Devynerius pastaruosius metus Kaune esu dažna viešnia. Viešnia, kokios pati gal nelabai ir mėgčiau. Atvažiuoja nekviesta, pamiršta išeiti laiku, kaišioja nosį, kur galima ir kur nelabai. Visada turi daug klausimų, už kuriuos įkyresni tik nuolatiniai aikčiojimai „kaip čia gražu“. Bet Kaunas tokia viešniai, t. y. man, yra atlaidus ir svetingas. Jis atveria savo kiemus ir vartus, atrakina laiptines ir butų duris. Jis suorganizuoja neįtikėtinus atsitiktinumus, iš kurių gimsta įdomūs pokalbiai su nepažįstamais žmonėmis. Jis netgi įvarvina į art deco taurelę lašą krupniko ir šypteli: „Tai turbūt tuoj vėl atvažiuosi?“ Ir aš vėl atvažiuoju.
2016–2019 m.
Kaunas į mano rutiną įsiterpia kaip šventė – ryškiai ir netikėtai. Pasinaudojusi nuotolinio darbo galimybe, palieku Vilnių ir išsikraustau į gimtąją Suvalkiją. Atsiranda ne tik ramesnis dienos ritmas, bet ir daugiau laisvo laiko, kurį mielai leidžiu Kaune.
Pirmieji solo pasivaikščiojimai – ilgi, bet tylūs, dar nepagardinti pažintimis su vietiniais, bet dosnūs nuostabių pastatų. Ekspromtu pirmą kartą užsiropščiu stačiais Žaliakalnio laiptais ir atsiduriu E. Fryko gatvėje, iš ten keliauju Vaižganto gatve, Perkūno alėja, nužingsniuoju iki Minties Rato ir Gėlių Rato. Sužavėta grįžtu dar kartą. Paskui – ir dar.
Bandau suprasti tarpukario architektūros kalbą, bet iš pradžių suprantu tik tiek, kad tai kažkas labai gražaus ir visiškai nepažįstamo. Baltas namas su bokštu, keistas dviaukštis apvaliu langu, vila šlaite – toks tuo metu mano supratimas. Jaučiuosi tarsi net ne viešnia, o svetimšalė. Todėl visa galva neriu į knygas, archyvus, mokslines publikacijas. Kaunas pamažu atsiveria, bet norisi daugiau.
Pirmuoju svetingumo raktu tampa memorialiniai muziejai. Į pasimatymą su L. Truikio ir M. Rakauskaitės namais-muziejumi slenku įsijungus „Google Maps“. „Jūs pasiekėte savo kelionės tikslą“, – išgirstu tą sekundę, kai pamatau namo kieme šiltnamį. Kokia nesąmonė, galvoju, vėl nuvedė ne ten. Pasirodo, vis dėlto ten. Santūriai, bet maloniai pasitikta muziejininkių praleidžiu muziejuje nekorektiškai daug laiko. Iš ten kojos pačios nuveda į Galaunių namus. Čia pajuntu, kas yra tikrasis svetingumas. Tai visas tau skiriamas dėmesys, lyg būtum vienintelis tos dienos… darbas? Lankytojas? Svečias? Nežinau. Lyg būtum vienintelis.
Tokį pat įspūdį gerokai vėliau iš Galaunių namų išsineš ir vilniečiai bičiuliai. Užsukę į muziejų prieš pat jo uždarymą, jie bus išlydėti po geros valandos. Viskas neskubant papasakota ir parodyta, nors muziejininkių darbo laikas jau seniai baigėsi. Panaši patirtis manęs su drauge lauks ir Vaižganto namuose. Bilietus parduodantis muziejininkas maloniai paklaus: „Ar pageidausite įsigyti ir ekskursiją?“ – „Ne, ačiū.“ – „Gerai, tai aš vis tiek jums viską papasakosiu.“ Ir pusantros valandos lydės mus po visus kambarius su pasakojimais, pokštais ir palinkėjimais. Man atrodo, kad Vaižgantas būtų patenkintas.
2020–2022 m.
Dar prieš pandemiją persikeliu atgal į Vilnių. Karantino vakarais žiūriu pro langą į Vilniaus televizijos bokštą ir įnirtingai skaitau viską apie tarpukario Kauną. Galvoje pamažu užsikuria planas, ką daryti, kad Kaune lankyčiausi dažniau. Reikia ten vesti ekskursijas!
Iškart žinau, apie ką bus mano pirmoji ekskursija, – apie tarpukario Žaliakalnį. Žinau, kur ji prasidės ir kur pasibaigs. Žinau ir kaip vadinsis mano puslapis feisbuke: „Vienos dienos atostogos“. Nes Kaune aš būtent taip ir jaučiuosi – lyg per atostogas. Baigiu gidų kursus, garsiai paskelbiu apie savo kaip gidės veiklos pradžią ir, praslinkus karantinui, linkstančiais iš baimės keliais neriu į nuotykius.
O jie tik prasideda. Štai po ekskursijos tyliomis Žaliakalnio gatvelėmis suku link traukinių stoties – reikia grįžti namo, į Vilnių. Akimirkai stabteliu užsirišti bato prie buvusios Petro Klimo vilos „Eglutė“ (dabar jau žinau, kas tas baltas namas su bokštu). Tuo metu pro vilos duris išeina vyras. Žiūrime vienas į kitą, šypsomės ir tylime. „Labai gražus namas, ar jūs čia gyvenate?“ – sulaužau tylą kvailu klausimu. Pasirodo, gyvena šiame name jau daugiau kaip 50 metų. Pradedame kalbėtis. Aš nežinau, kas jis, jis nežino, kas aš. Bet kalbėtis taip įdomu, kad mintyse prakeikiu traukinį, dėl kurio turiu nutraukti pokalbį.
Tačiau su tuo ponu vėliau susitinkame dar kartą. Ir dar. Pamatau įspūdingą vilos laiptinę neaprėpiamo aukščio lubomis, išsaugotus autentiškus laiptus. Vėliau mane, visai svetimą žmogų, tas pats ponas ir jo žmona pasikviečia į svečius. Noriu įsižnybti: esu P. Klimo viloje, kambariuose, kurie buvo skirti jo šeimai, kur gyveno ir mirė Vaižgantas. Geriame kavą ir kalbamės apie pirmąjį šių namų šeimininką, kuris čia taip ir neapsigyveno.
Jei šioje vietoje galvojate „per gerai, kad būtų tiesa“, paklausykite dar. Kartą Europos paveldo dienų proga vedžiau ekskursiją bibliotekos lankytojams. Paprastai mano ekskursijų grupės nedidelės, bet tąkart prisirinko kelios dešimtys dalyvių. Ir mes – didžiulis būrys svetimų žmonių – taip pat apsilankėme to paties pono bute P. Klimo viloje. Be jokių išankstinių prašymų ar registracijų. Mus tiesiog pakvietė į svečius.
Tie patys 2022 m.
Kita vila – kitas nuotykis. Ilgai tykojusi rezervuoju savaitgalio nakvynę bute, įrengtame buvusioje architekto Stasio Kudoko viloje. Nuostabus butas apstatytas tarpukario baldais, viskas – nuo lėkštučių iki šviestuvų ar meno kūrinių – alsuoja art deco. Net didžiulė gėlė kambaryje – ne šiaip kokia, o monstera, kaip ir buvo madinga tarpukariu.
Butas nuostabus, o nuotaika klaiki. Taip sutampa, kad nakvynės savaitgalis yra pirmasis savaitgalis, kai Ukrainoje pradėtas karas. Dairydamasi po fantastiškas erdves negaliu negalvoti, kiek daug ir iš mūsų atėmė tas pats agresorius. Ir kas vėl lauktų šio su meile atkurto būsto, jei scenarijus pasikartotų. Kas lauktų mūsų pačių.
Po kelių dienų nuotaiką truputį pataiso būsto šeimininko laiškelis. Įgyju teisę savo ekskursijų dalyviams parodyti išskirtinę šios vilos laiptinę (dar kartą ačiū šeimininkui). Ir čia vėl ištinka nuotykis. Kartą, su ekskursantais besižvalgant po laiptinę, staiga atsiveria to paties art deco stiliaus buto durys. Pasirodo, jį tam savaitgaliui išsinuomojo viena šeima. Ir ta šeima mus trumpam pakviečia į svečius pasižvalgyti. Ne tik pasižvalgyti: jų nedidelė kompanija ten švenčia gimtadienį. Todėl mūsų nedidelė kompanija gauna ir šakočio, ir šlakelį krupniko. Užtrunkame gal pusvalandį, o įspūdžių ir klegesio – visam mėnesiui. Prisiekiu – tokie nuotykiai man nutinka tik Kaune. Gal čia gimė ne tik lietuviškas modernizmas, bet ir svetingumas?
2023–2024 m.
Tebegyvenu Vilniuje, tebevažinėju savaitgaliais vesti ekskursijų į Kauną. Svetingumo nuotykiai – ačiūdie – irgi tebesitęsia. Štai lietingą savaitgalį, kai, regis, visame mieste nė gyvos dvasios, vedu ekskursiją prie J. Lapėno namo. Jau sukantis eiti atsidaro šio „milijonieriaus dangorėžio“ durys ir išeina pastate dirbantis vyras. Pati sau netikėtai šūkteliu, kad labai noriu su ekskursijos dalyviais patekti į vidų. Pamatyti išskirtinio grožio laiptinę, išlikusią autentišką lifto šachtą, senovinių nuotraukų ekspoziciją. Aišku, mums atveria duris, aišku, patenkame.
Kai kurios tarpukario erdvės, tiksliau, jų šeimininkai, įsileidžia ne iš karto. Santykių evoliucija – reikšmingas dalykas. Kartą užėjau į vieno tarpukario namo, kur dabar veikia ugdymo įstaiga, kiemą. Sargas aprėkė nesirinkdamas žodžių. Viskas galėjo taip ir baigtis. Bet baigėsi kitaip: po kurio laiko santykiai su ta įstaiga taip sušilo, kad dabar su grupėmis užsukame ne tik į kiemą, bet ir į pačią vilą. O štai kitoje institucijoje be jokių pykčių leido pasižvalgyti po vidų, kai pasakiau, kad labai domiuosi pastatą projektavusio Felikso Vizbaro kūryba. Budėtoja tik droviai pasiteiravo: „O kur čia pas mus tas Vizbaras?“
Žinoma, yra namų (kiemų, gatvelių, balkonų), kuriuose gyvenantys svetingumo apraiškų nedemonstruoja. Kartą traukdama link L. Truikio ir M. Rakauskaitės buto buvau originaliai paauklėta tame pačiame name gyvenančios ponios. Pasak jos, vaikštau sau po gatvelę kada tik noriu, o daržo nuravėti tai nepadedu… (Teisybės dėlei pridursiu, kad ji auklėjamosios valandėlės metu daržo taip pat neravėjo.) Bet tokios smulkmenos – tik lengvas pipirų debesėlis, skirtas subalansuoti skoniams.
2025 m.
Rašydama šį tekstą galiu tik tikėtis ir nujausti, kokie bus 2025-ieji. Tikiuosi, kad mano gyvenime Kaunas ir toliau išliks. Kad ir toliau kviesiu save čia į svečius. Tikiuosi, kad miestas ir toliau liks toks pat svetingas. Matau ženklų, kad taip ir bus.
Anądien būdama Kaune sugalvojau nueiti iki tarpukario kotedžų komplekso. To paties, kuriame gyveno rašytoja, tremtinė Dalia Grinkevičiūtė. Taigi stoviniuoju žvelgdama į memorialinę lentą, padarau keletą nuotraukų. Pasukusi atgal išgirstu, kaip prie manęs sustoja į gatvelę įsukęs automobilis. Mintyse dar spėju pagalvoti: „Arba aprėks, arba bus kažkas labai įdomaus.“
Vairuotojas praveria automobilio langą ir klausia: „Gal kas domina?“ Domina, atsakau. Pradedame kalbėtis. Jis išjungia automobilio variklį, išlipa ir ima dėstyti istoriją apie savo artimą žmogų, taip pat daug nuveikusį tarpukario Lietuvoje. Kalbamės stovėdami gatvėje, kol man vėl tenka lėkti į traukinį. Dar spėju užsirašyti to žmogaus telefono numerį. Nes tokios istorijos, kokią jis man papasakojo, privalo būti užrašytos, perskaitytos, papasakotos. Dar nepaskambinau. Bet paskambinsiu. Ir vėl važiuosiu į svečius – į Kauną.
