Teatruose atėjus rudeniui – sujudimas. Repeticijos, paskutiniai kosmetiniai atnaujinimai, kostiumų siuvimas, dekoracijų gamyba… Premjeros šiemet išsiilgtos labiau nei bet kada, ir į ekranus grįžti nenori niekas. Tarp keturių Kauno teatrų – lėlių, muzikinio, dramos, kamerinio – atstumai tokie nedideli, kad visus gali apibėgti ir pasilabinti per porą valandų. Bet darbui, įdėtam į naujus scenos pastatymus, įvertinti laiko, žinoma, prireiks daug daugiau. Turime tam visą rudenį ir žiemą.
Amžinai aktualios dramos
Pirmiausia Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko paklausėme, kiek, jo nuomone, pandemija, migrantų krizė ir kiti visuomenę skaldantys veiksniai turi įtakos kultūriniam gyvenimui, auditorijų įsitraukimui, repertuarams, pjesių pasirinkimui. Anot vadovo, profesionalaus aktoriaus, teatro menas visais laikais buvo kasdienybės atspindys, analizuojantis supančias problemas ir keliantis klausimus: „Visi išvardyti reiškiniai, jų išgyvenimai bei patirtis atgręžia mus į klasikos kūrinius, kuriuose kalbama apie idėjas ir vertybes, kiekvienam padedančias susivokti šiame laike arba teatro raiškos priemonėmis sukurti politinės diskusijos lauką.“
E. Stancikui tenka apgailestauti, kad profesionalūs menai neprasiskverbia iki protesto mitinguose dalyvaujančių ir radikalėjančių visuomenės sluoksnių: „Menas jiems nesuvokiamas ir nereikalingas. O būtent menas ir gali mus sutelkti kilnesniems dalykams, mokyti suvokti save santykyje su kitu, mokyti gerbti save ir šalia esantį, mokyti dialogo keliu kurti bendrą gyvenimą ir bendrą ateitį. Manau, kad „Kaunas 2022“ bendruomenių programa ir „ConTempo“ festivalis, išeinantis į atviras erdves, ir mus drąsina savo kūryba skverbtis arčiau kultūros įstaigų nelankančios visuomenės dalies. Tik labai gaila, kad žmogaus dvasingumo bei kultūrinio sąmoningumo branda vyksta itin lėtai, tad darbuodamiesi būkime kantrūs ir viltingi.“
NKDT vadovas visgi mato, kad Lietuvos kultūros sektorius itin susitelkė ir sustiprėjo pandemijos išbandymuose, randasi vis daugiau užkrečiančių bendrų projektų pavyzdžių: „Vis mažiau jaučiasi įstaigų atskirtis ir lokalios asmeninės ambicijos. Pradėjome tarpusavyje kalbėtis ir dalintis kūrybos džiaugsmu. Ypač gera patirtis, bendraujant su užsienio iškiliaisiais partneriais. Suvokiame, kad visi kūrėjai pasaulyje kalba ta pačia talento ir kūrybos profesionalumo kalba. Atsiveriame pasauliui, suvokdami, kad esame lygūs kūrybiniai partneriai.“
„Šis ruduo teatrui – išskirtinis, mūsų laukia ilgai brandintos kūrybinės bendradarbystės su Vokietijos, Kanados, Vengrijos, Norvegijos, Liuksemburgo, JAV, Sakartvelo ir Latvijos menininkais. Kai kurie projektai derinti ne vienus metus“, – teigia NKDT viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė. Ji kviečia nepraleisti pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje Vengrijos ir NKDT menininkų statomos Henriko Ibseno pjesės „Peras Giuntas“: „Režisierius Csaba Polgaris istoriją skaito per rytų europiečių patirtį, pagrindinį herojų iš trolių apsuptų miškų perkeldamas į sovietinį daugiabutį, o poetiką pakeisdamas sarkazmo prisodrintu humoru.“ Žadama, kad gyvai atliekami muzikiniai intarpai ir trupės aktorius, ir patį kūrinį atskleis naujomis spalvomis.
Rugsėjį žiūrovai spės pamatyti ir praėjusio sezono paskutines premjeras: interaktyvus spektaklis „Pasaulio bamba“ (rež. Agnė Sunklodaitė) apie itin aktualią jaunimo smurto temą jau šį mėnesį išvyks į festivalį Bergene, taip pat bus rodoma Agniaus Jankevičiaus premjera „Kaligula“ bei Jono Vaitkaus naujausias spektaklis „Ne sau žmonės“, kviečiantis apmąstyti mūsų kaip tautos savastį.
„Jau laukdami teatro gimtadienio, gruodžio 10, 11 ir 12 d., išvysime jauno, talentingo režisieriaus iš Vokietijos Nikolaso Darnstädto premjerą – istorijos ir šiandienos aktualijų akistatą – „Dantonas“. Rašydamas pjesę, kurios atrama – XIX a. pradžios Georgo Büchnerio pjesė „Dantono mirtis“, menininkas primena, kaip revoliucijų metu politines vizijas sugriauna skirtingi interesai, individualios kovos ir abejingumas pasauliui, kuriame gyvename. Esminis klausimas: kodėl kovoje su nežmogiškumu patys revoliucijos šaukliai tapo nežmoniškais? Neabejotina, kad ši medžiaga gimsta tinkamu laiku ir atlieps šiandieninio pasaulio sopulius“, – tikina J. Garnytė-Jadkauskienė. Ir išduoda, kad iki vasaros NKDT publika sulauks dar 5 pastatymų. Tai bus režisieriaus Oskaro Koršunovo, Kamilės Gudmonaitės, kompanijos iš Kanados, latvių režisieriaus Valterio Sīlio pastatymai bei spektaklis jaunimui „Babelio bokštas“ su tarptautiniais partneriais (Norvegija, Vengrija, Islandija).
Tarptautinės muzikinės ambicijos
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) šiuo metu darbas verda visose įmanomose erdvėse. Net rūbinėje, kur orkestras repetuoja Lietuvos operos šimtmečiui (jis skaičiuojamas nuo 1920 m. gruodžio 31 d., kai šiame pastate parodyta „Traviata“) skirtą programą. Kodėl koncertas, kuriame skambės populiariausių teatro scenos kūrinių popuri, vyks tik šiemet, pasakoti turbūt neverta. O kodėl rūbinėje? Nes scenoje repetuojama Gioachino Rossini komiška opera „Turkas Italijoje“. Tai jau penktasis bendras kauniečių ir Estijos kultūrinės organizacijos, tarptautinio operos festivalio „Promfest“ darbas.
„Pirmieji spektakliai su estais mūsų teatro kolektyvui buvo šokas – svečiai operą interpretuoja šiuolaikiškai, ieško įdomių, bet šiame žanre nedirbusių režisierių. Tačiau dabar mūsiškiai jau įprato prie staigmenų ir laukia estų, nes žino, kad bus įdomu, laisva, kitaip“, – beria mus po teatro užkulisius vedžiojanti KVMT reklamos ir informacijos vadovė Lina Stankevičiūtė. Ji, beje, vedžioja po teatrą ne tik žurnalistus, bet ir moksleivių grupes – ir sako, kad įdomiausia jiems būna įsmukti į repeticiją ir pamatyti, kaip vyksta tas slaptas darbas. Pritariame.
„Turkas Italijoje“ vertas pamatyti dėl kelių priežasčių: pirmiausia, tai retai statoma opera. „Promfest“ kūrinį kaskart renkasi derindami prie festivalio solistų konkurso nugalėtojų balsų – tai netradicinis, tačiau žavingas sprendimas, nes lemiamą žodį taria būtent laureatai, siekiantys atlikti svajonių vaidmenis. Ypatinga ir vizualinė spektaklio dalis, už kurią visą, nuo dekoracijų iki 10-ojo ir ankstesnių XX a. dešimtmečių estetika alsuojančių kostiumų ir avalynės, atsakingas dailininkas Madis Nurmas. Beje, scenoje suksis ne tik solistai ir choras, bet ir filmavimo kameros – meilės penkiakampis spręsis realybės šou principais.
Tarptautinė trupė „Turką Italijoje“ rugsėjį rodys ir Estijoje, vėliau opera grįš į Kauną. O čia lauks dar viena premjera – kompozitorės Zitos Bružaitės opera vaikams „Guliverio kelionės“. Smalsu, kaip mažo žmogaus didelių pasaulyje ir milžino – mažųjų emocijos bus perteiktos muzikinio teatro scenoje. Bet dar smalsiau, kaip gruodžio 31-ąją pasitiksime Naujuosius, Europos kultūros sostinės metus, – visiškai naują „Traviatą“ Kaune stato Anželika Cholina su savo komanda. Taip, nors pastaraisiais metais ši opera būdavo rodoma diena anksčiau, premjeros proga „Traviata“ grįžta į tradicinį savo laiką.
Europos kultūros sostinė paminėta ne šiaip sau – 2022-aisiais KVMT turi ambicingų planų. Pavasarį „Kaunas 2022“ programoje suskambės Romui Kalantai dedikuotas miuziklas, o štai klasikinė opera „Nabukas“ bus rodoma Kauno tvirtovės IX forte. Taip pat jau kitąmet – grandiozinė miuziklo „Elisabeth“ premjera.
„Visuomenės ir pasaulio varomoji jėga yra naujos pradžios – nors pusantrų metų emociškai buvo itin sunkūs, tikiu, kad kūrėjai – į sceną, o žiūrovai – į salę grįš su džiaugsmu“, – sako KVMT vadovas Benjaminas Želvys. Su juo keletu sakinių persimetėme iškart po teatro trupės išvykos į Zarasus, kurios metu baritonas pasakojo stebėjęs emocijų kupinas žmonių akis. „Šis emocinis užtaisas be galo svarbus atlikėjams, kurie iki pandemijos buvo pratę keliskart per savaitę pasisemti energijos būdami scenoje“, – pastebi B. Želvys.
Atsisveikindamas B. Želvys pasidžiaugia, kad būsimųjų KVMT lankytojų lavinimu užsiima ne tik pats teatras, bet ir kaimynai: pagyrė Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas popietes vaikams, taip pat – daugiametę Kauno valstybinio lėlių teatro veiklą, užtikrinančią, kad ūgtelėjęs žiūrovas jau žinotų, kas yra vertinga ir kokybiška. Tad metas apsilankyti ir čia.
Lėlės – ne tik vaikams
Bene didžiausia Kauno valstybinio lėlių teatro naujiena – spektaklis suaugusiesiems pagal Balio Sruogos memuarus „Dievų miškas“. Sprendimas kurti ir teatrą atverti ne tik vaikams – daugiau nei prieš metus įstaigos vadovės pareigas eiti pradėjusios Rasos Bartninkaitės nuopelnas. Kaip pasakoja teatro viešųjų ryšių ir projektų koordinatorė Kristina Baguckaitė, kolektyvas šiai minčiai pritarė: „Esame įkvėpti žvelgti plačiau, „neužsiciklinti“ ties tradicine savo auditorija, 3–12 metų vaikais, drąsiau ieškoti santykio su paaugliais ir suaugusiaisiais.“ Tokių bandymų teatro istorijoje, tiesa, yra buvę, bet jie repertuare neįsitvirtino.
Teatro atstovė teigia, kad dirbti yra kur, vienos premjeros žmonių įsitikinimams pakeisti neužteks: juk daugelis manome, kad lėlių teatras – tik vaikams, praeiname pro afišas neįsigilinę. „Pasaulyje lėlių teatro vyresniems yra ne ką mažiau nei vaikams – lenkai, čekai turi gilias tradicijas, o Lietuvoje gal tik Klaipėdos universitetas orientuojasi į lėlininkus.“ Anot K. Baguckaitės, šio teatro aktoriai dirba ir kitose įstaigose, tad toks atsivėrimas naujoms auditorijoms – proga ir jiems parodyti daugiau, neapkerpėti, augti.
Su K. Baguckaite aptarėme ir, rodosi, jau pasibaigusius karantino išbandymus. „Mes stengėmės žiūrėti pozityviai – kai ko nors negali, ieškai, ką gali padaryti. Taip išbandėme virtualią erdvę. Ir, nors nėra lengva sukurti įspūdį ir dvasią, kai žiūrovas atskirtas nuo aktoriaus, sugebėjome parodyti ir kalėdinius spektaklius, ir dalį repertuaro, palaikėme ryšį su bičiuliais per feisbuką, – prisimena teatro atstovė. – Įrašėme adventinius skaitymus, juos transliavome prieš Kalėdas, buvo ir audiopasakų, kurias siūlėme mokykloms, kad pedagogai galėtų paįvairinti pamokas, – žodžiu, dirbome be atokvėpio.“
Agnės Sunklodaitės režisuoto „Dievų miško“ premjera jau įvyko Kauno IX forto muziejuje, tai – dar vienas Kauno valstybinio lėlių teatro atsivėrimo ženklas. Šis spektaklio rodymas buvo didesnio renginio, skirto Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, dalis. O jau rugsėjo pabaigoje „Dievų miškas“, paremtas rašytojo, tarpukario Kauno elito atstovo Balio Sruogos patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje, bus rodomas ir pačiame teatre. Šis spektaklis – jau sulaukusiems šešiolikos. O jaunesniems teatras ruošia premjerą apie baroną Miunhauzeną – jau spalį.
Jaunos kamerinės tradicijos
Kauno miesto kamerinis teatras sezoną jau šeštąkart pradeda jauno teatro festivaliu „Išeities taškas“. „Festivalio koncepcija yra „jauni jauniems“, todėl pagrindinė mūsų auditorija yra jauni kūrėjai, jauni ar jaunimo kūrybai prijaučiantys teatro mylėtojai. Festivalis žymi sezono atidarymą, kuriuo teatras įžengia į naujus kūrybingus metus. Rugsėjis pasirinktas, nes tada prasideda mokslo metai. Tai visų sugrįžimo į miestą laikas“, – pastebi teatro atstovė Paulina Okunytė.
Festivalio tema kiekvienais metais būna vis kita: „2019 m. sprogdinom socialinius burbulus, pernai kalbėjom apie tai, kas paprastai nutylima. Šiemet tema – atstumai, tiek fiziniai, tiek vidiniai, – natūraliai padiktuota šių nelengvų ir išbandymų pilnų metų. Festivalio tema visada rezonuoja su tuo, kas tuo metu aktualu“, – teigia P. Okunytė. Anot jos, formos ar žanro prasme festivalio programos atrankoje nėra jokių apribojimų – nuo neišvystytų idėjų, eskizų iki jau spėtų pripažinti pastatymų – viskas telpa po festivalio stogu, jeigu tema yra aktuali ir svarbi jaunimui.
Įdomu, ko tikisi patys jaunieji kūrėjai? Kiek naujumo, gaivumo jų idėjose, o kiek – tradicijų tęstinumo? Teatro atstovė pabrėžia, kad tradicijos mene labai greitai kinta, tad sunku įvardyti, kas tai yra: „Kauno miesto kamerinis teatras jau ne pirmus metus eina interaktyvaus, imersinio teatro link – tad tai jau yra tapę savotiška tradicija, kurią festivalis tęsia. Jei kalbėsime apie tradicinio, psichologinio teatro tradiciją, tai jos gaivinimas dabar neretai suskamba kaip naujovė.“
„Išeities taško“ tikslas – ne šokiruoti, o užmegzti kūrėjų ir publikos ryšį. Vienas svarbiausių festivalio akcentų – konkursas jauniesiems menininkams. Taip dienos šviesą jau išvydo spektakliai „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas), teatro edukacijos „DramaLab“.
„Atstumas perteikia labai daug krūvio. Juo matuoti galima daug ką – tiek fizinę atskirtį, tiek tapatybės takoskyras, santykį ir kartais prasiveriančias prarajas. Šiemet kaip niekad svarbios tampa demokratijos, vertybių ir valstybingumo temos, reaguojant į tai, kas vyksta socialinėje ir politinėje erdvėje ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai irgi atsispindi festivalio programoje“, – su „Išeities taško“ idėjomis susipažinti kviečia P. Okunytė. Festivalis – jau rugsėjo 14–26 dienomis.
