Žmonės panašesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kas bendra galėtų būti tarp antros kartos Vilijampolės gyventojo ir panašaus amžiaus varšuviečio iš Muranovo rajono? Abu jie, paklausti, kur čia buvo getas, greičiausiai numos ranka – suprask, kažkur ten. Aš nieko nežinau ir žinoti nenoriu.
Žinoma, taip generalizuoti negražu. Tiesiog bandžiau paprovokuoti, kad skaitytumėte toliau. O tuomet galbūt apsilankytumėte Žaliakalnyje esančiuose Sugiharos namuose, kur iki kovo veikia lenkų fotografo Roberto Wilczyńskio paroda „Gyvųjų miestas / Mirusiųjų miestas“.
R. Wilczyńskis, sutiktas Varšuvos gatvėje, jums nuodugniai viską paaiškintų. Jis geto teritoriją išmano puikiai, ir ne tik dėl to, kad joje gyvena. Tiesą sakant, net jo namui statyti panaudotos medžiagos iš sugriautų žydų namų. Dar vaikystėje klausydavęsis mamos ir močiutės liudijimų apie II pasaulinio karo metu vykusią tragediją vyras ilgus metus mąstė, kaip galėtų menine kalba įprasminti šį juodą Varšuvos istorijos tarpsnį. Detaliau jį primena parodą lydintis tekstas, kurio ištrauką pateikiu.
„1939 m. rugsėjo 1 d. Trečiasis reichas, nepaskelbęs karo, užpuolė Lenkiją. Po daugiau nei dviejų savaičių, rugsėjo 17 d., SSRS kariuomenė, įgyvendindama slaptą Lenkijos Respublikos teritorijos padalijimo paktą, kirto rytinę jos sieną. Rugsėjo 28 d. Lenkijos sostinė Varšuva po tris savaites trukusių kovų ir apgulties kapituliavo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą joje gyveno apie 1 300 000 žmonių, iš kurių bene trečdalis buvo žydai. 1939 m. spalį okupantai pradėjo sistemingai persekioti žydus. 1940 m. spalio pradžioje vokiečiai paskelbė Varšuvoje steigiantys žydų rajoną (getą). Getas nuo vadinamosios arijų dalies atskirtas trijų metrų aukščio mūrine tvora. 1942 m. liepos 22 d. pradėta vadinamoji Didžioji akcija, t. y. žydų deportavimas iš Varšuvos geto. Iki 1943 m. rugsėjo 21 d. Treblinkoje buvo nužudyta 270 tūkst. iš Varšuvos geto atvežtų žydų. Balandžio 19 d. Varšuvos gete prasidėjo sukilimas – pirmasis miesto gyventojų sukilimas prieš vokiečius okupuotoje Europoje.“
Paradoksalu, kad sprendimą menininkui padiktavo pasaulį sustabdžiusi pandemija. Su sūnumi vaikštinėdamas ištuštėjusiomis Varšuvos gatvėmis jis Grzybowskio aikštėje aptiko lauko parodą, kurioje eksponuotos geto kasdienybę vaizdavusios fotografijos. „Tuomet mane aplankė vizija, ką ir kaip turėčiau daryti, norėdamas perteikti tragediją per savo kūrybą“, – slidokų Radijo rajono šaligatvių nepabūgusiai publikai antradienio vakarą dėstė svečias iš Varšuvos. Fotografui sprendimu tapo dvigubos ekspozicijos technika – susikėlęs aikštėje matytas fotografijas į fotoaparatą jis tiesiog ant jų fiksavo šiuolaikinės, po karo atstatytos Varšuvos vaizdus.
Menininkas, su kiekviena geto fotografija ir joje užfiksuotais žmonėmis praleidęs po porą-trejetą dienų, neslepia su jais susigyvenęs. Jo dviguba ekspozicija sukurtus kadrus parodoje lydi ištraukos iš liudijimų, atsiminimų, dienoraščių – to, kas saugoma Varšuvos geto archyve, prie kurio prieigą menininkui suteikė Varšuvos geto muziejus.
Vaizdų ir tekstų poravimas atsitiktinis – tai yra, labiau semantinis nei asmeninis – ir galbūt to pakanka. Galbūt detaliai ištyrinėti kiekvieno fotografijose užfiksuoto žmogaus likimą būtų per sunki užduotis. Sakydama „sunki“ neturiu galvoje laiko ar finansų. Net ir žinant, vis pasikartojant, XX a. praradimų mastą, sudėtinga įsisąmoninti, kad ne vieno šiose nuotraukose užfiksuoto žmogaus gyvenimas baigėsi netrukus po jo akistatos su fotografu. Seno ar jauno, alkano vaiko ar pikto elgetos – kiekvienu atveju per greit.
Ar žinojote, kad raištis su Dovydo žvaigžde buvo paklausi prekė Varšuvos gete? Nuo pusės iki dviejų zlotų, priklausomai nuo medžiagų ir pagaminimo būdo. „<…> vokiečiai šiuo klausimu labai „jautrūs“; kai tik pamato žydą su aptrintu ar purvinu raiščiu, iškart ima jį mušti“, – cituojama Mary Berg, kurios geto dienoraštis išleistas 1983 metais. Šalia teksto – vos įžiūrimas vyro siluetas, R. Wilczyńskio sprendimu esantis už lifto į Varšuvos metro durų.
Kitoje fotografijoje – vaikai nuo bado ištinusiais veidais ir pernelyg suaugėliškomis, susirūpinusiomis išraiškomis. Virš susiglaudusių mažylių – dangoraižiai ir stilingas skverelis, kuriame – sniegu apkloti mediniai baldai, suprojektuoti, matyt, pagal paskutinę madą. Mintys nepaklūsta, painiojasi – ar R. Wilczyńskio fiksuojamas šiuolaikinis miestas tėra miražas, naivi taikos utopija, ar prieš daugiau nei 80 metų fotografo įamžinti žmonės – tai vėlės, sugrįžtančios perspėti?
„Baigus projektą man palengvėjo“, – kukliai šypsodamasis sakė Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu Sugiharos namuose viešėjęs menininkais.. Apie panašias emocijas esu ne sykį girdėjusi bendraudama su kitais, kuriančiais atminties tema. Ne vienam jų skaudžios akistatos su giminės ar gimtojo miesto istorija tampa raktu į didesnius svarstymus apie žmogiškumą didžiųjų išbandymų akivaizdoje. Čia kviečiu sugrįžti prie provokatyvios įžangos. Ar kiekvienas kaunietis galėtų parodyti, kur prasidėjo ir kur baigėsi Didžioji akcija? Arba papasakoti, kas buvo lavonų degintojai? Prisipažinti pirmiausia sau, kad gyvena žydų šeimos, kurios laimę nutraukė Holokaustas, name. Suprantama, kad tokie pasvarstymai gali kelti nemalonius jausmus. Lietuvos ir Kauno istorijoje dar daugybė kadrų, vertų dvigubos ekspozicijos.
Parodos „Gyvųjų miestas / Mirusiųjų miestas“ laikas Kaune nėra atsitiktinis, kaip ir jos vieta – buvęs Japonijos konsulatas, kuriame Čijunė Sugihara išdavinėjo tranzito vizas, taip karo pabėgėlius iš Lenkijos išgelbėdamas nuo mirties. Šiame privačiame muziejuje saugomas ir kitų Pasaulio tautų teisuolių, įskaitant „gyvybės vizų“ sumanymo autoriaus olando Jano Zwartendijko, atminimas.
Tuo tarpu sausio 27-ąją minėsime Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuomet pagerbiami beveik 15 mln. žmonių, tapusių Antrojo pasaulinio karo nacių vykdyto genocido aukomis. Prieš 79 metus, 1945 m. sausio 27-ąją išvaduota didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo – Aušvico–Birkenau (Osvencimo) stovykla Lenkijoje. Skaičiuojama, kad vien joje naciai nužudė daugiau kaip milijoną žmonių.
P.S. Apie prie pat stovyklos sienos su šeima įsikūrusio jos komendanto Rudolf Höss pasirinkimus ir (spėju – filmo dar nemačiau) blogio banalumą pasakoja pernai Kanuose pristatytas, kritikų išliaupsintas britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ (The Zone of Interest). Jos Lietuvoje bus rodomas šį kovą. Nepavyktų pasakyti, kad tai jau kita istorija – ne, istorija ta pati, tik Glazeris jai įamžinti rado savuosius įrankius, kaip tai pavyko ir Robertui Wilczyńskiui.
