Konstitucija, virtusi „tu-ti-tu-ti-ta“, Jungtinės Karalystės ministro pirmininko kalboje įkaitai (angl. hostages), virtę dešrelėmis (angl. sausages), ar Joe Bideno atveju vietoje V. Zelenskio nuskambėjusi Putino pavardė. Tokios viešos politikų kalbos klaidos žiniasklaidoje netrunka tapti pasipiktinimo, pajuokos ar net patyčių objektu. Visgi „susipynęs“ liežuvis ar „užkritęs“ žodis – tai ne tik proga pasijuokti iš kito, o kartais ir savo, nesėkmės, bet ir būdas suprasti, kaip mūsų smegenys suvokia ir apdoroja kalbą.
Kalba, žodis, jo raiška, nors daugeliui savaime suprantami procesai, iš tikrųjų yra itin sudėtingi, teigia Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė dr. Dainora Maumevičienė. Ir būtent tuomet, kai šie procesai įvyksta ne visai taip, kaip tikimės, atsiskleidžia principai, kuriais žmogaus smegenys, mums patiems to kartais nesuvokiant, vadovaujasi suprasdamos, apdorodamos ir generuodamos kalbą.
„Iš tikrųjų kalbos ir mąstymo ryšis yra itin glaudus ir tai, ką ištariame, yra mūsų smegenų mentalinis produktas. Kalba tiesiogiai parodo smegenų funkciją – ne veltui insulto atveju, kaip vienas pirmųjų indikatorių, yra tikrinama, ar nesutrikusi kalba. Kalbos ir mąstymo sąryšį tiria ne tik medicina, psichologija, bet tai yra ir įvairių kalbotyros krypčių, tokių kaip neurolingvistikos, pragmatikos ar semantikos, tyrimų objektas“, – teigia mokslininkė.
Kaip mintis (ne)virsta žodžiu
Pagrindinė kalbos ir žodžių funkcija – pavadinti, įvardinti ir apibūdinti mūsų aplinkoje esančius objektus, daiktus, reiškinius, esybes ar veiksmus. Sakysite, paprasta – pagalvojau ir pasakiau. Ir visgi tam, kad mintis virstų žodžiu, mūsų smegenys, o ir visa kalbos sistema, turi pereiti ne vieną daugiasluoksnį etapą.
„Paprastai kalbant, žodis yra ženklas. Tai reiškia, jog fizinio pasaulio objektai, reiškiniai ar veiksmai bei juos atspindintys konceptai mūsų smegenyse yra susieti su to daikto, reiškinio ar veiksmo pavadinimu, t. y. žodžiu, užrašytu tam tikra forma. Kaip tai vyksta? Mūsų smegenys ne tik veidrodiniu principu atspindi realybėje matomą objektą, pavyzdžiui, priešais tupintį katiną, bet ir susieja tą regimą katiną su mintyse sukurto to objekto atvaizdu, asociatyviu principu priskirdamos jam tam tikras savybes – su uodega, ūsais, miauksintį. Ir tik tuomet šis katino konceptas yra susiejamas su forma, t. y. žodžiu arba ženklu, išreikštu raidėmis k-a-t-i-n-a-s. Taigi, kalba ir žodis iš esmės yra objektyvios realybės atspindys smegenyse, o šiuos sąryšius tarp realybėje esančių daiktų, jų atvaizdų smegenyse ir raidinės jų formos moksliškai paaiškina Ogden’o ir Richards’o semantinis reikšmės trikampis“, – aiškina dr. D. Maumevičienė.
Tačiau kas nutinka, jeigu šie sąryšiai nesusijungia taip, kaip turėtų, jeigu mintyse esantis konceptas tarsi neranda formos, arba kitaip sakant ženklo, kuria jis galėtų būti išreikštas? Tokiu atveju susiduriame su tuo, kas žinoma kaip „ant liežuvio galo“ fenomenas, t. y. kuomet mintyse turime identifikuotą aiškų konceptą, galime įvardinti jo savybes, kartais netgi pirmą jį apibūdinančio žodžio raidę ar skiemenų skaičių, tačiau viso žodžio kalabčiojo smegenys tarsi negali pasiekti, jis tarsi kažkur „užkrenta“.
Net ir klaidos turi taisykles
Visgi, neretai nutinka ir taip, jog žodžiai, o kartais ir jų dalys, yra sumaišomi ir ištariami ne taip, kaip turėtų. Tokiais atvejais sakome, jog paprasčiausiai susipynė liežuvis. Priežasčių šioms klaidoms įvykti, teigia dr. D. Maumevičienė, gali būti daugybė – nuo užmaršumo ar streso, kalbos mokėjimo lygio, iki paprasčiausio žmogiškojo veiksnio ar susiklosčiusių aplinkybių. Tačiau pažvelgus atidžiau, matyti, jog net ir šios klaidos nėra atsitiktinės, bet paklūsta bendriems kalbos dėsniams.
Pavyzdžiui, prisiminkime garsųjį buvusios parlamentarės L. Graužinienės bandymą ištarti žodį konstitucija, arba kaip vėliau pati politikė patikslino – žodį konstitucingumas.
„Viena vertus, iš tikrųjų, įtakos galėjo turėti ir streso veiksnys, kadangi į užduotą klausimą parlamentarei reikėjo atsakyti čia ir dabar be jokio išankstinio pasiruošimo. Be to, negalime pamiršti ir aplink esančių trikdžių, tokių kaip garsai, triukšmas, vaizdai, kuriuos mūsų smegenys nuolat fiksuoja ir apdoroja. Kita vertus, ši klaida, tikėtina, galėjo būti susijusi su vadinamuoju kalbos ekonomijos dėsniu, teigiančiu tai, kad kalbantysis visada pasirinks trumpesnį žodžio variantą, net jeigu jis gali būti nepatvirtintas ar netaisyklingas, nes ilgesniam žodžiui ištarti reikia daugiau mąstymo ir fizinių pastangų. Juk iš prigimties mes, žmonės, esame tinginiai ir natūraliai ieškome būdų, kaip pasilengvinti sau gyvenimą ar atlikdami kasdienius darbus, ar tardami žodžius“, – teigia dr. D. Maumevičienė.
Tad, anot mokslininkės, jeigu tam tikras žodis, jo forma, t. y. tai, kaip jis yra užrašytas, yra ilgas, sunkiai ištariamas, žmogaus kalbos aparatas natūraliai bandys surasti būdų, kaip ištarti tą žodį paprasčiau, t. y., eliminuoti galūnes, neištarti tam tikrų garsų ar trumpinti tą žodį ar net vardą.
Visgi, kaip taisyklė, labiau nepatogūs yra iš kitų kalbų kilę žodžiai, pavyzdžiui tarptautiniai. Būtent todėl, pastebi docentė, ne vienas tarptautinis žodis turi ir savo atitikmenį lietuvių kalba. „Tarptautiniai žodžiai lietuvinami ne tik dėl to, jog siekiama sukurti lietuvišką terminiją, tačiau ir tam, kad tokie žodžiai būtų lengviau ištariami ir patogiau naudojami sakiniuose pagal kalbos taisykles“, – teigia mokslininkė.
Iš pirmo žvilgsnio nesusiję žodžiai
Pastaraisiais metais tiek Lietuvos, tiek užsienio naujienų portalų antraštėse mirgėjo pasipiktinimai Joe Biden’o akibrokštu, kai pristatydamas Ukrainos prezidentą V. Zelenskį, jį pavadino Putinu, ar Keir’o Starmer’io susipynusiu liežuviu, Izraelio įkaitus (angl. hostages) netyčia pavadinus dešrelėmis (angl. sausages). Spekuliacijų būta įvairių – nuo dvejonių pirmojo politiko kognityviniais gebėjimais iki kaltinimų K. Starmer’iui dėl neva tyčinio antisemitizmo.
Skubotai darant išvadas gali pasirodyti, jog nei pirmu, nei antru atveju supainioti žodžiai niekaip nėra susiję. Ir visgi, būtent tokios kalbos klaidos yra kone vadovėliniai atspindžiai paprasčiausių kalbos raiškos ir žodžio reikšmės perteikimo principų, dėl kurių būtent tokie nesusipratimai ir įvyksta.
„Iš tiesų ne taip paprasta atsakyti, kodėl viena ar kita klaida įvyko, jei nežinome konteksto ir aplinkybių. Tačiau čia taip pat veikia tas pats semantinis reikšmės trikampis, kai mintyse turimas konceptas buvo susietas ne su ta forma, t. y. su klaidingu žodžiu. Kartu būtina paminėti ir tai, kad egzistuoja ir kategorizavimo dėsnis teigiantis, jog kalbantieji savo mintyse kategorizuoja žodžius pagal sąsajas ir savybes, kitaip sakant – mūsų mintyse egzistuoja semantiniai žemėlapiai, jungiantys žodžius pagal jų reikšmes, hierarchiją, gramatinę struktūrą ir pan.“, – teigia dr. D. Maumevičienė.
Būtent tokios klaidos kaip JAV prezidento Joe Biden’o, aiškina KTU mokslininkė, tai ir iliustruoja, nes, kaip bebūtų, mūsų sąmonėje V. Putino ir V. Zelenskio konceptai yra susiję. Juos sieja galios vaidmuo, karo kontekstas, abu asmenys yra šalių vadovai. „Tad, atsižvelgiant į tai, jog, prieš padarydamas šią klaidą, JAV prezidentas būtent ir kalbėjo apie Rusijos agresiją ir jos vadovą, toks nesusipratimas galėjo būti visiškai suprantamas, mat buvo parinkta neteisinga garsinė koncepto forma ir raiška. Juo labiau, jog Joe Biden’as netrukus pasitaisė, o ir visi girdėjusieji tikrai suprato, ką buvęs JAV prezidentas turėjo omenyje“, – aiškina dr. D. Maumevičienė.
Įdomu tai, jog būtent šiomis reikšmių ir formų struktūromis bei semantiniais laukais, atspindinčiais mąstymo principus, buvo paremti pirmieji mašininio vertimo, o dabar ir generatyvinio dirbtinio intelekto, įrankiai. „Visgi mūsų, žmonių, mąstymas būtent ir yra genialus tuo, jog mes gebame pastebėti ar atrasti sąryšius tarp to, kas iš pirmo žvilgsnio yra nesusiję. Taip sukuriamos naujovės, o kartu čia ir slypi visa žmogaus mąstymo ir kalbos galia“, – teigia tyrėja.
Kaip įkaitai virto dešrelėmis?
Visgi neretai ne tik reikšmė, bet ir žodžio struktūra mums gali pakišti koją. Kalbantieji, pabrėžia KTU docentė, konstruodami žodžių junginius ir sakinius vadovaujasi būtent ja – iš skiemenų pagal išmoktas taisykles dėlioja žodžius, iš šių – sakinius. Įdomu tai, jog ir psicholingvistikoje mokslininkai yra pastebėję, jog konkrečioje kalboje įprastų taisyklių paisoma ir klaidų atveju.
Pavyzdžiui, pastebėkite ir savo kalboje, susipynus liežuviui sukeisti žodžiai dažniausiai priklausys tai pačiai kalbos daliai, pavyzdžiui, abu bus daiktavardžiai, o sumaišius ar sujungus gretimų žodžių garsus, šie pakeitimai dažniausiai įvyks tarp tose pačiose vietose esančių skiemenų, pavyzdžiui, vieno žodžio pirmasis skiemuo ar raidė bus sukeista su kito, panašaus, žodžio pirmuoju skiemeniu ar raide. Be to, kartais bandydami nuspėti kitą žodį sakinyje, jį klaidingai prijungiame prie anksčiau sakinyje einančio žodžio dėl to, kad mokomės kalbos pagal struktūrą, egzistuojančią tos kalbos sistemoje, o kartu ir kalbančiojo mentaliniame žodyne. Tai kartais siejasi ir su mąstymo klaidomis, tačiau kaipgi „įkaitai“ K. Starmer’io kalboje galėjo virsti „dešrelėmis“?
„Bandant paaiškinti tokias kalbos ir mąstymo klaidas reikėtų analizuoti visą kontekstą. Galbūt iš tikrųjų prieš sakydamas kalbą premjeras pietavo, o galbūt kaip tik – pietūs laukė po kalbos ir interviu su žurnalistais. Čia vėl veikia kalbos ir mąstymo principai, t. y., apie ką pirmiau pagalvojame, tą tikėtina ir pasakome, arba tai, kas yra svarbiausia, žmogus įvardins ir pasakys pirmiausia. Juk ir patys neretai kalbėdami apie vieną, galvojame tarsi „į priekį“. Tad taip mūsų mintyse aktyvuoti keli konceptai kartais yra susiejami su ne ta žodžio forma, todėl ir įvyksta kalbos ir mąstymo klaida“, – pastebi dr. D. Maumevičienė.
Galbūt ši politiko klaida taip pat galėjo būti ir paprasčiausio nuovargio padarinys, mat JK premjeras, padarydamas klaidą, kalbėjo jau kone penkioliktą minutę. Tačiau struktūriniai angliškų žodžių „hostages“ ir „sausages“ panašumai, tokie kaip ilgis, kone identiškas skambesys ir rašyba, vienodas skiemenų skaičius ir kirčio vieta, jei ir nebuvo pagrindinis šios klaidos veiksnys, tikrai galėjo turėti įtakos.
