„Menotyrininkų poreikio neįmanoma apskaičiuoti matematiškai – pavyzdžiui, kaip odontologų, kur užtenka išvesti vidurkį pagal gyventojų ir dantų skaičių. Meno ekspertai nėra pririšti prie konkrečių skaičių, o gerą išsilavinimą įgijęs specialistas darbo vietą sau gali susikurti ir pats“, – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto docentas dr. Edgaras Klivis teigia, kad menotyrininkų poreikis auga, nes plečiasi pats meno laukas ir jo vartojimas, o tai tiesiogiai susiję su ekonominiu pakilimu.
Naujos kritikos platformos
Pasak pašnekovo, meno kritika ir kritikai, kurie vertina meną, sudaro tik dalį menotyros rinkos ir funkcijų, o viena iš populiarėjančių jos sričių – meno komunikacija. „Jei pažiūrėtume, kaip šiandien sėkmingai funkcionuoja dauguma muziejų, pamatytume, kokios populiarios yra parodos. Prisiminkime kad ir neseniai vykusias M. K. Čiurlionio parodas arba ekskursijas, kuriose žmonėms rodoma architektūra. Jos sulaukia didžiulio populiarumo, nuolat atrandama naujų ekskursijų maršrutų. Taip pat galima prisiminti įvairias filmų retrospektyvas, į kurias gausiai renkasi žmonės. Visa tai yra meno istorijos komunikacija, kuri šiandien išgyvena didžiulę sėkmę. Esant gerai ekonominei situacijai, žmonės nori meno ir tos tikrosios gyvenimo kokybės, kurią menas suteikia“, – teigia E. Klivis.
Anot jo, svarbu paminėti ir žmonių poreikį suprasti šiuolaikinį meną: „Kažkas turi mums jį paaiškinti, nes be paaiškinimo šiuolaikinis menas yra enigmatiškas ir toks daugiaprasmis, kad mes jame tiesiog paskęstume.“
Be poreikio suprasti, atsirado ir poreikis informaciją gauti žmogui patogiomis komunikacijos priemonėmis. Pasak E. Klivio, tarp meno kritikų, ypatingai kino, yra itin populiaru naudoti platformas kaip „TikTok“, kurios leidžia akimirksniu sureaguoti, pakomentuoti karščiausias naujienas ir taip natūraliai pritraukti milžiniškas sekėjų auditorijas. „Meno komunikacija privalo būti įvairi, gyva ir pasiekiama ten, kur leidžia laiką jos vartotojas. Mes universitete tai ne tik toleruojame, bet ir aktyviai skatiname“, – sako Menų fakulteto dėstytojas.
Atliepiant šiuolaikines tendencijas, anksčiau tiesiog „Menotyra“ vadinta VDU Menų fakulteto bakalauro programa buvo transformuota ir įgijo naują pavadinimą – „Menų istorija, kritika ir medijos“. Anot E. Klivio, senasis pavadinimas tiksliai neatskleidė viso programos turinio dinamiškumo. „Moksleiviams jis dažnai skambėdavo pernelyg mįslingai, asocijuodavosi tik su sausais tyrimais archyvuose ar muziejų fonduose. O juk ši sritis šiandien apima ir meno vadybą, komunikaciją, renginių organizavimą, kas iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodytų grynoji, klasikinė menotyra“, – aiškina jis. Žodis „medijos“ demonstruoja, kad šiuolaikinis ekspertas gali valdyti įvairias formas: kurti vaizdo ar radijo reportažus, prodiusuoti tinklalaides, rašyti kultūros tinklaraščius.
Kritinis mąstymas algoritmų amžiuje
Jam pritaria VDU Menų fakulteto docentė, teatrologė dr. Ina Pukelytė, pridurdama, kad meno kritikai šiandien dažniau vadinami ekspertais arba kultūros nuomonių formuotojais.
„Šiandien asmeninė „Instagram“ ar „Facebook“ paskyra gali turėti didesnę auditoriją nei tradicinio kultūros žurnalo tiražas. Ir tai nėra blogai. Tai profesionalių žinių perteikimas tiems, kuriems jų trūksta. Mes visi natūraliai pasitikime žmonėmis, kurie išmano savo dalyką. Visuomenei kritiškai būtina turėti ekspertų, kad neklaidžiotume kartu su dirbtiniu intelektu ir sugebėtume atskirti populistines istorijas bei melagienas“, – teigia ji.
Anot dėstytojos, tokios studijų programos kaip „Menų istorija, kritika ir medijos“ ugdo ne tik specifines meno žinias, bet pirmiausia – kritinį mąstymą, leidžia pamatyti pasaulį aiškesniame kontekste: „Klausimas, kurį privalome užduoti: ar mes tikrai sprendžiame patys, ar už mus kažkas jau nusprendė? Ypač dabar, kai gyvename generatyvinio dirbtinio intelekto populiarumo laikais. Akivaizdu, kad didžiulę dalį kasdienių sprendimų ir estetinių pasirinkimų priimame pasikonsultavę su algoritmais“.
Pasak pašnekovės, toks išsilavinimas gali tapti puikiu startu praktiškai bet kokiai kūrybinei profesijai, nes pati darbo rinka keičiasi neįtikėtinu greičiu. „Vieną penkmetį aktuali viena profesija, po dešimties metų – kita. Reikia orientuotis ne į siaurą amatą, o į žinių bagažą ir vaizduotę. Šioje programoje žmogus atranda savo kūrybiškumą, gebėjimą generuoti idėjas, o tai vėliau leidžia dirbti bet kurioje srityje – nuo meno vadybos iki valstybinių institucijų“, – teigia I. Pukelytė.
Ką veikia šiuolaikiniai menotyrininkai?
Toks požiūris padėjo atrasti savo profesiją ir šios programos absolventui, „CinemaAds“ direktoriui, kino prodiuseriui Mantvidui Žalėnui. Anot jo, studijų pasirinkimą lėmė ne noras tapti menotyrininku, o svajonė dirbti meno vadybininku. „Man sekasi derinti menininkų ambicijas ir juos motyvuoti, siekti tikslo. Aš dažnai juokauju, kad prodiuserio pagrindinis darbas yra dirbti menininkų psichologu. O be menotyros žinių, supratimo apie meną, būtų sunkiau rasti bendrą kalbą su jais“, – pasakoja žinomas prodiuseris.
VDU Menų fakulteto absolventų profesinių kelių spektras rodo, kad programos universalumas yra jos stiprybė. „Mūsų programos išskirtinumas visada buvo plotis. Studentas susipažįsta su vizualiaisiais menais, teatru, kinu, fotografija, architektūra, šokiu dizainu ir mada. Tik vėliau, rašydamas darbus, jis pasirenka savo specializaciją“, – aiškina I. Pukelytė.
Docentei antrina M. Žalėnas, pasakodamas, kaip platų meno supratimą kasdien išnaudoja darbe: „Žinodamas, kuo skiriasi Stanislavskio vaidybos metodas nuo Brechto, galiu rasti bendrą kalbą su aktoriais, turėdamas kino istorijos pagrindus – su režisieriais, dailės istorija padeda kalbėtis su kino dailininkais, dizaineriais ir t.t. Gyvenime? Pajuokausiu, smagu nuvykus į Romą pasakoti žmonai, kuo skiriasi barokas nuo renesanso.“
Toks pamatas leidžia absolventams sėkmingai integruotis pačiose netikėčiausiose sferose. Jie užsiima kultūros vadyba ir prodiusavimu, vadovauja tarptautiniams kino ir teatro festivaliams, organizuoja meno aukcionus bei kuruoja bienales. Taip pat sėkmingai reiškiasi diplomatijoje, kur dirba kultūros atašė ir diplomatinėse atstovybėse visoje Europoje, veikdami kaip šalies kultūros ambasadoriai.
Kita svarbi sritis yra projektų valdymas – anot I. Pukelytės, projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ organizacine prasme didele dalimi laikėsi būtent ant šios programos absolventų pečių. Galiausiai, absolventai randa vietą kūrybiniame versle, dirbdami bankų meno kolekcijų kuratoriais, reklamos agentūrose ar kurdami asmeninius kultūros verslus. Norintiems tęsti studijas, universitetas siūlo specializuotas magistrantūros programas: „Teatrologiją ir scenos menų vadybą“, „Meno kuratorystę“, „Kūrybines industrijas“, „Kultūros paveldą ir turizmą“ bei naują praktinę „Intermedijų meno“ programą.
Populiarumas šiuolaikiniame mene
Šiame kontekste iškyla ir populiariojo bei elitinio meno santykio klausimas. Ar profesionalus vertinimas ir masinė kultūra yra amžini priešai? „Čia galima grįžti prie mūsų mylimo profesoriaus, amžinatilsį Leonido Donskio įžvalgų. Populiarusis ir elitinis menas yra tos pačios ekosistemos dalys, jos viena kitą maitina. Šios priešpriešos nebėra. Niekas nenori tuščių salių, tačiau salių užpildymas neturi reikšti kokybės kompromisų. Žmonės noriai eina į sudėtingus, gilius kūrinius, pavyzdžiui, Roberto Wilsono spektaklius, čia jie patiria estetinį pasitenkinimą“, – tikina I. Pukelytė.
Tuo metu M. Žalėnas pastebi, jog nuolat plečiantis dirbtinio intelekto įtakai visose gyvenimo srityse, pagrindinis žmogaus pranašumas išliks kūrybiškumas. Anot jo, sėkmingam projektui vienodai reikalinga ir gera komunikacija, ir gera istorija. Prodiuseris pabrėžia, kad šiuolaikinis kultūros lauko profesionalas privalo būti kūrybiškas, o neturint meno istorijos žinių ir nesuprantant, kas jau buvo sukurta anksčiau, pasiekti aukštą kūrybiškumo lygį tiesiog neįmanoma. Būtent menotyros studijos bei sukauptas meno istorijos žinojimas tampa tiesiogine paspirtimi kasdieniam kūrybiniam darbui.
E. Klivio nuomone, kūrėjui iš esmės nederėtų sukti galvos tik apie tai, kaip tapti populiariam. „Menininkas privalo spręsti formos, estetikos, meninės kalbos problemas, kelti sau filosofinius uždavinius. Tam reikalinga visa jo energija“, – įsitikinęs docentas, o apie populiarinimą, auditorijos plėtrą ir edukaciją turi mąstyti profesionalus marketingo skyrius, kuratoriai bei prodiuseriai. Tačiau čia ir vėl iškyla ekspertinio išsilavinimo būtinybė.
„Kad žinotum, ką ir kaip komunikuoti, negali į meną ateiti iš visiškai kitos, pavyzdžiui, prekių marketingo srities. Čia viskas veikia kitaip. Turi giliai suprasti meno vertę, jo specifiką, kad sugebėtum jį atverti visuomenei. Geras prodiuseris niekada nebandys grubiai perlaužti menininko savitumo ar supaprastinti jo kūrinio vardan pigaus populiarumo. Jo užduotis – surasti tą sudėtingo, enigmatiško kūrinio aspektą, kuris padėtų užmegzti dialogą su kuo platesne publika“, – teigia E. Klivis.
Pašnekovo akimis, nepriklausoma kritika yra vienintelis objektyvumo garantas, saugantis kultūros lauką nuo sąstingio: „Kritikai netarnauja meno institucijoms, jie tarnauja visuomenei. Jei spektaklis prastas – profesionalas privalo tai įvardyti, kad ir kaip teatras norėtų vien tik pagyrų. Tik per tokią atvirą, profesionalią ir medijas valdyti gebančią komunikaciją mes galime augti kaip sveika, mąstanti ir kultūriškai išsilavinusi visuomenė.“
