Daugelio Kaune rezidavusių literatūros kūrėjų namai dažnai būdavo ne tik asmeninės ir kūrybinės erdvės, bet ir formalių bei neformalių susibūrimų vietos. Čia būrėsi įvairios draugijos ir plėtojosi jų veikla, gimdavo periodiniai leidiniai, o pjesės įgaudavo gyvą pavidalą. Butuose ir sodybose buvo keičiamasi literatūrinėmis naujienomis, o autoriai vieni kitus supažindindavo su naujausia savo ar ne savo kūryba. Kadangi literatūros pasaulio atstovai turėdavo ir daugiau visuomeninių vaidmenų, jų būstuose įsikurdavo ir rinkdavosi įvairialypės organizacijos.
Daugelio Kaune rezidavusių literatūros kūrėjų namai dažnai būdavo ne tik asmeninės ir kūrybinės erdvės, bet ir formalių bei neformalių susibūrimų vietos. Čia būrėsi įvairios draugijos ir plėtojosi jų veikla, gimdavo periodiniai leidiniai, o pjesės įgaudavo gyvą pavidalą. Butuose ir sodybose buvo keičiamasi literatūrinėmis naujienomis, o autoriai vieni kitus supažindindavo su naujausia savo ar ne savo kūryba. Kadangi literatūros pasaulio atstovai turėdavo ir daugiau visuomeninių vaidmenų, jų būstuose įsikurdavo ir rinkdavosi įvairialypės organizacijos.
Svarbiais kultūriniais židiniais buvo kūrėjų, kūrybinėmis šaknimis siekusių dar spaudos draudimo laikotarpį, namai. Įvairaus pobūdžio sueigos ankstyvaisiais nepriklausomybės metais vykdavo Maironio, Adomo Jakšto, Juozo Tumo-Vaižganto namuose. Visuomeniniu požiūriu, kaip daugybės svarbių organizacijų susidūrimo taškas, ypač išsiskyrė Vaižganto butas Aleksoto gatvėje. Nuo 1921-ųjų čia įsikūrė ir posėdžiams rinkdavosi Lietuvai pagražinti draugija, skatinusi kelti valstybės aplinkos estetinį lygmenį, pirmoji agitavusi ir už sistemingą šalies miestų planavimą, vėliau ypač išgarsėjusi medžių sodinimo šventėmis. Ir tai tik vienas atvejis iš aktyvios Vaižganto ir jo būsto tarnystės visuomeninėms veikloms. Pavyzdžiui, 1932 m. sausį čia įvyko susibūrimas, kurio tikslas buvo atkurti Lietuvių-švedų draugiją, skatinusią kultūrinį dviejų valstybių bendradarbiavimą. Abiem organizacijoms pirmininkavo Vaižgantas. Pirmininkavo jis ir 1922 m. paskutinę sausio dieną įsteigtai Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungai, visuomenininko bute nuolat lankydavosi jos nariai. Verta paminėti ir tai, kad šiame bute XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu gyveno ir jau gerokai vėlesnės miesto literatūrinės kartos atstovas, kitas Vytauto bažnyčios kunigas Ričardas Mikutavičius.
Kai kurie pastatai nebeegzistuoja, kai kurie jau patys pamiršę savo gyventojus ir juos supusius įvykius, kiti gi – papuošti atminimo lentomis.
3 dešimtmečiu mieste po truputį plėtojosi vadinamoji salonų kultūra. Nuo pat 1926 m. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės svetainė (1932 m. persikėlusi į naujai pastatytą namą Žemaičių gatvės įkalnėje) buvo garsi „literatūriniais šeštadieniais“, kuriuose reguliariai susitikdavo kalbos mokslo, literatūrinės scenos ir kitų kultūros sričių atstovai. Tokių šeštadienių idėja gimė ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, matant prastą lietuvių kalbos būklę tuometėje leidyboje. Šie sambūriai ilgainiui tapo svarbiu postūmiu pakeliant ir pačios kalbos, ir vertimų kokybę: kuriant naujus žodžius, buvo bandoma užlopyti daugybę metų dėl spaudos draudimo sustojusią kalbos raidą. Daugybei žodžių lietuviškų atitikmenų iki tol paprasčiausiai nebuvo. Svarbia vakarų dalimi būdavo ir nauja, originali čia besirinkusiųjų kūryba. Aktyvūs lankytojai buvo rašytojai V. Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus, Benediktas Rutkūnas, vertėjas Jurgis Talmantas, kalbininkai Antanas Salys, Petras Jonikas ir kiti. Dar svarbesnis vaidmuo namui teko Antrojo pasaulinio karo metais: persekiojamus žydus šeima slėpė ir namie.
Pas V. Mykolaitį-Putiną, bute Maironio gatvėje (kitur nurodoma Mickevičiaus), nuo 1924 m. vykdavo vėliau į oficialią „Šatrijos“ studentų ateitininkų meno draugiją peraugę susibūrimai. Susirinkusieji skaitydavo savo kūrybą: apsakymus, eilėraščius, kurie po to būdavo nagrinėjami. Anot lankytojų, pasibuvimai visuomet baigdavosi muzikine dalimi, o Putinas savo lėšomis visada surengdavo gausias vaišes. 1927 m. įkurtai „Šatrijai“ priklausė garbingas būrys vėliau svarbią žymę šalies literatūroje palikusių rašytojų, studijavusių šalies universitete: tarp jų buvo Bernardas Brazdžionis, Petronėlė Orintaitė, Juozai Grušas, Keliuotis ir Brazaitis; vėliau juos keitė naujoji karta: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas ir kiti.
Putinas gyveno skirtingose Kauno vietose, tarp jų ir prabangiame Juozo Purickio name Vaižganto gatvėje. Šalia jo stovi ne ką mažiau prašmatnus kunigo, rašytojo ir visuomenininko Antano Šmulkščio daugiabutis – kaimynas tapo Stripaičio iš „Altorių šešėly“ prototipu, kas jam nelabai patiko. Na, o vėliau šiame name gimė jau paties Šmulkščio projektas, ambicijomis mažai nusileidęs garsiajam romanui, – bandymas sukurti tautinį epą „Pasakų atošvaita“.
Neverta stebėtis, kad sueigomis garsėjo ir vieno didžiausių Kauno „bohemščikų“, avangardo šauklio Kazio Binkio namai. Nuo 1920 m. jo bute prasideda avangardistų susiėjimai (šioje vietoje dabar stovi Maironio g. 33-iasis namas), ilgainiui tapę „Keturių vėjų“ grupe. Dažną pirmadienį pas jį vykdavo „paldieninkų sueigos“. Būdavo pažindinamasi ne tik su kitų šalių autorių kūryba, bet ir su liaudies kūriniais. Nuolatiniai lankytojai buvo Faustas Kirša, Juozas Tysliava, Salys Šemerys, Juozas Žengė ir kiti. Be abejo, pasibuvimai ne visada būdavo patys blaiviausi, o dalis ankstyvųjų Binkio vakarėlių lankytojų vėliau sąsajų su „Keturiais vėjais“ išsižadėjo – jiems čia pasirodė per mažai politikos. Antrojo pasaulinio karo metais Binkis (iki pat mirties 1942 m.) su antrąja žmona Sofija gyveno name Vydūno alėjoje (nr. 45), kur lankytojai buvo jau kiti: šeima be poilsio gelbėjo žmones nuo Holokausto.
4 dešimtmetyje nemažai rašytojų pasistatydino savo namus. Tuomečiame miesto pakraštyje 1938 m. iškilo Balio ir Vandos Sruogų šeimos medinė sodyba. Namas su modernistinės architektūros užuomazgomis statytas ne nuo nulio: Sruogienės tėvas iš pradžių jį statėsi sau Žemaitijoje. Nebaigtas statyti namas buvo išardytas ir dalimis traukiniu atgabentas į Kauną. Vos keletą metų čia pagyvenusi šeimyna jo taip ir nespėjo pilnai įsirengti, tačiau pirmajame aukšte jau vykdavo literatų sueigos, o būdingas to meto būstams sprendimas – platus perėjimas tarp svetainės ir valgomojo – transformuodavosi į nedidelį „teatrą“. Pažymėtina ir tai, kad pastatą suprojektavo Vladimiras Zubovas, S. Kymantaitės-Čiurlionienės žentas.
Kitame Žaliakalnio pakraštyje Juozas ir Pulcherija Grušai 1938-aisiais pasistatė taip pat kuklią, tačiau pagal savo sumanymą suprojektuotą sodybą. Savotišku kultūriniu židiniu ji tapo jau pokario metais: į svečius iki pat dramaturgo mirties 1986 m. nuolatos užsukdavo tiek literatūrinio, tiek ir teatro pasaulių atstovai. Dažnai svečiuodavosi ne tik aktoriai, bet ir Juozo Grušo posūkio į dramaturgiją „kaltininkas“ Juozas Miltinis.
Parinkome tik keletą nuotrupų iš to, kas vykdavo Kauno rašytojų gyvenamosiose erdvėse. Kai kurie pastatai nebeegzistuoja, kai kurie jau patys pamiršę savo gyventojus ir juos supusius įvykius, kiti gi – papuošti atminimo lentomis. Ir vis dėlto pasidžiaukime, kad bent dalyje jų šiandien yra įsikūrę memorialiniai muziejai, kurių darbuotojai visada pasiruošę papasakoti apie tai, ką matė ir girdėjo namų sienos.
Daugiau literatūrinių Kauno vietų rasite „It’s Kaunastic“ serijos žemėlapyje „Kaunas tarp eilučių“, kurį rengdami „Kaunas IN“ bendradarbiavo su VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijų studentais. Šis maršrutas dedikuotas „Kauno literatūros savaitei“.
