Kauno Panemunės šile jau daugiau nei šešis dešimtmečius gyvuoja išskirtinė miesto tradicija – senjorų šokiai po atviru dangumi, bendruomenės vadinami tiesiog „miško šokiais“. Naujoji Kauno miesto muziejaus paroda „Miesto atmintis: miško šokiai“ kviečia pažvelgti į šią gyvą, kasdienę, bet retai fiksuojamą miesto kultūros formą – kaip į atminties, bendrystės ir tęstinumo erdvę.
Parodos atidarymas vyks 2026 m. sausio 22 d. 18 val. Kauno miesto muziejaus (KMM) padalinyje Kauno rotušėje (Rotušės a. 15).
Šokiai po pušimis – gyva miesto istorija
Panemunėje šokama nuo Aukštosios Panemunės miestelio laikų: aikštėse, kultūros namuose, bažnyčios kieme ir miške, po pušimis. Tarpukariu šokių ritmą formavo kurortinė aplinka ir sanatorijų lankytojai, sovietmečiu – vietiniai senjorai, ilgėjęsi paprasto bendravimo. Nuo šeštojo dešimtmečio šokių tradicija nusistovėjo Panemunės šile, kur ji gyva iki šiandien – šeštadieniais ir sekmadieniais, šiltuoju metu laiku, grojant gyvai.
„Šokis Panemunėje yra bendravimo būdas. Tai ne scena ir ne renginys – tai būdas būti kartu“, – sako etnomuzikologė ir parodos kuratorė Laura Lukenskienė.
Parodos herojės – dvi ryškios miesto moterys
Parodos centre – dvi išskirtinės asmenybės: muzikantė Veronika Ziabkinienė ir poetė, muzikė Apolonija (Paulina) Liaudinskienė, daugiau nei du dešimtmečius puoselėjusios šokių bendruomenę.
V. Ziabkinienė dar visai neseniai pati organizavo šokius: rūpinosi leidimais, įranga, suolais ir repertuaru, o pertraukų metu įjungdavo kompaktinius diskus, kad šokis nenutrūktų. Šokių organizavimas jai buvo patikėtas iš ankstesnės vadovės – net „per notarą“, kaip pati juokauja, – taip tradicija įgavo beveik institucinio tęstinumo bruožų. Šokiai iki šiol vadinami „labdara“, nes grojama nemokamai arba tik simboliškai atsilyginama, kad muzika nenutiltų.
Eilėraščių ir valsų autorė P. Liaudinskienė, kūrusi tekstus ir melodijas Panemunės šilo šokiams, kalbėdama apie repertuarą, pasakojo, kad „visi daugiausia prašydavo apie meilę – tokios ir skambėdavo“. Jos kūryboje meilės temos virsdavo fokstrotais, valsais ir tango, kuriuos šokdavo ištisos kartos nuo sanatorijų lankytojų iki miesto senjorų.
„Norėjosi parodyti, kad miško šokiai nėra folkloro archyvas po atviru dangumi. Tai miesto kasdienybė, kuri labai jautriai jungia žmones“, – pažymi parodos kuratorė ir koordinatorė Monika Chockevičienė.
Autentiški asmeniniai daiktai ir gyvos istorijos
Lankytojai pamatys per 30 eksponatų: puošnius kostiumėlius, papuošalus, akordeoną, dainų sąsiuvinius, šokių batelius, bižuteriją, o taip pat plaktuką ir vinis, kurių pagalba Ziabkinienė taisė šokių suolus miške. Parodą papildo garso ir vaizdo medžiaga iš Panemunės šilo, kurioje girdėti ir Paulinos sukurtos dainos.
Norintys pratęsti patirtį galės parsisiųsti Kauno miesto muziejaus programėlę. Jos skiltyje „Miesto gidas“ lauks maršrutas po miestą, vedantis per svarbiausias miško šokių vietas: „Apynėlį“, „Kastytį“, Panemunės šilą ir kitas.
Parodos atidaryme – gyvos istorijos ir muzika
Nuo sausio 22 d. vakaro lankytojai kviečiami į parodos atidarymą Kauno rotušėje. 18 val. vyks pokalbis, kuriame dalyvaus parodos herojės V. Ziabkinienė ir P. Liaudinskienė, parodos kuratorės L. Lukenskienė ir M. Chockevičienė. Pokalbį moderuos Sigita Žemaitytė-Strazdė.
Po pokalbio skambės gyva muzika: kapelos „Jazminai“ ir „Papartis“ atliks keletą kūrinių, kaip ir miške, kviečiant pajudėti ir pamėginti senjorų mėgstamus žingsnelius. Atidarymas nemokamas ir atviras visiems.
Paroda veiks iki 2026 m. spalio mėn. Kauno miesto muziejaus padalinyje Kauno rotušėje, parodų erdvėje.
