios teršia vandens telkinius ir juose ima klestėti dumbliai. Žydėjimas lemia sumažėjusį deguonies kiekį vandenyje, dėl to nyksta jūrinės arba ežerų ekosistemos. Miršta vandens gyvūnai.
Kaip įvertintumėte situaciją Lietuvoje – kiek antropocenas juntamas ir jo apraiškų matome čia?
Kuo toliau, tuo stipriau pastebime, kad nebėra tokių stiprių žiemų kaip anksčiau, jos trunka trumpiau, retai pasiekiame –30 laipsnių šaltį. Klimatas tampa nestabilesnis – dažnėja neprognozuojami įvykiai: audros, sausros, liūtys ir pan. Atidžiau stebint aplinką pamatysime, kaip sparčiai yra kertami miškai, kaip dažnai žydi vandenys, kaip plinta invazinės rūšys, kaip sparčiai vyksta urbanizacija. Technika darosi vis galingesnė, statomi vis gilesni pastatai, daugėja asfaltuotų paviršių. Tai gali atrodyti kaip civilizacijos plėtra, tačiau per mažai dėmesio skiriama tam, kaip tai transformuoja Lietuvos kraštovaizdį. Neseniai buvo paskelbta Lietuvos bioįvairovės būklės ataskaita, kurioje nėra gerų naujienų. Per pastaruosius dvidešimt metų labai sparčiai nyko pievų ir atvirų vietovių paukščiai, nes naikinamos jų buveinės – sparčiai blogėja mūsų pievų būklė. Šie procesai yra susiję su senojo kaimiško gyvenimo būdo nykimu ir plintančia intensyvia ūkininkyste ir miškininkyste. Deja, mes vejamės Vakarų Europą. Antropoceno pėdsakų gausu ir pačiuose mumyse – įvairūs mikroplastikai ir atominių bandymų tarša yra peržengę mūsų kūno ribas. Akivaizdžiai nematomi pėdsakai sukelia ilgalaikius sveikatos sutrikimus – ligas ir sutrikdytą hormoninę pusiausvyrą. Taigi kai kur antropoceno apraiškos yra akivaizdžios, o kai kur nematomos.
Rodos, kad tiriant dabartinę Žemės aplinkos situaciją svarbus tarpdiscipliniškumas ir bendradarbiavimo strategijos tarp įvairių sričių mokslininkų?
Grynosios disciplinos yra be galo svarbios ir visada išliks. Tačiau tiesa, kad šiuo metu daug mokslininkų tampa tarpdisciplininiais mišrūnais – kad galėtume aprėpti visą Žemės sistemą, turime būti šiek tiek biologai, genetikai, paleontologai ir fizikai. Žemės sistema – Žemės moksluose naudojamas terminas, apibūdinantis tai, kad Žemė nėra statiška scena, ji susideda iš kelių, sudėtingais tarpusavio ryšiais susijusių dalių. Tai geosfera, kietoji Žemės dalis ir visa tai, kas yra po jos pluta, taip pat klimatas, atmosfera, vandenynai ir visa Žemės gyvybė, kuri sąveikauja su visomis kitomis Žemės dalimis. Norint visą tai suprasti kaip visumą, neužtenka vienos disciplinos, reikia daugybės prieigų ir metodų, bendro supratimo, iš ko susideda Žemės sistema. Dabar Žemę stebime iš kosmoso, tačiau tuo pačiu žiūrime ir į jos paleontologinį metraštį, į prieš daugybę metų gyvenusių augalų ir gyvūnų fosilijas, kurios padeda suprasti, kas Žemėje vyko anksčiau ir kokį ryšį tai turi su dabartimi. Dėl to turime būti tokie metodologiniai visaėdžiai. Mums reikia visų informacijos šaltinių ir prieigos būdų.
Panašu, kad ir humanitariniuose moksluose antropoceno terminas įsitvirtino. Daug menininkų, filosofų apie tai mąsto ir dirba su šia tema. Kodėl tai ėmė ryškėti būtent dabar?
Klimato kaitos aktyvistai apie tai pradėjo kalbėti prieš 30–40 metų. Galbūt Lietuvoje šie procesai nebuvo tokie ryškūs ir dabar mums daug kas atrodo nauja. Nors jau labai seniai žinoma, kad žmonija keičia Žemę, dabar šių pokyčių nebeįmanoma nepastebėti, nes jie ima kelti grėsmę mums patiems. Šiandien galima kurti vis tikslesnius klimato kaitos modelius, kurie rodo, kad ji greitėja. Stebime vis daugiau grėsmingų įvykių – jūrų eutrofikaciją, koralų rifų nykimą ir kitus, kurių nepaneigsi. Anksčiau buvo įsitvirtinęs požiūris, kad esame per maži, kad pajėgtume pakeisti Žemės procesus, o dabar kalbame, kad jau per vėlu, kas taip pat yra klaidinga.
Grįžtant prie klausimo, kodėl antropoceno terminas įsitvirtina filosofijoje ir mene, manau tai dėl to, kad neišeina nereaguoti į laikmetį, kuriame gyvename. Žmonės supranta, kad nebegrįšime į stabilų, normalų laikotarpį, kuriame augome. Įžengėme į labai didelio neapibrėžtumo ir didelės kaitos laikus ir mums reikia galvoti, kaip juose išlikti, kaip prisitaikyti ir auklėti savo vaikus. Kaip pabandyti sumažinti savo daromą įtaką Žemei.
Ar yra vietų Lietuvoje, kurios gali padėti geriau suprasti Žemės laiko skalę, ir treniruoti ekologinį mąstymą?
Norint suprasti geologinį laiką, gali padėti apsilankymas Vievio Žemės gelmių informacijos centre. Ten yra saugomi kernai – iš žemės gelmių išimti cilindro formos mėginiai, kuriuose yra įrašyta šimtai milijonų metų Lietuvos geologijos istorijos.
Buvo šimtai skirtingų Lietuvos versijų – per visą egzistavimo laikotarpį, buvome ugnikalniai, gilaus vandenyno dugnas, buvome sausuma, lagūna, po to vėl sausuma ir vėl lagūna, ne kartą buvome ir po kilometro storio ledu. Bet kurioje Žemės vietoje jos paviršius yra kaip palimpsestas, kaip pergamentas, ant kurio vis rašoma ir rašoma iš naujo. Tuo tarpu mes, Žemės mokslininkai, bandome įskaityti, kas paliko jame pėdsakus.
Grįžtant prie klausimo apie ekologinį pajautimą – svarbu suprasti, kad dabartinis Lietuvos paviršius yra labai jaunas, jis buvo suformuotas prieš 12 000 metų besitraukiančio ledyno. Tada Lietuvos aplinka atrodė kaip dabartinės Norvegijos arba Suomijos šiaurė – buvo gausu pelkių, žemaūgių augalų, daug smėlio ir akmens nuosėdų. Ilgainiui šylant klimatui iš pietų atkeliavo medžiai, susiformavo miškai, viskas ėmė panašėti į tai, kaip atrodo mūsų aplinka dabar. Tad pelkės, tokios kaip Čepkeliai, yra ledynmečio palikti reliktai ir ten apsilankius galima pajusti, kokia Lietuva buvo anksčiau.
Žemė yra stipri sistema, mes jos nesunaikinsime.
Dar viena vieta, paliekanti stiprų įspūdį – stumbrynas netoli Marcinkonių, Dzūkijoje. Stumbrai yra iš ledynmečio išlikę dideli žinduoliai, kurie primena Europoje kadaise klestėjusią ir ekosistemas formavusią megafauną. Šiuos prieš keliolika tūkstančių metų gyvenusius didelius žolėdžius išnaikino žmonės. Lietuvoje gyveno mamutai, milžiniški elniai ir kitos rūšys, kurias jau sunku beįsivaizduoti. Stumbrai vieninteliai dar šiek tiek jas primena.
Ar jūsų minimas megafaunos išnykimas yra laikomas vienu iš antropoceno požymių?
Tik vienas iš jų. Iš tiesų daug diskusijų kyla, kai mokslininkai bando apibrėžti antropoceną laike – ne geologinę epochą, o kažkokį neformalų laikotarpį, kai žmogus neginčijamai daro didelę įtaką Žemėje. Kada jis prasidėjo: ar tai buvo ugnies išradimas, ar žemdirbystės pradžia, ar tai, kai prieš keliasdešimt tūkstančių metų žmonės pradėjo sparčiai naikinti kitas rūšis medžiodami, o gal tai pramoninės revoliucijos pradžia arba branduolinių bandymų pradžia… Atskaitos taškų gali būti labai daug, tačiau tai tėra formalumas, nes aišku viena – mes keičiame labai daug ir mūsų veiksmai išveda Žemę iš stabilios būsenos, kurioje prieš tai ji buvo bent dešimt tūkstančių metų.
Ar įmanoma paspekuliuoti, kaip atrodys mūsų paliktas sluoksnis Žemės paviršiaus pergamente?
Geologai daug dėmesio skiria šiam klausimui, tačiau nėra vienareikšmiško atsakymo. Mūsų poveikį klimatui Žemės sistema sugers per kelis tūkstančius metų. Visą mūsų į atmosferą išmestą anglies dvideginį sugers uolienos ir vandenynai ir klimatas grįš į savo normalią būseną – lėtą šaltėjimą, vesiantį iki kito ledynmečio, kurie šiame Žemės istorijos etape periodiškai kartojasi. Tačiau mes paliksime sluoksnį, kuriame yra radioaktyvių atomų, kurį geologai galės atrasti ir po milijonų metų, taip pat ras ir plastiką, kuris išliks labai ilgai. Tačiau ryškiausias mūsų paliktas pėdsakas bus tai, ką mes darome Žemės gyvybei – dabar labai daug laukinės gamtos yra pakeista tuo, ką žmonės pagamina arba užaugina. Žmonių sukurtų medžiagų, pvz. betono, bendra masė Žemėje jau yra didesnė, nei sveria gyvoji gamta, o žmonių laikomi gyvūnai ir jie patys sveria 17 kartų daugiau nei laukinė fauna. Dėl to manoma, kad mūsų paliktas fosilijų sluoksnis bus vištų ir žmonių kaulai – tai bus kapinės ir sąvartynai. Galimai ateities paleontologams tai atrodys keistai, neaišku, kas čia vyko. Žemės istorijoje keistų įvykių, dramatinių masinių išmirimų arba masinių rūšių išplitimų buvo labai daug, tačiau jie niekada nebuvo tokie greiti ir tokie specifiški. Tai, kad žmonės išsirinko auginti kažkokią dinozaurų rūšį, vištas, ją išplatino po visą pasaulį ir dabar jų kaulai yra visur – tai anomalus įvykis.
Ar ateities tyrinėtojai nesumaišys, kas ką augino, kas dominavo, gal tai buvo broilerio viščiukai, auginę žmones – juk jų dabar yra daugiau nei mūsų?
Tiesa, kad daug ką sunku interpretuoti, nes paleontologinis metraštis yra labai neišsamus – tik keli procentai rūšių jame išlieka ir mums tenka spėlioti iš tokio nepilno įrašo. Tačiau grįžtant prie klausimo, ką paliksime, ryškiausia mūsų palikta žymė bus išnaikintos rūšys. Įvairovė po ryškių išmirimų atsikuria tik po dešimčių milijonų metų, tačiau rūšys, kurios pilnai išmiršta, nebepasikartoja niekada. Geras pavyzdys – sparčiai nykstantis ančiasnapis – keistas žinduolis, dedantis kiaušinius. Jie atsiskyrė nuo placentinių žinduolių protėvių prieš 125–140 mln. metų dar tada, kai Žemėje viešpatavo dinozaurai. Jei jie dabar išnyks, šimtai milijonų evoliucijos metų nutrūks ir niekas panašaus daugiau negyvens Žemėje, nes visi jų giminaičiai jau senai išnykę. Manau, kad būtent tai bus ryškiausia mūsų palikta žymė, o visa kita besikeičianti Žemė ištrins iš savo paviršiaus.
Kas seks po antropoceno, kai žmonija išnyks?
Žemės sistema turėtų grįžti į savo ankstesnio vystymosi režimą, pasikeis tik tai, kad bus sumažėjusi bioįvairovė. Aišku, Žemė nėra labai statiškas reiškinys, labai ilgose laiko skalėse ji keičiasi ryškiau negu dabar. Pavyzdžiui, Žemė prieš 250 mln. metų tapo beveik nebegyvenama, nes Sibire vyko aktyvūs ugnikalnių įšsiveržimai, lijo rūgštūs lietūs, vandenynai buvo pakitę, temperatūra ties pusiauju siekė 50-70 laipsnių ir vyko masinis rūšių išmirimas. Tokios Žemės neatpažintume. Planeta vystosi labai lėtai, dažnai periodiškai, pavyzdžiui, ledynmečiai, kurie užslenka ir nuslenka – juos sukelia pokyčiai Saulės sistemos kūnų orbitose. Tikėtina, kad žmonėms išmirus, planeta grįš į buvusią pleistocene stabilią būseną, kai kelių šimtų tūkstančių metų laikotarpyje kaitaliojasi ledynmečiai ir tarpledynmečiai.
Ar galima nustatyti tašką istorijoje, kai žmonės dar galėjo sustabdyti antropoceno atėjimą?
Deja, taip, bet panašu, kad visada trūko politinės valios ir galios. Kalbant tik apie vieną antropoceno aspektą – klimato kaitą – jau 8-ajame dešimtmetyje didžiųjų naftos bendrovių mokslininkai ganėtinai tiksliai numatė, kaip keisis klimatas esant prognozuojamoms anglies dvideginio emisijoms, nes bendrai apie į atmosferą išmetamo anglies dvideginio poveikį klimatui buvo žinoma dar devynioliktame amžiuje. Vėliau atsirado ir nenuginčijamų įrodymų, tačiau dėl ekonominės sistemos ir krūvos kitų žmogiškųjų faktorių su turima informacija niekas nieko nedarė. Tada buvo aktyviai neigiama, kad mes keičiame klimatą, o dabar mums tai sustabdyti yra be galo sunku. Prieš 50 metų būtų buvę daug lengviau.
Geras pavyzdys viena iš devynių planetinių ribų, kurių dar nesame peržengę – ozono sluoksnis. Mano kartos ir vyresni žmonės atsimins, kad 9-ąjame dešimtmetyje apie tai buvo daug kalbama, buvo susitarta, kad ozono sluoksnį ardančios medžiagos bus pakeistos kitais, ne tokiais žalingais junginiais ir ta žala buvo suvaldyta. Tai nėra lygu klimato kaitai, problema buvo daug paprastesnė, techniškai išsprendžiama ir žmonija tai padarė. Dabar stovime prieš daugybę viena su kita susijusių egzistencinių grėsmių, tačiau žmonijoje yra per mažai iniciatyvų vienytis jas spręsti kartu. Atvirkščiai – matome baisią fragmentaciją.
Kaip visuomenės ir politikų skepsis veikia mokslo bendruomenę?
Mums visiems yra labai apmaudu. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi klimatologai, į kurių įspėjimus niekas nekreipia dėmesio. Kitą vertus, manau, kad visuomenė nemažai žino apie tai, ką darome planetai. Bėda, kad tiek mokslininkai, tiek plačioji visuomenė jaučiasi neviltyje, nežinodami ką daryti ir kaip spręsti situaciją. Mes nejaučiame, kad turime savo rankose tiek politinės, tiek ekonominės galios svertus, galinčius kažką pakeisti. Bejėgiškumo jausmas gali išvirsti į apatiją. Tačiau manau, kad daug žmonių daro tai, ką gali. Individualūs pasirinkimai irgi yra svarbūs, pavyzdžiui, tokie maži žingsniai, kaip priduodant butelius aukoti Sengirės fondui.
Ko palinkėtumėte antropoceno epochos žmonėms?
Žemė yra stipri sistema, mes jos nesunaikinsime. Kitą vertus, daug kam įprasta mąstyti „viskas arba nieko“ skalėje, tačiau antropoceno atėjimas nereiškia pabaigos. Kuo daugiau pokyčių mes inicijuosime, kuo labiau jį ribosime, tuo geriau suvaldysime katastrofiškus padarinius. Padėties valdymas vis dar yra mūsų rankose. Žmonėms noriu palinkėti puoselėti ryšį su gamta, nes Lietuvoje ją vis dar turime turtingą. Linkiu saugoti tuos mažus lopinėlius savo artimoje aplinkoje ir stengtis kuo labiau juos pažinti.
