„Tu ant aukšto kalno gyveni, supas tavo veidas vandeny“, – taip prasideda „Daina apie Kauną“, kurią jau beveik prieš pusšimtį metų įrašė viena – ne vienintelė, bet, matyt, garsiausia – merginų bigbito grupė iš Kauno „Eglutės“.
Ansamblio „Eglutės“ muzikančių Kaune tuo metu buvo penkios, arbatos ruošdami rokenrolinį balandžio numerį išgerti susėdome su jauniausia, vėliau prie kolektyvo prisijungusia Rūta Žalnieriūte-Skudiene. Lygiai prieš metus muzikologės sukauptos žinios pasitarnavo mums ruošiant straipsnį apie džiazą Kaune ir jau tada žinojome, kad, atėjus tinkamam metui, rasime ko paklausti ir pačios Rūtos. Sutikite, turėti savo nepriklausomą įrašų kompaniją – vertas dėmesio užsiėmimas. Apie jį – pokalbiui persiritus į antrąją pusę, o kol kas lukštename „Eglutes“.
Merginų roko grupė sovietmečiu, už Geležinės uždangos. Labai įdomu!
Reikia pasakyti, kad „Eglučių“, o ir kitų septintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje muzikavusių grupių, stilius nebuvo tas grynasis vakarietiškas rokas, kokį dabar įsivaizduojame, o jo interpretacija pagal galimybes. Žinoma, muzika iš Vakarų mus pasiekdavo per Varšuvos, Liuksemburgo, „Amerikos balso“ radijus – nebuvome visiškai izoliuoti, taip sėmėmės įkvėpimo, žinių.
Į „Eglutes“ patekau besimokydama Juozo Naujalio muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Muzikos mokytis visuomet skatino tėvai, mano mama dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje. Naujas septinto-aštunto dešimtmečių roko muzikos skambesys, iki tol negirdėti ritmai, instrumentarijus, iš esmės visai kitoks, nei pažinau pamokose, mane labai sudomino. Norėjosi pačiai bandyti – taip ir pradėjau savarankiškai brazdinti gitara. Ją, sovietų gamybos, beje, reikėjo modifikuoti. Tiesa, itin kukliomis namudinėmis priemonėmis. Taip, žingsnis po žingsnio, ir išmokau. Dar iki „Eglučių“ su bendramokslėmis buvome įkūrusios mergaičių grupelę be pavadinimo, grojome savo kūrybos dainas, bet tai nebuvo labai sėkmingas bandymas.
Kitos „Eglutės“ – Rasa Matukonytė, Rita Gembickaitė, Jūratė Paukštytė ir Violeta Romanovaitė, už mane buvo porą klasių vyresnės, taigi ir labiau patyrusios. Pastebėjusios, kad neblogai groju gitara, pakvietė į grupę kaip solo gitaristę. Taip grupės sudėtis tapo panaši į „The Beatles“ – trys gitaros, mušamieji, klavišiniai.
Kiek vėliau ansambliui pasiūlė prisijungti prie Kauno radijo gamyklos bigbendo „Banga“, kuriam tuo metu vadovavo Algis Venckūnas. Dabar nepasakyčiau, kodėl, tačiau tokia tuo metu buvo savotiška mada: kaip „Gintarėliai“ buvo prie „Oktavos“ – grojo ir orkestre, ir kaip grupė, taip ir „Eglutės“ koncertavo su Radijo gamyklos bigbendu, muzikavo ir kaip savarankiškas ansamblis. Čia mums nupirko gerus – tokius, kokie tuo metu buvo prieinami, čekų, vokiečių gamybos – instrumentus, pasiuvo ir sceninius drabužius. Grojome įvairius „gabalus“ – lenkų grupių kūrinius, kai ką iš vakarietiško repertuaro, savo kūrybą.
Jei ne Nepriklausomybės atkūrimas, nei aš, nei daugelis kitų nebūtume galėję įgyvendinti savo idėjų.
Kaip vieną įtakų minėjote radiją, o kaip su įrašais?
Mano pačios susidomėjimui roko ir elektronine muzika įtakosturėjo bendravimas su kiek vyresniais Kauno hipiais. Ypač daug įdomių įrašų turėjo ir mielai jų perklausas savo namuose senamiestyje, šalia „Medžiotojų užeigos“, rengdavo Kristupas Petkūnas. Su juo mane supažindino klasės draugas, beje, Lino Adomaičio tėvas, Algirdas, smuikininkas. Pas Kristupą išgirsta muzika tiesiog pakerėjo. Tai buvo rimtos perklausos – Kristupas aiškindavo, kaip kas groja, pasakodavo apie instrumentus, turėjo edukatoriaus talentą ir žinojo tikrai daug. Dabar šias perklausas pavadinčiau savotiška kitokios muzikos „akademija“. Tiesa, jis niekuomet taip ir nesakė, iš kur gaudavo tų įrašų, bet paprašius perrašydavo patikusius albumus į juostą. Namuose turėjau magnetofoną „Aidas“, pati jam susitaupiau, tad kaupiau ir įrašus, iš jų mokiausi. Taip darė daugelis, nors toks pradedančio muzikanto kelias dabar atrodo itin sudėtingas.
Kokios grupės jums tuomet labiausiai patiko?
Man imponavo „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, „Deep Purple“, „King Crimson“, „Cream“ ir kt. Labai nemažai girdėdavome lenkų grupių. „Niebiesko-Czarni“, „Czerwono-Czarni“, „Czerwone Gitary“ – kai kurios jų yra koncertavusios Kauno sporto halėje. Lenkijoje grupių judėjimas buvo daug intensyvesnis, aktyviau palaikomas, tuo metu kaimynai buvo daug labiau nepriklausomi visomis prasmėmis nei mes.
Ar tokios iniciatyvos, kaip grojimas grupėje, netrukdė paaugliškoms pareigoms, sovietinių moksleivių įvaizdžiui?
Jau būdamos orkestro globoje, pačios koncertų neinicijuodavome, vykdydavome Kauno radijo gamyklos bigbendui sudarytus planus. Buvo itin įsimintinų, smagių kelionių į Latviją, Jūrmalą, kur grodavome su vienu populiariausių Latvijoje Rygos radijo gamyklos vaikinų ansambliu „Menuets“, – ši grupė, beje, ir šiandien dar groja.
„Eglutės“ muzikavo vadinamuoju politinio atšilimo laikotarpiu. Rokas tuo metu Sovietų Sąjungoje oficialiai neegzistavo, tačiau bet būrėsi, muzikavo ir šio judėjimo, Vakarų įtakos uždrausti valdžia nepajėgė. Roko grupės buvo „pavadintos“ big bito, vokalinės-instrumentinės muzikos ansambliais… Nors niekas popamokinei veiklai iš esmės neprieštaravo, mokykloje buvome vis dėlto pasmerktos – akademinė bendruomenė tokias avantiūras vertino blogai, tokia veikla nederėjo mergaitėms su uniformomis. Esame gavusios ir griežtą papeikimą.
Ar toks neigiamas požiūris iš tiesų buvo akademinis ar vis dėlto ideologinis?
Po tiek metų sunku vertinti. Aišku, kad tuo laiku vyravo labiau ideologinis aspektas. Kai kurios mokytojos, šiuolaikiniais terminais kalbant, tikrai naudojo psichologinį smurtą. Tai buvo tiesiog neigimas, niekuo nepagrįsta neapykanta. Aišku, man pasisekė, nes, kaip sakiau, mano mama irgi dirbo mokytoja toje pačioje mokykloje. Ji buvo labai tolerantiška, į mano aistrą muzikai žiūrėjo palankiai, leido groti ansamblyje.
Ar jai patiko „Eglutės“?
Nesu tikra. Dabar galiu pasakyti, kad mama tiems laikams buvo beprotiškai liberali. Ji tiesiog leido daryti tai, ko tuo laiku buvo iš esmės negalima daryti. Žinoma, toks pasitikėjimas buvo įpareigojantis. Išleisti šešiolikmetę kažkur koncertuoti buvo tikrai rizikinga. Bet ji pasitikėjo, nieko ir neatsitiko. Mokykloje, kiek žinau, ji dėl mūsų irgi atkentėjo.
Bet juk iš esmės jūs nedarėte nieko nelegalaus, visi renginiai, kuriuose dalyvavote, buvo oficialūs, patvirtinti?
Taip, tikrai taip. Tuo metu buvo ir muzikavusių pogrindyje, bet visi „Eglučių“ koncertai buvo oficialūs – juk priklausėme Radijo gamyklos kolektyvui.
Vis dėlto streso būta daug, o ir muzikinė veikla atrodė daug patrauklesnė nei pamokos. 1970 m. „Eglutės“ dalyvavo tarprespublikiniame konkurse „Kauno pavasaris“, vykusiame Sporto halėje. Bijojome, kad niekas iš mokyklos nepastebėtų, neišgirstų… Aišku, sužinojo. Iš mokyklos nepašalino vien dėl to, kad buvome geros mokinės ir oficialios priežasties to daryti direktorius, į situaciją pažiūrėjęs labai žmogiškai, neturėjo.
Beveik nėra išlikusių septintojo dešimtmečio jaunimo grupių įrašų, plokštelių. Jei ne Roko Radzevičiaus prieš keletą metų surinktas diskas „Lietuvos roko klasika“, visai nieko nebūtų. Kodėl?
Gauti kvietimą įrašams į Vilniaus plokštelių studiją ar Lietuvos radijo studiją nebuvo lengva, ypač tiems, kurie, nors ir tarp eilučių, prieš ką nors protestuodavo, grodavo nelegaliuose susibūrimuose. „Eglutėms“ pasisekė – buvome pakviestos į Lietuvos televiziją, įsirašinėjome radijo studijoje. Taip pat ir studijoje Rygoje prieš koncertą įrašinėjome su grupe „Menuets“.
Aišku, stebuklas, kad tie įrašai išliko. Pasirodo, juostą su „Eglučių“ muzika išsaugojo buvęs Radijo gamyklos orkestro būgnininkas Eugenijus Gylys, kuriam buvo pavesta mūsų grupe rūpintis. Kai Rokas Radzevičius, rašydamas knyga virtusią disertaciją, į mane kreipėsi, aš susiradau E. Gylį, o jis – juostą. Pervedėme įrašus į skaitmeninį formatą, pašvarinome. Juosta atiteko man – turiu ją, saugau.
Mane paprastai užvaldo fixe idėjos, kuriomis puolu gyventi, užkrečiu kitus, prisijungiančius prie projekto.
Merginų roko grupės ir šiandien susilaukia papildomo dėmesio vien dėl to, kad jose groja tik merginos. Kaip šiuo požiūriu sekėsi „Eglutėms“?
Komentarų, aišku, buvo visokių. Bet mes iš tiesų buvome muzikalios, turėjome gerą muzikinį išsilavinimą. Įrašai, kurie išliko, tai liudija. Tuomet juk nebuvo tokių techninių skaitmeninio montažo galimybių, kaip dabar – intonacijos taisymui ar panašiai.
Kaip paauglystėje kūrėte savo, kaip muzikantės, įvaizdį?
Natūraliai. Džinsų nebuvo šansų turėti. Mama gaudavo žurnalą „Kobieta i Życie“, ten būdavo madingų iškarpų siuviniams. Pagal jas ji man pasiuvo platėjančias kelnes. Buvau, kaip ir dabar, su akiniais, ilgais plaukais. Eini sau su kliošais ir gitara, visi žiūri – och!
Kaune tada buvo smagu, įdomu, virė aktyvus, pusiau pogrindinis kultūrinis gyvenimas. Didelę įtaką jaunimui darė Modrio Tenisono pantomimos teatro grupė, tai buvo kažkas nematyto. Taip pat godžiai skaitydavome žurnalą „Nemunas“, skleidusį liberalias idėjas tiek publikuotomis fotografijomis, tiek literatūros kūrinių ištraukomis.
Ar rašydavote dainų tekstus?
Keletas „Eglučių“ dainų yra mano sukurtos, išliko vienos įrašas. 2015 m. rudenį „Literatūroje ir mene“ radau straipsnį „Laikas ir dainos“, analizavusį to meto grupių tekstus. Vienas jų buvo mano! Skaičiau ir stebėjausi – negi tai tikrai aš parašiau? Keista buvo. Tuo metu negalvojome apie jokias paslėptas prasmes, buvome spontaniškos. O vėliau, grupei iširus, aš daug metų nenorėdavau prisiminti to tikrai sudėtingo, nors ir gražaus laiko.
Kodėl? Kada „Eglutės“ iširo?
1972 m., po Kalantos susideginimo, beveik visa veikla, susijusi su laisvesnės minties apraiškomis buvo „užraukta“ , uždrausta, bet mes iširome jau iki to. Vyresnės grupės narės baigė mokyklą, išvažiavo mokytis į konservatoriją Vilniuje. Aš likau mokykloje, bet po tų visų papeikimų buvau savotiškai traumuota. Nesuvokiau savo kaltės. Jaučiau spaudimą, be to, buvau viena. Man reikėjo baigti mokyklą. Paskutiniai metai tikrai buvo labai sudėtingi. Nebegrojau ansamblyje, bet mokytojų akyse likau blogiukė. Iki šiol prisimenu tą neigiamą požiūrį.
Be to, juk negaudavome jokio atlygio už savo koncertus. Tai buvo savanoriška veikla, legali, bet neturėjusi perspektyvos. Laisvu menininku būti negalėjai. Turėjai rinktis: arba stoti mokytis, arba groti, bet… Natūraliai taip išėjo.
Papasakokite dar šiek tiek apie 1972-ųjų gegužę.
Kalantos tragedija sukėlė didžiulę protesto bangą Kaune, pasipiktinimą, galima sakyti, sukilimą, sulaukusį didelio atgarsio. Nenorėjome pasiduoti sistemai, tiesiog norėjome būti laisvesni, galbūt buvome per jauni, kad gerai viską, kas vyko, suprastume.
Suplanuotų Kalantos laidotuvių dieną trise su klasės draugais – buvome tokia grupelė: aš, dabar žymus kompozitorius Vidmantas Bartulis ir dar vienas bičiulis, – pasiskynėm gėlių iš darželio, ėjom prie Kalantos namo Vilijampolėje, žygiavom per tiltą iki tuometinių Saugumo rūmų. Ėjome ir pro Dramos teatrą. Atsisukusi pamačiau, kokio dydžio tai buvo minia, – neįtikėtina. Nežinau, kodėl mes nebijojome. Prie saugumo visus apsupo milicijos mašinos, Bartulį susėmė. Kelias dienas jo nebuvo mokykloje. Kai grįžo, klasėje parodė nugarą – visa buvo mėlyna. Sakė, tardydami saugume rodė demonstracijos nuotraukas, jose užfiksuotus draugus, mus taip pat, liepė atpažinti…
Nuo mamos grįžusi iš demonstracijos gavau barti… Ji žinojo, ką reiškia sovietinė santvarka. Giminėje buvo tremtinių. Vėliau tądien manęs iš viso neišleido iš namų – gyvenome Žaliakalnyje. Girdėjau beprotišką, bauginantį gaudesį iš Laisvės alėjos! Ir po to nebeliko nieko. Jokių judėjimų, grupių, iniciatyvų. Žmonės buvo persekiojami, jie bijojo.
Stebiuosi tais, kurie šiandien nepatenkinti. Jei ne Nepriklausomybės atkūrimas, nei aš, nei daugelis kitų nebūtume galėję įgyvendinti savo idėjų. Kad ir projektas apie tarpukario Kauno pramoginę muziką, mažosios scenos artistus. Kalbėti apie nepriklausomą Lietuvą sovietmečiu buvo oficialiai uždrausta, visa kultūrinė tų laikų pažanga buvo nuvertinta, tendencingai pasmerkta.
Man sovietinė propaganda nedarė įspūdžio, atrodė primityvi, šlykšti. Vėl turiu padėkoti savo mamai, kuri visuomet sovietine ideologija bjaurėjosi, išlaikė vidinę laisvę. Žinojau, kad jos tiesa yra tiesiausia. Niekada nesupratau, kaip galima stoti į partiją, kurios deklaruojami šūkiai yra melas, gauti postus… Keista ir dabar tai matyti. Man konformizmas yra vienas iš didžiausių žmogaus trūkumų.
Nors mokykloje teko dėl savo pomėgių kentėti, akivaizdu, kad muzika iš jūsų gyvenimo niekur nedingo, tiesa?
Žinoma, ne. Baigiau mokyklą, po metų įstojau į tuometinę Lietuvos konservatoriją, muzikologiją, tapau muzikos istorike…
… ir įsidarbinote Vilniaus plokštelių studijoje?
Taip, 1978-aisiais. Mano diplominis darbas taip pat buvo skirtas muzikos įrašams. Dirbau joje beveik iki pat uždarymo, kai, atkūrus Nepriklausomybę, laisvosios rinkos sąlygomis daugeliui įstaigų išsilaikyti buvo sudėtinga.
Dirbau redaktore – tai buvo labiau technninis darbas, dalyvaudavau įrašuose, vėliau ir inicijuodavau juos. Surinkdavau metrikas, kartais ir albumų eilės tvarką peržiūrėdavau. Iš pradžių buvo tikrai sunku. Juk pagal išsilavinimą buvau muzikos istorikė. Patirtis ir noras atėjo ne iš karto.
Įrašų planus sudarydavo studijos darbuotojai, juos turėdavo patvirtinti Lietuvos kultūros ministerija, vėliau – kompanijos „Melodija“ vadovybė Maskvoje. Patvirtintiems projektams buvo skiriamas įrašo laikas, tuo laiku tai buvo ilgas procesas – albumai pasirodydavo po metų ar net dviejų.
Gerai pažinojau kultūros lauką, muzikantus, aktorius. Inicijavau Birštono džiazo festivalio įrašus, Petro Vyšniausko, Gintauto Abariaus ansamblių, Kęstučio Lušo įrašus. Sąjūdžio metais rekomendavau įtraukti į studijos planus roko grupių„Antis“ (kurią 1987 m. atsitiktinai išgirdau koncerte Vilniuje), „Kardiofonas“ plokšteles. Kolektyvas studijoje buvo geras ir kūrybingas, visi palaikė vieni kitų iniciatyvas.
Naujų talentų paieška, aišku, į tiesiogines mano pareigas neįėjo ir papildomai tikrai apmokama nebuvo. Būdavo malonu, kai pavykdavo muzikantus palaikyti, jiems padėti.
Po darbo studijoje įkūrėte muzikos įrašų leidyklą „Semplice“. Kas tokiam žingsniui pastūmėjo? Nuo ko pradėjote veiklą?
Kai subyrėjo kompanija „Melodija“, Vilniaus plokštelių studija, nuo 1964 m. buvusi viena iš aštuonių profesionalių sąjunginių padalinių, liko „ant ledo“. Laikas buvo sudėtingas ir sunkus. Tai tęsėsi kelerius metus. Lietuvoje steigėsi naujos leidybinės kompanijos, įrašų studijos. 1995-aisiais, grįžusi iš parodos „Musicora“ Paryžiuje, inicijavau projektą „Hommage à Čiurlionis“, skirtą jubiliejiniams kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio metams. Pakviečiau bendradarbiauti Vidmantą Bartulį ir saksofonininką Petrą Vyšniauską. Albumas buvo įvertintas teigiamai, kėlė diskusijas. Buvo sudėtinga jį vystyti, ieškoti rėmėjų po plokštelių studijos vėliava. Supratau, kad turiu visas sąlygas padaryti tai pati, ir… įregistravau įmonę. Antrasis leidinys vėl buvo skirtas Čiurlioniui.
Apskritai tikiu, kad reikia daryti tai, kas domina, kam esi pasirengęs, sukaupęs patirties.
Kiek leidyklos kataloge jau yra įrašų?
Nedaug. Man svarbu įrašo išliekamoji vertė, tema, tam tikro Lietuvos muzikos istorijos etapo atodanga, šiuolaikinis kontekstas. Ieškau išskirtinių dalykų. Visą leidybos procesą kontroliuoju pati, tad paprastai tai trunka ilgai, tampa nedidele istorine studija. Tai, kad kartais galiu viską nuo A iki Z įgyvendinti pati, rašau ir redaguoju anotacijas, įkvepia dirbti ir toliau.
Vienas paskutiniųjų leidinių, 23-asis kataloge – „XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika“, jame skamba Abiejų Tautų Respublikoje kūrusių, Viniuje dešimtmečiais rezidavusių, mūsų didikams tarnavusių italų konpozitorių kūriniai, kurie atrasti ir iššifruoti tik XX a. pabaigoje. Tai buvo daug pastangų ir lėšų reikalavęs procesas – kvietėme senosios muzikos interpretavime besispecializuojančius, XVI-XII a. instrumentų kopijomis grojančius muzikantus iš užsienio. Projekte dalyvavo ir Vilniaus ansamblis „Canto Fiorito“. Įrašinėjome Valdovų rūmuose. Žinoma, konsultavausi su kolegomis muzikologais, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės muzikos žinovais. Albume gausu senosios muzikos interpretacijos prasme Lietuvoje dar negirdėtų dalykų – tai tikrų tikriausias atradimo džiaugsmas ir man pačiai.
Ar yra konkrečios epochos, kurios jus domina labiau, nei kitos?
Mane paprastai užvaldo fixe idėjos, kuriomis puolu gyventi, užkrečiu kitus, prisijungiančius prie projekto.
Apskritai mane muzikoje domina tai, kas susiję su Lietuva. Buvo laikas, kaip jau minėjau, kai daug dėmesio skyriau Čiurlioniui. Po to – Lietuvos džiazas, sudariau du archyvinių įrašų rinkinius. Pirmąkart tokio projekto ėmiausi dar 2001-aisiais, tuomet nebuvo patikimų, patogių naudoti šaltinių internete, teko ilgai sėdėti bibliotekose, radijo archyvuose, ieškoti iškarpų, žinučių, kalbėtis su žmonėmis. Siekiau, kad istorija rinkiniuose prasidėtų kuo anksčiau, tad talkino ir kolekcionieriai.
Vėliau pamaniau, kad būtų įdomu atgaivinti senąją Lietuvos muziką, ir supratau, kad norint ją pateikti reikia iki tol nežinoto istorinio konteksto – sovietų okupacijos metu juk nekalbėjome apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę. Tad čia irgi neišsiverčiau be kolegų pagalbos.
O koks jūsų, kaip leidėjos, santykis su šiuolaikine muzika?
Santykis geras. Šiuolaikiniai autoriai – kosmopolitai, pasaulio piliečiai, ir jų galimybės visai kitokios. Fiksuoti tai nėra paprasta. Pasikeitė ir sklaidos galimybės.
Vis dėlto čia galėčiau išskirti vieną savo inicijuotų projektų – „Balsovaizdžiai“ (Voicescapes), kuriame dalyvavo, Čiurlionį laisvai interpretavo kompozitorius Arturas Bumšteinas ir multiinstrumentininkas Liudas Mockūnas. Projektas skambėjo festivalio „Vilnius Jazz “ atidarymo renginyje, jis vyko 2011 m. rudenį Šv. Kotrynos bažnyčioje. Vėliau Arturas paruošė įrašą leidybai. Albumo fragmentai 2012 m. transliuoti BBC3 radijo programos laidoje „Late Junction“.
Laisvalaikiu klausote muzikos?
Taip, žinoma. Dabar esu laisvas žmogus, jau pensininkė. Turiu laiko. Namuose nemažai įrašų įvairiais formatais. Jei dirbu, mėgstu klausyti džiazo. Jis mobilizuoja, ypač jei rašau, redaguoju. Pamenu, kai reikėjo parašyti itin sudėtingą tekstą, gelbėjo mantros. Visus aplink išvedžiau iš proto!
Turiu ir gitarą. Gal kada ir prisiversiu pagroti. Mano vyras irgi muzikantas, jis fleitistas, groja „Trimito“ orkestre, taip pat moko vaikus muzikos, tad mūsų interesai bendri.
Apskritai tikiu, kad reikia daryti tai, kas domina, kam esi pasirengęs, sukaupęs patirties. Taip visą gyvenimą ir elgiausi. Man sunku suprasti tuos, kurie dirba tai, kas jiems nepatinka, ir nuolat skundžiasi. Kas tie pinigai, jei neturi ramybės? Svarbiau sutarti su savimi.
Interviu publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. balandžio nr. rubrikoje „Mėnesio tema“
