Frederikas Erensas (g. 1970) – istorikas, dėstantis Rytų Europos šalių istoriją Utrechto (Nyderlandai) universitete. Domisi Baltijos šalyse gyvenančiomis tautinėmis mažumomis, taip pat yra aistringas meno ir architektūros žinovas. Pamilęs Baltijos šalis ir jos gyventojus, pastaruoju metu jis rengia knygą apie Baltijos šalių istoriją, kuri turėtų pasirodyti dar šiais metais. Kaune F. Erensas periodiškai lankosi nuo 1992 m. Yra pažintinių kelionių po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis organizatorius, kolekcionierius bei kultūros mecenatas, padovanojęs Lietuvos muziejams ne vieną eksponatą.
Neseniai Kauno miesto muziejui olandas padovanojo savo paties darytas fotografijas, kuriose užfiksuotas XX a. 10 deš. Kauno miesto gyvenimas, žmonės, įvairios vietos, statybos projektai. Nutarėme pakalbinti istoriką apie jo patirtis posovietiniame Kaune ir dabartinį požiūrį į įdomiausias miesto istorijos bei kultūros detales. Skaitytojų vaizduotę papildys fotografijos iš 1994 m. Kauno gyvenimo.
Frederikai, kada pirmą kartą apsilankėte Kaune? Kas labiausiai tada įstrigo? Kokie pasirodė žmonės, miesto infrastruktūra ir architektūra?
Pirmą kartą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje apsilankiau 1992 m. vasarą, kai viena kelionių agentūra suorganizavo kelionę. Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė apsilankyti ką tik nepriklausomybę išsikovojusiose Baltijos šalyse. Tačiau aš nuo pat 1989 m. jau atidžiai stebėjau „Dainuojančią revoliuciją“ ir kovą už nepriklausomybę, nes būdamas pirmo kurso universiteto studentas apsisprendžiau, kad noriu studijuoti Baltijos šalių istoriją. Kai lankėmės Kaune, sutikau labai malonią gidę, kuri pakvietė mane sugrįžti ir kitais metais. Tada ji labiau supažindino mane su Kaunu. Miestas pasirodė stebėtinai patrauklus ir neblogai prižiūrėtas. Kai kurie Rytų Vokietijos miestai atrodė labiau apleisti ir niūresni. Žinoma, gatvėse kelio danga buvo gana prasta, tačiau tuo metu nebuvo tokio intensyvaus eismo, daugiausia važinėjo „Lados“ ir keletas senų vakarietiškų automobilių.
Lietuvos žmonės, manau, gyveno tarp vilties ir baimės. Vis dar buvo jaučiamas džiaugsmas atgavus laisvę ir nepriklausomybę ir daugelis norėjo kuo greičiau vėl priklausyti Vakarų Europai, bandė užmegzti kuo daugiau kontaktų su užsieniu. Sudėtinga ekonominė ir socialinė situacija taip pat buvo akivaizdi. Kas įstrigo iš to laikotarpio? Tai laukinis kapitalizmas. Daugybė gyventojų neteko darbo ir tai žmonėms kėlė stresą. Prisimenu, jog Baltijos miestai buvo nusėti kioskais, o žmonės, kad išgyventų, juose desperatiškai pardavinėjo pigius daiktus. Tuo tarpu kiti uždirbo milžiniškus turtus eksportuodami metalus.
Asmeniškai aš labai džiaugiuosi, kad tarpukario modernizmo architektūra tapo viena pagrindinių temų 2022 m.
Jei kalbėsime apie miesto architektūrą ir infrastruktūrą, šiuo požiūriu sovietinės Lietuvos valdžia, mano kuklia nuomone, nusipelno tam tikro pagyrimo. Panašu, kad jie kaip niekas kitas žinojo, kaip panaudoti biurokratinę sovietinę sistemą. Atrodė, kad architektūra ir urbanistika Lietuvoje yra geriau suplanuota ir įdomesnė nei kitur. Kalbant apie daugiabučius: „chruščiovkės“ tikrai niekuo nesiskyrė, atrodė pigiai ir standartiškai kaip ir kitur, tačiau XX a. 8 dešimtmetyje pastatyti daugiabučiai namai, kai sienos buvo statomos iš geltonų ir raudonų plytų, buvo gana įdomūs. Manau, to laikotarpio architektūros kokybę būtų galima lyginti su Skandinavijos socialiniais būstais. Tikiuosi, būsimos renovacijos metu šios plytų sienos nebus uždengtos nuobodžiomis plokštėmis. Mane, kaip klasikinės architektūros mėgėją, vis dar erzina tai, kad 1990–2000 metais tiek daug originalių medinių langų rėmų Kaune ir kitur buvo pakeista pigiais baltais plastikiniais. Tai tikrai žudo istorinę architektūros vertę. Vis dėlto pastaruoju metu pastebėjau, kad yra daugiau aukštos kokybės renovacijos projektų ir vėl naudojami originalios medienos rėmai.
Kokių keistų istorijų prisimenate iš pirmųjų kelionių į Lietuvą? Ar nebuvo baisu vykti į mažai pažįstamą šalį?
Prieš atvažiuodamas į Lietuvą, jau buvau šiek tiek susipažinęs su šalimi ir jos žmonėmis. Buvau perskaitęs viską, kas tuo metu buvo prieinama. Vilniuje dalyvavau privačioje ekskursijoje po Lietuvos Seimo rūmus, kuriuos vis dar supo barikados. Kadangi per televizorių stebėjau 1991 m. Sausio įvykius, tai buvo nepamirštama ir sukrečianti patirtis.
Kaip dažnai iki COVID-19 pandemijos lankydavotės Kaune?
1992–1994 metais kiekvieną vasarą lankydavausi Kaune. Tada kurį laiką Baltijos šalyse nebuvau, o 2000-ųjų pradžioje grįžau kaip kelionių gidas. Kartais į ekskursijas būdavo įtraukiamas ir apsilankymas Kaune, tačiau retai turėdavau progą apsidairyti savarankiškai. Per pastaruosius trejus metus vasarą Kaune lankiausi maždaug penkis kartus. Deja, visada per trumpai!
Kas, jūsų manymu, labiausiai pasikeitė Kaune, lyginant su pirmaisiais apsilankymais? Kokie skirtumai būdingi Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyvenantojams? Koks yra Kaunas, palyginti su kitais Baltijos šalių miestais?
2000-aisiais sugrįžęs į Kauną po ilgos pertraukos pastebėjau, kad mieste ne daug kas pasikeitė. Nors ir buvo pastatyta nemažai prekybos centrų, atrodė, kad Kaunas į priekį praleido Vilnių ir Klaipėdą. Tačiau pastaraisiais metais galima pamatyti ir pajusti, kad miestas vėl juda į priekį. Manau, kad Kauno ir kitų Baltijos šalių miestų gyventojai išgyvena tą patį dinamiškumą. Spėju, kad gyvenimo kokybė pamažu pradėjo gerėti nuo 2000-ųjų pradžios, o tada – įveikus pasaulinę finansų krizę (2009 m. – red. past.). Žaviuosi Baltijos tautomis, ypač jaunąja karta, kuri yra labai dinamiška ir efektyviai dirba. Žmonės Latvijos ir Estijos miestuose gyvena iš esmės taip pat, kaip ir lietuviai. Tik estams ir daugumai latvių istoriškai daugiau įtakos turi protestantizmas ir vokiečių / švedų kultūra. Lietuvius labiau veikia katalikybė ir Lenkijos–Lietuvos Abiejų tautų Respublikos kultūra.
Ar turite mėgstamą vietą Kaune? Galbūt kavinę?
Turiu prisipažinti, kad būdamas kelionės vadovu neturiu daug laisvo laiko, kurį galėčiau skirti Kaunui tyrinėti. Mano pietūs paprastai būna greiti, suvalgau kibiną sėdėdamas ant suoliuko kur nors Laisvės alėjoje, o turistai patys susiranda kur papietauti. Kai turiu šiek tiek daugiau laisvo laiko, stengiuosi apsilankyti muziejuose.
Ar teko lankytis kuriame nors iš Kauno miesto muziejaus skyrių?
Deja, turiu prisipažinti, kad dar ne. Keliaudamas po Kauną su grupėmis dėl laiko stokos galiu užsukti tik į kelias vietas. Gerai pažįstu Kauno pilį, kurios rekonstrukcija vyko labai kruopščiai. Apskritai miestas turi labai turtingą ir daugiasluoksnį paveldą. Kadaise buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio tvirtove, nuo XV a. Kaunas garsėjo prekybos ryšiais su Hanzos sąjungos miestais. Vėliau, caro laikais, Kaunas buvo gana apleistas gubernijos miestas, kuriam vystytis labai trukdė karinė tvirtovė. Tada atėjo pirmasis Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis, kai Kaunas buvo priverstas tapti Lietuvos laikinąją sostine. Nuostabu, kaip Lietuva per mažiau nei 21 metus miestą pavertė maža, modernia Europos sostine!
Žinoma, yra ir mažiau matomo palikimo, tai daugiatautės ir skirtingų religijų kultūros paveldas, kurio buvo ir yra Kaune. Yra įdomių „tylių“ herojų, kurie stojo prieš totalitarizmą, pavyzdžiui, Olandijos konsulas Janas Zwartendijkas ir Japonijos diplomatas Chiune Sugihara, kurie išduodami „gyvybės vizas“ išgelbėjo tūkstančius žydų. Taip pat buvęs prezidentas Kazys Grinius bei architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis su žmona, rizikavę savo gyvybėmis gelbėdami žydus. Nepamirškime Romo Kalantos, kuris susidegino 1972 m. Visos tos istorijos priklauso Kauno istorijai ir daro miestą be galo įdomų.
2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ar tai įdomu žmonėms Nyderlanduose?
Per pastaruosius keletą metų pajutau, kad Olandijoje kai kurie kultūros sektoriuje dirbantys žmonės supranta, kad Kaune vyksta kažkas ypatingo. Neseniai viena architektūros profesorė man pasakė, kad rengia studentams pažintinę ekskursiją po Kauną, siekdama supažindinti su Kauno modernizmo architektūra. Asmeniškai aš labai džiaugiuosi, kad tarpukario modernizmo architektūra tapo viena pagrindinių temų 2022 m. Tikiuosi, kad dėmesys Kauno modernizmui bus skiriamas ir po 2022 m., o tai padės atkurti architektūros statinius, jų fasadus. Taip pat viena Nyderlandų kelionių agentūra, kurioje dirbu, pasiūlė į Baltijos šalių kelionių programą įtraukti papildomą dieną Kaune, kad galėtume sudalyvauti Europos Kultūros sostinės renginiuose. Tikrai to mielai imsiuosi, tikiuosi į lankytinų vietų sąrašą įtraukti ir Kauno miesto muziejaus skyrius.
Jau užsiminėte apie Olandijos diplomatą Janą Zwartendijką, kas dar Nyderlandų turistams palieka didžiausią įspūdį Kaune? Kokios Lietuvos ar Kauno istorijos detalės jiems atrodo įdomiausios?
Dauguma mano čia atvežamų olandų ir flamandų turistų yra labai motyvuoti žmonės, norintys daug sužinoti apie Baltijos šalių kultūrą, istoriją ir gyvenimą. Prieš mums atvykstant į Kauną, jie jau ruošiasi patys, skaito kelionių vadovus. Žavus dalykas Kaune yra tas, kad jo senamiestis yra visiškai kitoks nei Vilniaus. Taip pat esu pastebėjęs, kad vasarą Vilnius yra pilnas užsienio turistų, dėl to žmonės jaučia, kad Kaune galima patirti „tikrą gyvenimą“.
Mano klientai iš Olandijos daugiausia būna perskaitę Jano Brokkeno knygą „Baltijos sielos“ („Baltische Zielen“), taip pat neseniai išėjusį leidinį „Teisuoliai“ („De Rechtvaardigen“), kuriame plačiai rekonstruota Zwartendijko ir Sugiharos žydų gelbėjimo operacija. Mano galva, dabar tai yra įdomiausias dalykas. Daugelis žmonių taip pat susižavi Čiurlionio muzika ir jo paveikslais. Man pačiam labai pasisekė aplankyti parodą apie XX amžiaus pradžios Lietuvos dailę, kurioje buvo eksponuojami Adomo Varno ir Juozo Zikaro kūriniai. Taip atradau, kad Lietuvoje gyveno ne tik Čiurlionis, bet ir daugiau nuostabių menininkų.
Kas, jūsų nuomone, Kaune neišnaudojama?
Pastaruoju metu man trūko „Raketos“, kursuojančios tarp Kauno ir Nidos. Dar ir dabar gerai prisimenu, kokia puiki karštą vasaros dieną buvo mano kelionė Nemunu „Raketa“. Džiaugiuosi, kad praeitais metais šis maršrutas vėl buvo sėkmingai atkurtas. Būtinai pasinaudosiu šia pramoga, kai grįšiu į Kauną.
