2021 metais, smalsaudami, ką dar galima nuveikti karantino sąlygomis, aptikome naują ekskursiją – „Tarpukario Kauno parfumerijos, muilo ir kosmetikos pramonė“. Pasirodo, būtent karantino ribojimai ir paskatino tokią sugalvoti. Daugiau apie savo atradimus ir tai, ką šiandien tenka labiau įsivaizduoti, nei pamatyti savo akimis ar užuosti, papasakoti sutiko šio maršruto autorė, ekskursijas ir keliones po Lietuvą, taip pat – gidų kursus organizuojančios kompanijos „Mūsų odisėja“ vadovė Regina Navickienė.
Moteris gide dirba nuo 1986-ųjų, kai šią specializaciją pasirinko studijuodama Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Tuometinė paskyrimų tvarka jauną specialistę nubloškė Kaunan, kurio senamiestį R. Navickienė pažįsta kaip savo penkis pirštus. Visgi tikina, kad jaudinasi prieš kiekvieną ekskursiją. Lyg aktorė prieš premjerą.
„Laikinosios sostinės grožio ir kvapų industrijos pradžia siejama su savos gamybos švaros ir higienos prekių poreikiu, muilo pramonės išvystymu. Kaunas dar iš carinės Rusijos laikų paveldėjo du muilo fabrikus – S. Vislickio akc. b-vę ir „Marsel“. Tarpukariu veikiant šiems muilo fabrikams ir įsteigus keletą naujų, Kaunas tapo Lietuvos muilo pramonės centru. <…> Ekskursijos metu po Kauno senamiestį pasitelksime vaizduotę ir pabandysime užuosti lietuviškus kvepalus „Lilas de Lithuanie“, suvokti tarpukariu gamintos parfumerijos-kosmetikos gausą ir įvairovę bei įsivaizduoti muilo gamybos apimtis ir pačius fabrikėlius, kurių šiandien jau nebėra“, – taip pristatomas individualiai užsakomas maršrutas „Mūsų odisėjos“ puslapyje.
Regina, kodėl nusprendėte organizuoti štai tokią teminę ekskursiją apie tarpukario muilo pramonę?
Visų pirma, kaltas kovidas. Turizmas sustojo, iš užsienio niekas atvažiuoti negalėjo. O Kaunas juk ruošėsi tapti Europos kultūros sostine. Ėmėme žiūrėti, kuo čia labiausiai didžiuojamės: aha, tarpukariu. Taigi ką sukurti naujo, įdomaus? Architektūros maršrutų jau daug buvo, diplomatija buvo, maistas buvo… Kas dar tame Kaune buvo tarpukariu? Išsigryninome dvi idėjas, viena dar laukia dienos šviesos. Juk Kaune gimė lietuviškas cirkas! Net cirko artistų panteoną turime Eigulių kapinėse. Taigi norime sukurti pramoginį, gerų emocijų teikiantį maršrutą. Žmonėms šiomis dienomis iš tiesų patrauklūs lengvesni pasivaikščiojimai, ne per ilgi, iki poros valandų. Žinoma, nors ir lengvai, įdomių faktų tikrai norisi pristatyti kuo daugiau, sukurti unikalią patirtį. Gal gidas ekskursijos metu net kardą galėtų praryti?
Tai tiek apie pirmąją idėją. O antroji gimė besidomint nuo 1921 m. rengtomis žemės ūkio parodomis. Sužinojome, kad jose aktyviai dalyvaudavo muilo gamintojai. Užsikabinome, radome įvairiausių straipsnių. Pasirodo, net skulptūras iš muilo kurdavo. Vytauto metinėms, pavyzdžiui. Steigėsi laboratorijos, vadinasi, verslas buvo atsakingas, mokslu paremtas. „Sanitas“ pirmasis mėginukus parodose ir parduotuvėse dalindavo. Maždaug, atėjai nusipirkti pėdkelnių, gauni kremo mėginukų. Na, ir pasidarė įdomu, kur buvo tie fabrikai. O pusė lietuviškų tuo metu veikė būtent Kaune. Įtraukiau į maršruto ruošimą ir savo studentus. Čia daug padėjo Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotojas, istorikas Alvydas Surblys, daug gilinęsis į šią temą. Man buvo neaišku, kur veikė tam tikri fabrikai. Pavyzdžiui, vienas šaltinis teigė, kad fabrikas buvo ten, kur dabar „Kauno Dokas“, prie Neries. Pasirodo, iš tiesų stovėjo priešingoje gatvės pusėje, iškart už Pilies žiedo. Nusprendėme taip, nes statant verslo centrą kasinėjant nieko nerasta ir apskritai prie upės nelabai patogu būtų buvę, juk potvyniai ir visa kita.
Muilo savikaina santykinai nedidelė, užtai tiek ir fabrikų buvo – geras verslas.
Nors pradėjome nuo muilo, greitai paaiškėjo, kad tie patys fabrikai gamindavo ir kremus, ir pudras, ir lūpdažius. Aišku, bene žymiausias tarpukario gaminys buvo Žaliakalnyje gyvenusio operos solisto Kipro Petrausko vardo muilas. Man atrodo, jo fenomenas tuo ir grįstas – be galo garsus, talentingas ir visgi esantis arti žmonių, vaikštinėjantis Laisvės alėja. Jei prausitės jo muilu, gal ir jūs tokie būsite. Kvapas tam muilui gamintas Prancūzijoje, pagal specialią formulę. Prieš kurį laiką Miko ir Kipro Petrauskų namų muziejininkai kvapo formulę nuvežė prancūzams, jis buvo atkurtas, bet savikaina buvo didžiulė, didesnė nei šiuolaikinių kvapų. O kaip tas muilas kvepėjo? Tikrai buvo levandos, kardamono, gvazdikėlio – tai gana vyriškas aromatas.
Yra tekę skaityti ir apie lietuviškus, kaunietiškus kvepalus „Lilas de Lituanie“, gamintus fabrike „Florance“.
Taip, jie buvo labai populiarūs. Brangoki, bet visgi prieinami daugeliui. Sako, kad iš lietuviškų alyvų. Bet teko kalbėti su parfumeriais, ir jie teigė, kad Lietuvos oro salygomis, kai mažai saulės, žiemos šaltos, tiek eterinių aliejų alyvos negali prikaupti. Taigi dabartiniai specialistai labai abejoja, kad taip galėjo būti. Dabar juk vasaros karštesnės, ilgesnės, technologinės pažangesnės, bet vis tiek neįmanoma. Ar tai galėjo būti kvapnusis vanduo? Taip. Bet kvepalai – greičiausiai ne. Galbūt, jei Kiprui Petrauskui esenciją vežė iš Prancūzijos, šią – taip pat.
Beje, kvepalus pilstydavo į labai gražius buteliukus. Spėčiau, kad jie buvo atsivežami. Įdomu, kad buvo galima buteliuką naudoti antrą kartą, jų neišmesdavo. Net jei brangoka buvo prisipilti to paties „Lilas de Lituanie“, moterys įsipildavo paprastesnio kvapo. Svarbu, kad svečiai matytų tokį buteliuką lentynoje.
Konkurencija tarp gamintojų buvo nemaža? Na, jei net rinkodaros triukus pasitelkdavo?
Nemaža. Bet tai buvo rinka, kurios iki tol nebuvo. Palyginčiau su elektromobiliais. Muilą juk anksčiau virdavo iš taukų, su šarmu, su pelenais. Kad muilas gali kvepėti, buvo naujovė. Ir reklama čia buvo labai svarbi – reikėjo žmones įtikinti, kad maudytis yra reikalinga. Apie žmogaus kultūrą spręsti galima pagal suvartojamo muilo kiekį, taip buvo teigiama.
Kaip suprantame, iki fabrikų suklestėjimo Kaunas nelabai kvepėjo. Bet jūsų ekskursijos aprašyme radome galbūt pirmųjų Lietuvai artimų kvepalų receptą. Kaip rašoma, 1551 m. vasarį, iki Barboros Radvilaitės mirties likus keliems mėnesiams, vaistininkas F. Carborto pagal lenko gydytojo receptą pagamino jai kvepalus, skirtus užmušti sergančio kūno kvapą.
Aha, tik čia labiau susiję ne su Kaunu, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Bet receptą, kuriame gvazdikėliai, alavijas, muskatas, muskusas, kardamonas, levandų vanduo, įdėjau tam, kad būtų galima piešti platesnį istorinį paveikslą. Bet, kalbant apie Kauną, net mums artimesnius laikus, taip, kultūros praustis nebuvo, tuo labiau su kvepiančiais muilais. Apskritai muilą labiau rūbams skalbti naudodavo.
Ar buvo tarpukariu toks reiškinys kaip madingų, bet brangių kvapų padirbinėjimas? Dabar tai vadinama „analogais“.
Tiksliai nežinau, bent jau nėra tekę skaityti apie bylas, kuriose už tai būtų kas nors nuteistas. Bet reklamose neretai buvo pabrėžiama, kad žmonės saugotųsi padirbinėjimo, mokoma, kaip atskirti originalą. Vadinasi, muilo padirbinėtojų turėjo būti. Kvepalų – nemanau, nes tai buvo išties sudėtinga produkcija. O štai muilo savikaina santykinai nedidelė, palyginti su kaina. Užtai tiek ir fabrikų buvo – geras verslas.
Kaip minėjote, ši eskursija tokia, kad dažniausiai reikia užsimerkti ir įsivaizduoti. Bet ar yra bent vienas kurio nors fabriko pastatas išlikęs?
Kelių pastatų išlikę rūsiai. Pilies g. 2, visai šalia – statiniai jau nauji, bet rūsiai dar senoviniai. O čia veikė viena iš muilo ir kosmetikos laboratorijų. Dantų pastas, skutimosi kremus gamindavo. Dar parodau ir žibalinę M. Valančiaus gatvėje. Manau, tai susiję su šia tema, juk žibalu plaudavo galvas naikindami utėles. Bet kvepėdavo, aišku, baisiai.
O kokie kvepalai patinka jums pačiai?
„Sisley“ firmos dabar mėgstu – turiu ir naudoju vaisiškus „Soir del Lune“ ir rytietiškai dvelkiančius „Soir d’Orient“. Žiauriai patinka! Apskritai man kvepalai labai svarbūs. Gide dirbu jau rečiau, turiu kitų veiklų. Taigi arba klientas turi būti svarbus, arba pačiai labai įdomu, prasminga. Va, ukrainiečiams vedžiau – aišku, nemokamai. O jei jau vedu už honorarą, tai pati sau sakau: va, pusę buteliuko kvepalų užsidirbau. Visus papildomus pinigus investuoju į kvepalus ir knygas.
