Ši savaitę dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ įvyko amerikiečių režisieriaus Marko Hammondo naujausio dokumentinio filmo apie karą Ukrainoje „Zero Zone“ (2023) premjera. Filmą „Romuvoje“ Kauno gyventojai galės išvysti sekmadienį, spalio 27 d.
Bendradarbiaujant su Lietuva įgyvendintame projekte patyręs dokumentinio kino autorius stengiasi apčiuopti karo sunkmečiu besikalantį žmogiškumo grūdą, tam pasitelkdamas civilių ir karių portretus. Pasakojimo herojai nesurežisuotai prieš kamerą atveria širdis, samprotaudami meilės šaliai bei kitam individui temomis. Su filmo premjeroje dalyvavusiu kūrėju kalbamės apie „ateivių“ invaziją į Ukrainą, šalies žmonių ryžtą išlikti ir tiktoke švaistomą būtį.
Rinkdamas medžiagą „Zero Zone“, apkeliavote Ukrainos karo frontus nuo šiaurės iki pietų. Kaip Jums pavyko patekti į karo zonas ir su kokiais iššūkiais susidūrėte filmavimo metu?
Kai prasidėjo karas, tik didelių naujienų agentūrų, tokių kaip BBC, CNN, „Reuters“, žurnalistai buvo įleidžiami į konflikto zonas. Prieš keletą metų esu Ukrainoje kūręs ilgametražį filmą į šalį įsiveržusių bolševikų tema. Paralelės su šiandienos situacija – neginčijamos, todėl Ukrainos ginkluotosios pajėgos suteikė man visas galimybes atvykti ir dirbti karštuosiuose taškuose. Tai ne tas atvejis, kai vyksta karas, ir aš, vaikydamasis aktualijų, atskubu filmuoti, o ilgai besitęsiančios draugystės rezultatas.
2022 metais po šalį keliavome tris mėnesius ir, kaip galite įsivaizduoti, tai buvo nepaprastai sudėtingas procesas. Didžiausia problema grynai praktinė – sugriauti tiltai. Kaip per upę pasiekti kitą krantą? Reikia valandų valandas vaikštinėti aplink, kopti aukštyn, leistis žemyn, ieškant laikinų tiltų ir galimybių, kurios nuolat kinta. Aš norėjau aplankyti visą teritoriją, susidaryti įvairiapusį situacijos vaizdą. Taigi, filme matomos skirtingos apskritys: išlaisvintos teritorijos, kovos įkarštis Bachmute. Keliavau nuo šiaurės iki pietų, mėgindamas sukurti laiko, vietos, karo portretą. Man šis filmas – refleksija to, kaip karas suvokiamas pačių kovotojų akimis.
Kokią viziją turėjote ir kiek ji galop pasiteisino?
Norėjau praleisti daugiau laiko su žmonėmis, kurie išgyveno okupaciją ir ypač teritorijų išlaisvinimą, suteikti pašnekovams galimybę garsiai papasakoti savo asmenines istorijas, nespraudžiant jų į naujienų reportažų rėmus. Su kai kuriais filmo herojais bendravau iškart po Ukrainos ginkluotojų pajėgų atvykimo, todėl ekrane regite pagyvenusią moterį, kuri itin emocingai, natūraliai reaguoja prisimindama akimirką, kai savo namų kieme sulaukė ukrainiečių karių.
Dokumentika atspindi karo dalyvių savijautą, išgyvenimus bei patirtis daugybe skirtingų momentų. Šie žmonės ištisus mėnesius praleido slėptuvėse apleisti, praradę viltį. Potrauminis minėtųjų įvykių stresas juos lydės dar dešimtmečius, paliktos labai gilios žaizdos. Nors tai filmas iš Ukrainos perspektyvos, mano tikslas buvo tiesiog ten būti ir laiku įjungti kamerą. Aš specialiai nepasirinkau savo herojų, jie pasirinko mane – šie žmonės norėjo ir jiems reikėjo išsikalbėti. Iš esmės kurdamas ne režisuoju veiksmą, o stengiuosi užmegzti ryšį.
Cituoju vieno „Zero Zone“ regimo kareivio žodžius: „Jie [rusai – aut. past.] ateiviai, užgrobę Žemę.“ Kitas sako: „Rusija, ne rusai turi mirti.“ Iš kur šie žmonės turi tiek civilizuoto humanizmo agresijos akivaizdoje?
Esu praleidęs šiek tiek laiko Vidurio Rytų konfliktinėse teritorijose, ir ten labai daug „aistringos“ neapykantos, perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau Ukrainoje viskas kitaip: šalies gyventojai neengia rusų, jie engia Rusijos ideologiją, Putiną bei oligarchus, kurie išprovokavo konfliktą, grįsta absoliučiu melu, kad ukrainiečiai yra naciai, dirbantys išvien su NATO. Tai puikiausias imperialistinio ekspansionizmo pavyzdys.
Karo lauke žmogaus būsena komplikuota: jis pasiekia emocinio atsiribojimo nuo žiaurumo kupinos situacijos ribą tam, kad galėtų kautis. Rusai tiesiog per plyną lauką siunčia savo jaunus kareivius į mirtį, o ukrainiečiams tenka žudyti, kad juos sustabdytų. Būdamas frontuose pajutau, jog ten vyrauja absoliutaus mūšio atmosfera, prilygstanti Antrojo pasaulinio karo. Norėdamas, kad žiūrovai patirtų šią asociaciją, pasirinkau nespalvotą filmo estetiką.
Kažkas eina apsipirkti, kažkas – ganyti savo vienintelės likusios karvės, kažkas renka daiktus griuvėsiuose… Ar gyvenimas karo zonoje civiliams dar gali sugrįžti į įprastas vėžes?
Čia laikas eina skaičiuojant dienas. Žmonės vaikšto gatvėmis, dirba buities darbus, tačiau pažvelgus iš šono kyla natūrali mintis: kaip tai įmanoma? Ukrainiečiai labai ryžtingi, ištverti šį karą ir negandas – jų sąmoningas pasirinkimas. Man asmeniškai patirtis liudyti jų galią rinktis yra neįkainojama. Žvelgiant kitu kampu – tai nepaprastai didelis nuolankumas situacijai.
Jautriai pagauti paprasto džiaugsmo ir skausmo momentai. Pavyzdžiui, moteris, šalin vejanti šunį, besiruošiantį nugvelbti silkę, bei jos žodžiai, kad tokį pirkinį leidžia sau tik kartą per mėnesį…
Man vis dar sunku žiūrėti šį filmą, nes kai filmuoji, esi itin susikaupęs, galvoji apie techninius dalykus: kada įjungti kamerą, kur ją pakreipti. Taip pat būni ypač atsargus, kadangi supranti, kokiomis rizikingomis aplinkybėmis vyksta darbas. Taigi, į kai kuriuos dalykus neatkreipi dėmesio, jų nesuvoki emociškai. O sėdęs prie filmuotos medžiagos išgirsti, kas ir kaip buvo pasakyta, – tada visiškai skirtingai sureaguoji, išgyveni, darosi sudėtinga žiūrėti. Niekada nepamiršiu šių akimirkų.
Kas iš herojų žodžių Jums labiausiai įsiminė?
Tarp mano mėgstamiausių yra vieno kareivio išsakyta mintis, kad jeigu galėtų atsukti laiką atgal, kai šalyje dar buvo ramu, tikrai nešvaistytų jo feisbuke ir tiktoke, nes kiekviena akimirka per brangi.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti Lietuvos žiūrovams, jau keletą metų sekantiems įtampos kupinus įvykius Ukrainoje?
Filme jaunas vyras sugriautoje virtuvėje kontempliuoja, kaip karas mus pakeičia, sakydamas, kad tada, kai atsiranda keršto troškimas, žengiamas pirmas žingsnis žmogiškumo išnykimo link. Tai pamoka mums visiems – ypač Baltijos valstybėms dėl jų geografinės padėties Rusijos atžvilgiu. Iš tikrųjų turėtume bijoti Rusijos ideologijos įtakos mūsų mąstymui, jos melo ir imperialistinės ekspansijos. Ukraina šiame kare kaunasi už mus visus.
