Kazys Pakštas, nujausdamas artėjančią tragediją ir ieškodamas vietos atsarginei Lietuvai, 1930 metais keliavo po Afriką. Lankantis pietvakarinėje žemyno dalyje esančioje Angoloje, kurią tuomet valdė portugalai, jam darė įspūdį žmogui ir jo ūkio derliui palankios oro sąlygos. „Angola, vis dėlto, nėra tokia medum ir pienu pasruvusi žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis“, – rašė pjesę ir filmą įkvėpęs vizionierius, taip ir neįgyvendinęs Lietuvos gelbėjimosi plano, nors niekuomet jo neišsižadėjęs.
Žinoma, kaip ir kitos tarpukario ambicijos, taip ir siekis įkurti Dausuvą šiandien turi būti vertinamas šiuolaikinėmis kategorijomis. Angola jau beveik penkis dešimtmečius yra nuo Portugalijos nepriklausoma valstybė, tiesa, postkolonijinės ir pilietinio karo žaizdos gyja lėtai. Bet ar mes ką nors norime žinoti apie Angolą? Kauno bienalė, šiemet pasirinkusi temą „Artumo geografija“ (Long-distance friendships) suteikia retą galimybę iš arčiau pažinti dvi iš šios šalies kilusias asmenybes, kurių meninė praktika neatsiejama nuo identiteto paieškų ir nesibaigiančių kelionių.
Tatuiruotės, tapyba, gatvės menas, fotografija, koliažai – atrodytų, jokios priemonės nėra netinkamos socialinės kritikos nevengiančiam menininkui, prisistatančiam kaip Yonamine. Mums susitikus buvusiame Kauno tvirtovės parako sandėlyje jis atsisako aiškių ribų tarp neformalaus pašnekesio ir klausimų-atsakymų sesijos. Papasakojęs apie savo kilmę domisi, iš kur ma protėviai. Kiek vėliau prie mūsų prisijungia tarp Luandos ir Barselonos gyvenantis, savo kūrybą, kaip ir Yonamine, pasaulio bienalėse, muziejuose, galerijose pristatantis Ihosvanny Cisneros, taip pat laisvai žongliruojantis medijomis, padedančiomis išreikšti chaotišką Angolos savastį.
Menininkų pasirinkta lokacija – tik viena iš 14-osios Kauno bienalės stotelių. „P.A.R.A.K.O.“ erdvėse tikrąjį paraką ir karišką tvarką jau seniai pakeitė kūrybinis chaosas, skulptūros ir instaliacijos, o caro kareivius – meniški bendruomenės nariai ir apie rytojų daug negalvojantys reiveriai. Smalsu, kaip pastarieji sugyvens su Yonamine ir Ihosvanny bei kitų bienlės menininkų kūryba – artimiausi šokiai Šančiuose planuojami rugsėjo 1-ąją. Ant karinio paveldo objekto stogo menininkai su padėjėjais iškėlė bokštelį, gerai matomą artėjant iš Prancūzų gatvės. Po juo ir įsitaisome.
Ar tai paukščių stebėjimo, ar medžioklės bokštelis?
Yonamine: Tai viskas viename, iš esmės tai vieta poilsiui. Kartą su šeima atostogavau Bavarijoje, ten pamačiau panašų medžiotojų bokštelį. Nufotografavau, įsiminiau. Pernai lankiausi Lietuvoje, vienas jūsų menininkas rodė tokį lyg ir šulinį, kurį naudoja mintijimui. O čia pirmiausiai norėjau iškasti tranšėją. Bet čia daug medžių, jei kasime, pažeisime jų šaknis, medžiai mirs. Palaidojau šią idėją ir prisiminiau, ką esu matęs anksčiau. Nupiešiau bokštelio idėją, perdaviau architektams, bet pirmoji versija nebuvo labai stabili. Perstatėme konstrukciją, tad dabar labiau primena medžiotojų bokštelį, taip pat – tokį, kokiuose sėdi valstybių sienas saugantys pareigūnai. Matote maišus – norėjome juos padaryti tvirtus, neperšaunamus, bet užpildėme pjuvenomis, tad maišai tarnauja kaip objektas, į kurį patogu atsiremti ar prisėsti, atsigulti. Kartu su Ihosvanny pildome šią vietą turiniu, kalbančiu apie propagandą ir būdus jai atsispirti. Tai lyg mokykla, labai paprasta mokykla vaikams, kurie ruošiasi išgyventi šiame pasaulyje. O užlipę į bokštelį gali jį apžiūrėti iš aukštai.
Mokykloje aptiksite ir frazių šonų kalba, vartojamos Zimbabvėje. Nesu iš Zimbabvės, bet joje praleidau ketverius metus. Įsimylėjau jos kultūrą, žmones. Žinoma, kiekvienoje šalyje gali rasti ir blogų, ir gerų dalykų. Gerus įsiminiau, blogus pamiršau.
Gyvenate Atėnuose, tiesa?
Yonamine: Taip. Stengiuosi ir juose nesikoncentruoti į blogus dalykus, nors tai šiame mieste pakankamai sudėtinga. Daug kas mane liūdina ir nuvilia. Visgi ten gyvenu, nes mano partnerė dirba Vokietijos ambasadoje, kas ketverius metus keliasi vis į kitą vietą. Mums liko dar kokie devyni mėnesiai, tik gruodį sužinosime, kur keliausime toliau. Galbūt į Vilnių? Lietuva yra sąraše, mačiau, o man čia visai patinka. Nors iš tiesų norėčiau į Afriką.
Kiek laiko nebegyvenante Angoloje?
Yonamine: Pastarąjį kartą ten gyvenau 2006-2007 metais. Bet nesu šioje šalyje praleidęs ilgesnio periodo nei devyneri metai, tai mano rekordas. Atvykau devyniolikos, mokiausi būti angoliečiu, angolietiško portugalų kalbos akcento (juokiasi). Tuomet – Brazilija, Portugalija, Anglija… Visur liko draugų, šeimos narių.
Mano senelis buvo Angolos portugalas, jis susituokė su afrikiete. Mano mama – iš Angolos, tačiau ji save identifikuoja kaip portugalę. Pats gimiau Angoloje, bet ten neaugau. Kai man buvo mėnuo, prasidėjo pilietinis karas. Dabar laikau save angoliečiu, taip, bet esu vienintelis toks savo šeimoje. Turiu Angolos pasą. Bet… esu ir kosmopolitas. Nesijaučiu priklausantis vienai šaliai. Visą gyvenimą kertu sienas. Ir galiausiai sutikau moterį, kurios darbas yra kirsti sienas.
Angola – didelė šalis, joje daug gyventojų (2023 m. statistika teigia, jog beveik 37 milijonai, – red. past.), bet šis skaičius kinta priklausomai nuo karinių konfliktų ir juos lydinčių krizių. Žmonės migruoja. Angoliečiai lyg paukščiai, neužsibūna vienoje vietoje. Kai gerai, visi suskrenda, o kai blogai…
Ihosvanny, jūsų kolega jau papasakojo šį tą apie save. Gal papasakokite, kaip judu susipažinote?
Ihosvanny: Susitikome buvusioje karinėje teritorijoje, paverstoje į pabėgėlių stovyklą – ji pačiame Luandos, Angolos sostinės, centre. Abu dažnai ten eidavome, leisdavome laiką. Ėmėme bendrauti, aptikome daug panašumų savo patirtyse ir tame, kaip matome mus supančią erdvę, karo Angoloje istoriją, kaip karo sukeltą neviltį regime žmonių, kuriuos sutikome stovykloje, akyse. Žmonės į ją patekdavo praradę viską. Visgi jie labai kūrybingi, turi tokiais būti, kad išgyventų – turiu galvoje ne tik fizinį išlikimą, bet ir dvasios stiprybę.
Ką veikdavote toje stovykloje?
Yonamine: Ten buvo pakankamai laisva atmosfera, pasakysiu taip. Tokios energijos niekur kitur Luandoje negalėjai rasti. Neslėpsiu, mano šeima negyveno prastai, bet visada norėjau patirti, kas yra už burbulo. Sulaukdavau patarimų ten neiti, bet dėl to buvo tik smalsiau. Stovyklos realybė iš pradžių mane šokiravo. Visgi jos gyventojai nematė savęs kaip aukų, tai labai svarbu pabrėžti. Jie kabinosi į gyvenimą.
Ihosvanny: Stovykloje nesutikau nė vieno žmogaus, kuris pasakotų: „Iki karo turėjau didelį namą, ūkį, turėjau to ir ano…“ Ne, apie tai jie nekalbėdavo. Tokius dalykus man šnekėjo iš Angolos išvykę portugalai, kuriuos teko sutikti Portugalijoje. Jie iki šios dienos verkia dėl materialių dalykų. Tai bloga energija, man atrodo, dėl tokių žmonių paskleistos energijos Afrikai taip sunku vystytis.
Yonamine: Taip, tai vieta būti draugėje, dalintis, solidarizuotis. Ten sužinojome labai daug apie savo šalį, kurioje taip sudėtinga tiesiog likti gyvam. Apie padėtį fronte, apie kare, kurio išvengti praktiškai neįmanoma, jei esi aštuoniolikmetis vaikinas, patirtus sužalojimus, bet taip pat ir apie svajones ir sapnus. Pamenu, vienas sutiktas vyras pasakojo, kaip sapnuoja, kad bėga lauku, o prasibudęs supranta, kad vis dar neturi kojos, kurią prarado kare. Išgirdome tokių senovinių patarlių, kaip, pavyzdžiui, „užmušei driežą, bet pamiršai užmušti gyvatę.“ Tai buvo mokykla mums, viso to nepatyrusiems.
Jei nesugebi pakeisti poros žmonių nuomonės, ko verti tie tūkstančiai, kurie seka tave internete?
Tokie susitikimai iš esmės keičia požiūrį į gyvenimą sociume. Būtent šios patirtys mane ir Ihosvanny atvedė čia, į Kauną, kad pasakotume šias istorijas kitiems. Šioje improvizuotoje mokykloje pasakojame apie būdus būti draugėje ir savo meninėmis instaliacijomis atliekame egzorcizmą karui, kad jis neateitų čia, į Lietuvą. Gerai žinau situaciją regione, suprantu, kad Lietuva labai arti to, kas vyksta Ukrainoje.
„P.A.R.A.K.A.S.“ yra Rusijos caro suplanuotos Kauno tvirtovės dalis, teritorija ilgus metus buvo apleista, o dabar militaristinę praeitį vaiko kultūra ir menas. Ar šią vietą pasirinkote būtent dėl jos istorijos?
Yonamine: Kai lankiausi čia lapkritį, apžiūrėjau daug lokacijų, įskaitant Kauno centrinį paštą. Kai atvykau į „P.A.R.A.K.Ą.“, mane apėmė panašūs jausmai, kaip jaunystėje atvykus į Angolą. Vidaus erdvėse jauti šaltį, net ir vasarą. Tai vidinis karo šaltis, kuris kontrastuoja su aplinkos temperatūra. Itin įdomi erdvė! Čia pakvietėme ir daugiau menininkų, nesame godūs (juokiasi). Bet dalis atsisakė, jiems šios atmosferos, joje verdančių idėjų, buvo tiesiog per daug. Žinote, vieni žmonės labiau socialūs, kiti – individualistai. Ihosvanny, kaip matote, irgi daug nekalba, bet kai turi ką pasakyti, būtinai pasako. Jis dirba neplepėdamas, ne taip, kaip aš. Galbūt todėl mes geras tandemas. Daug ką galime aptarti nebyliai, nes mus sieja bendra istorija. Beje, tai pirmas kartas, kai kuriame kartu, nors jau seniai esame draugai. Mokausi užgniaužti savo ego, sumažinti jo temperatūrą, įdomu!
Tai yra vieša vieta. Į jūsų sukurtą mokyklą ateiti įmanoma bet kuriuo paros metu, bet kokiais tikslais. Galbūt kam nors ji nepatiks, čia paliks savo pėdsaką, gal net pakeis instaliaciją. Tikitės visokiausių publikos reakcijų?
Ihosvanny: Projektas yra laisvas ir atviras bendruomenei visomis žodžio „atviras“ prasmėmis. Tikiu, kad žmonės patys atras įvairiausių būdų šia erdve naudotis, suteiks jai naujų prasminių sluoksnių, kitaip be reikalo ją kuriame. Man patinka dirbti viešose erdvėse. Meno kūrinio ateitis priklauso nuo jo auditorijos. Juk, jei kūrinys išlieka, vadinasi, jis buvo to vertas, žmonės jame atpažino save ir apgynė jį nuo sunaikinimo.
Ar esate geriau žinomi kitur pasaulyje nei Angoloje? Kiek jums svarbus pripažinimas gimtinėje?
Yonamine: Menininkas neieško pripažinimo. Jis ieško būdų bendrauti, palaikyti vienas kitą, tai visų svarbiausia. Bendravimas mane verčia judėti, ir nesvarbu, Angoloje esu, Vokietijoje ar dar kur nors. Mano lokacija nei padeda, nei trukdo. Galbūt Angoloje būčiau organiškesnis, galėčiau rasti naujų raiškos būdų. Bet dabar nesijaučiu nuo jos esantis labai toli. Internetas atstumus ištirpdė, visi visada yra prisijungę, bet kada galiu paskambinti bičiuliui Angoloje ir parodyti jam tai, ką kuriu čia, Kaune. Be to, mes tiesiame kelius naujajai Angolos menininkų kartai, kad žmonės susidomėtų kūrėjais iš mūsų šalies. Taigi svarbu ne tai, kur esi, bet tai, kad tęsi pradėtą darbą, nuolat treniruojiesi, neužmeti rutinos.
Ihosvanny, iki jums prisijungiant Yona minėjo, kad kasdienybėje stengiasi nesifokusuoti į blogus dalykus ir verčiau įsiminti gerus. O jūs?
Ihosvanny: Kiekvienoje vietoje, kurioje apsigyvenu, ieškau to, kas mano gyvenimą darytų patogesnį. Kuriu strategijas, padedančias vietą vadinti namais. Kartu vežuosi prisiminimus iš ankstesnių namų. Tai patirtys ir daiktai, padedantys susikurti savo asmeninę tvarką šiame chaose.
Lietuvoje pastaraisiais metais požiūris į migrantus nėra geras. Išimtis yra nuo karo Ukrainoje bėgantys žmonės, bet tie, kurie mūsų šalį pasiekia kirsdami sieną su Baltarusija – jau visai kita istorija. Ar savo kūryba siekiate keisti visuomenės nuomonę? O gal meninėmis priemonėmis situacijos neįmanoma pakeisti?
Ihosvanny: Bet kas gali tapti pabėgėlių. Jei šiandien neatversi savo namų durų besibeldžiančiam, rytoj jos gali būti užtrenktos tau. Viską, ką sukaupei, gali prarasti pernakt. Ukrainiečiams, keliaujantiems į Lietuvą, taip nutiko, bet ne tik jiems. Tokioje situacijoje solidarumas padeda įsijausti į kito kailį. Karas ir panašios situacijos atima iš žmonių orumą. Apie migrantus kiti kalba kaip ne apie žmones – arba, maždaug, jie ateina grobti mūsų turtų… Bet jie nori tiesiog prasimaitinti ir išmaitinti šeimą. Jie dirba darbus, kurie per prasti jums. Jie atveža naujų garsų, kvapų ir skonių, kuriuos vėliau komercializuojate ir net nepamenate, iš kur jie atėjo. Bet visi pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų, ir man kaip menininkui tai labai svarbu. Jei nesugebi pakeisti poros žmonių nuomonės, ko verti tie tūkstančiai, kurie seka tave internete? Kas iš to pripažinimo, apie kurį klausėte?
Įdomu kurti viešose erdvėse, gatvėse, tuomet menas lyg ir niekam nebepriklauso, tuo pačiu kiekvienas turi į jį teisę.
Yonamine: Pritariu, geriau realiai influencinti du žmones, nei apsimesti, kad tai darai tūkstančiams, kurie net neįsigilina į tai, ką transliuoji, tik spaudžia „like“ viskam iš eilės.
Apskritai tai ne, menas nėra įrankis laužyti stereotipams. Aš nesiekiu nieko įtikinti. Žinoma, savo kūryba kovoju su tuo, kas man pačiam nepatinka. Jei žiūrovas perskaito tai, suvokia mano priemones ir tikslus, puiku. Bet nesu pranašas. Labiau mėgstu savo veiklą vadinti poetiniu terorizmu. Kurdamas visuomet mokausi pats.
Dar patikslinčiau apie gerų ir blogų dalykų pastebėjimą aplinkoje. Galbūt geriau suprasite, ką norėjau pasakyti, jei įsivaizduosite mane lyg kempinę, kuri sugeria patirtis. Mano smegenyse telpa visos vietos, kurias aplankiau, ir viskas, ką patyriau. Iš šių patirčių, kaip Ihosvanny, kuriu savo komforto kosmosus, saugias zonas, kuriose jaučiuosi gyvybingas.
Jūsų sėkmingiausias kūrinys?
Ihosvanny: Mano sūnus (juokiasi). Apie meną sunku taip kalbėti.
Yonamine: O man patinka daug dalykų, kuriuos sukūriau. Žinoma, daugelio ir nekenčiu, bet tai proceso dalis. Bet vis labiau man patinka kurti ir negalvoti apie tai, kaip darbą parduosiu, kokia bus jo vieta rinkoje. Todėl įdomu kurti viešose erdvėse, gatvėse, tuomet menas lyg ir niekam nebepriklauso, tuo pačiu kiekvienas turi į jį teisę.
Papasakokite apie tai, ką Kauno bienalės lankytojai pamatys buvusio parako sandėlio viduje. Iki atidarymo likus daugiau nei savaitei matau daug įvairiausių artefaktų, nuo vaitspirito iki baterijų, šaudymo vadovėlio, politikų portretų, kabo Angolos vėliava, iš putplasčio pjaustomos raidės…
Tai savotiškas Angolos ir Kongo menininko Paulo Kapela palikimas. Jis mirė per pandemiją. Buvome draugai, buvau jo sekėjas, nors neturėjo nei feisbuko, nei instagramo. Kapela kurdavo tokio tipo instaliacijas iš daugybės objektų. Kadangi jo nebėra, mano kūrinys yra lyg nekrologas jam – seku Kapelos logika, bet naudoju savo parinktus daiktus, kurie vienaip ar kitaip susiję su karu, prievarta, ir atlieku karui egzorcizmą. Į šias sienas įsigėręs šaltis, kaip jau aptarėme, taip pat yra patirties dalis. Dar nesu sugalvojęs instaliacijai pavadinimo, sužinosite jį bienalės atidarymo metu. Tik patikslinsiu, kad tai, ką matysite šioje patalpoje, ir mokykla lauke, ant sandėlio stogo, yra vienas bendras kūrinys. Na, o gretimose sandėlio ervėse įsikūrinėja kiti Kauno bienalės pakviesti menininkai (tai Šejla Kamerić, Jeanne Kampchouang ir Martin Zetová, – red. past.)
Mano gimtosios šalies vėliava, beje, man nepatinka. Angoliečiai daug metų gyvena Rusijos įtakoje. Jums Lietuvoje tai vis dar neblogai pažįstama, tiesa? Visa Angolos valdžia studijavo Rusijoje… Na, arba Kuboje, o gal Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Ši vėliava, juoda ir raudona jos spalvos, krumpliaratis ir mačetė, simbolizuoja būtent apie tą įtaką, kuri man nėra priimtina. Vėliava turi būti graži, kaip Kanados, Japonijos ar Nepalo. Ši nėra tokia.
–
14-osios Kauno bienalės „Artumo geografija“ (Long-distance Friendships) atidarymo savaitgalio renginiai vyks rugpjūčio 25–26 d. Daugiau informacijos ieškokite čia.
