Vasario 7-ąją Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje vyks ilgai laukta Loren Ipsen pjesės „Antrininkas“ premjera, kurią režisuoja Augustas Gornatkevičius. Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje pristatomame kūrinyje persipina kontrastingi detektyvo ir komedijos bruožai, o pagrindiniai herojai balansuoja tarp realybės ir fikcijos.
Dramaturgas Loren Ipsen yra kylanti Europos teatro žvaigždė, apie jo kūrybinę laisvę ir drąsą rašo garsiausiose naujienų svetainėse. Britų naujienų portalas „The Independent“ šį kūrinį pavadino įžūliu ir skausmingai aktualiu, o dienraštis „The Guardian“ – pribloškiančiu trileriu ir 2022 metų teatro atradimu. Kurgi glūdi šios sėkmės paslaptis?
Režisierius Augustas Gornatkevičius pjesę pristato kaip gilesnį žvilgsnį į šiuolaikinį žmogų: „Kūrinyje kalbama apie šiandieną, buitinius žmonių santykius, bet kartu joje dera epiškumas – sprendžiami pasaulio sąrangos klausimai. Pjesės centre atsiduria jauna šiuolaikinė pora, o antrininkų pjesėje yra ne vienas ir ne du. Antrininko tema mums žinoma iš klasikinių kūrinių, psichoanalizės pradininkų tekstų, o populiariojoje kultūroje šis aspektas geriausiai atsiskleidžia kino filme „Kovos klubas“. Dažnai tai kūriniai, kuriuose susikerta fikcija ir realybė. Tai šiandien yra ypač aktualu. Prisipažinsiu, man buvo kilę abejonių, ar etiška pasakoti tokią istoriją. Vis dėlto, abejonė tuo pačiu skatino kurti, nes tikiu, jog turime peržengti šiuo metu pasaulį padalijusias linijas. Kartais stebėdamas pasaulio naujienas, skaitydamas laikraštį, žiūrėdamas televiziją galvoju – ar čia fikcija, ar realybė. O pjesėje sakoma: „Tai, kas yra tavo vaizduotėje, nebūtinai yra netikra.“ Man pagrindiniai šios istorijos veikėjai yra kaip šiuolaikiniai Romeo ir Džiuljeta, kuriems būti kartu trukdo šiandieninio pasaulio susiskaldymas ir susvetimėjimas.“ Tiesa, režisierius teigia, kad „Antrininkas“ praėjo sudėtingą kelią, kol atsidūrė teatro scenoje: „Pjesės perkėlimo į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną procesas buvo ilgas. Visų detalių atskleisti negalime dėl teisinių priežasčių.“
Režisieriaus spektaklio viziją įgyvendinti padėjo talentingų kūrėjų komanda. Scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė ir vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė glaudžiai bendradarbiavo su režisieriumi, kurdami pjesės nuotaiką atspindinčią vizualinę kalbą. Dailininkė S. Davlidovičiūtė Mažąją sceną pavers butu ir pakvies žiūrovą užeiti į svečius, o gal net sugrįžti namo: „Pasirinkome atkurti poros butą, tačiau viskas yra uždengta draperijomis ir baltos spalvos audiniu. Kuriame apleisto buto aliuziją, kuriame gyveno mūsų personažai, o gal ir autorius, o gal pats žiūrovas. Kiekvienas gali rasti atpažįstamus siluetus savuose namuose. Draperijos padėjo sukurti tam tikrą skulptūriškumą, užuomazgas į Renesanso marmurinius šedevrus ar net Mikelandželo „Pietą“. Spektaklio dailininkė kūrybiškai pažvelgė į pjesės autoriaus iškeltas tvarumo sąlygos – teatro dirbtuvėse pagamintas butaforinis maistas, dalis kostiumų įsigyta dėvėtų drabužių parduotuvėse, naujam gyvenimui prikelti teatro sandėliuose laikomi baldai ir kitos dekoracijos.
Vaizdo menininkas K. Dirsė rūpinosi vizualine spektaklio estetika, kurią įkvėpė kolegės scenografijos pasirinkimas ir realių įvykių, atskleidžiamų pjesėje, dokumentavimas: „Naudojame gyvą vaizdo kamerą, archyvinę vaizdo medžiagą, aktoriai filmuoja vieni kitus scenoje. Taip ieškoma ribos tarp to, kas yra tikroviška, o kas yra fikcija. Nemažai elementų gimė repetuojant scenoje, nes per aktorius atgimstantys personažai davė tam tikras nuorodas, kuria kryptimi ieškoti vizualinės kalbos.“
Už muzikinį spektaklio sluoksnį atsakingas kompozitorius Jokūbas Tulaba. Kartu su režisieriumi nusprendęs sukurti kinematografiškos muzikos takelį, kompozitorius teigė: „Nors kinas ir teatras yra labai skirtingos medijos ir joms reikalinga skirtinga muzika, bet šitame spektaklyje bus įdomi dermė tarp kino garso takelio ir teatro muzikos“.
„Antrininko“ personažams gyvybę įkvėpė aktoriai: Saulė Gotbergė, Inga Mikutavičiūtė, Pijus Narijauskas, Robertas Petraitis, Ugnė Žirgulė. Režisierius negalėjo nustoti žavėtis aktorių atsidavimu ir įsijautimu į vaidmenis: „Mane aktoriai stebino kiekvieną repeticiją, vyko didžiuliai atradimai. Labai džiaugiuosi procesu.“
Pjesės siužete atsispindi realūs poros santykiai, todėl nevengiama intymių detalių. Režisieriui A. Gornatkevičiui buvo svarbu šias scenas atvaizduoti taip, kad proceso metu visi jaustųsi saugiai ir jaukiai, todėl konsultavosi su intymumo koordinatore Irma Pužauskaite. Specialistė pabrėžė, kad NKDT yra pirmasis teatras Lietuvoje, žengęs tokį žingsnį: „Dažniausiai dirbu su projektais, kuriuose yra intymios ar jautrios scenos tarp aktorių, ar kai atsiranda nuogo kūno. Nacionalinis Kauno dramos teatras iš tiesų yra pirmasis Lietuvos dramos teatras, kuris oficialiai įtraukė intymumo koordinavimą į spektaklio kūrybinį procesą. Šiuo atveju mano užduotis buvo užtikrinti psichologinį ir fizinį aktorių saugumą intymių scenų metu ir sukurti aiškią bei saugią darbo metodiką repeticijų procese, padedančią aktoriams autentiškai perteikti personažus.“
Režisierius būsimą premjerą skiria suaugusiam brandžiam žiūrovui, kuris yra atviras dabartiniam pasauliui: „Spektaklis turėtų būti aktualus ir besidomintiems politika ar naujausiomis technologijomis, ir visai nuo to atsiribojusiems. Kaip teigiama pjesėje, niekas nėra taip, kaip atrodo, ir niekas nėra tas, kas yra. Ir tą įdomu lukštenti, nes labai daug kas šiuolaikiniame pasaulyje nėra taip, kaip atrodo.“
„Antrininko“ premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje – jau vasario 7–9 dienomis. Pjesę iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas.
