Ką tik pasirodžiusioje filosofo Leonido Donskio knygoje „Drąsa ir orumas šiandien“ sugulė daugiau nei prieš 15 metų išsakytos, tačiau šiandien itin aktualios mintys apie piliečius ir valstybę, mūsų laisves ir išbandymus.
Kaip knygos įžangoje rašo režisierius Karolis Kaupinis, šiandien pasaulio likimą vėl sprendžia didžiosios galybės, tad turime jau dabar apsispręsti, kaip elgsimės, jeigu vėl būsime pažadėti tai pačiai imperijai.
„Tokiu laiku reikės kažko, kas leistų greitai grįžti prie esmės. Kas pasakytų, kas turėtų būti normalu, net jeigu viskas aplinkui taps nebenormalu. Juk parašytos knygos lieka ilgai po autorių mirties. Būtent todėl šįkart žinosim, ką daryti. Daryti, kas prasminga, nepaisant to, kaip viskas baigsis. Regis, toksai yra Donskio vilties apibrėžimas“, – knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ įžangoje rašo K. Kaupinis.
Ši knyga vasario 27 d., šeštadienį, bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje, o dabar kviečiame susipažinti su knygoje išsakytomis L. Donskio idėjomis, į kurias verta įsiklausyti ir šiandien.
Apie svajotojus ir politiką
Pilietinė visuomenė būtų neįmanoma be svajotojų, padėjusių tikrovei tapti tuo, iš ko prieš keletą šimtmečių būdavo tik juokiamasi. Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir už kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei.
Apie mažų tautų stebuklus
Pilietinės visuomenės stebuklas įvyko Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Sovietų Sąjungai užpuolus Suomiją. Svarbiausia, kad Suomija, palikta likimo valiai, pati susitelkė į pilietinę visuomenę. Slaugos, moterų ir įvairios savanoriškosios organizacijos žaibiškai įsitraukė į pagalbą kariams, vyko į frontą ir rūpinosi žuvusiųjų vaikais bei šeimomis.
Valstybė nebūtų pajėgusi garantuoti tokio savo piliečių solidarumo ir bendradarbiavimo – tokie dalykai niekaip nesurežisuojami ir iš viršaus nenuleidžiami. Juk pilietinė visuomenė ir yra žmonių susisaistymas ne formaliais ir primestais, o realiais kasdieniais ryšiais, apie kuriuos valstybės pareigūnai bei politikai gali nieko ir nežinoti. Tai solidarumas, leidžiantis ginti ir palaikyti žmonių bendrystės galią ir teisę į ją, bet sykiu ir išsaugoti laisvę bei nepriklausomybę.
Apie tikrovę ir vaizduotę
Ne galios santykiai ar besąlygiškas pripažinimas visko, kas egzistuoja, ne taikstymasis su blogiu ir smurtu kuria pasaulį. Pasaulį kuria vaizduotės ir tikrovės sąjunga – ją nuostabiai įkūnija Don Kichoto draugystė su Sanču Pansa, kuris savo gerojo pono, Liūdnojo vaizdo riterio, padedamas iš vulgaraus prasčioko virsta išmintingu ir doru žmogumi.
Be vaizduotės tikrovė išsigimsta ir virsta aklu atviros jėgos žaismu. Bet nuo tikrovės atplyšusi vaizduotė taip pat graso įvairiomis pamišimo formomis. Tikrovės nėra be vaizduotės ir tikėjimo. Socialinė tikrovė nesukuriama be vertybių. Bet ir nevaldoma fantazija be tikrovės jausmo ir pagarbos bei meilės realiam žmogui, o ne įsivaizduotai abstrakčiai žmonijai, gali virsti pavojingu fanatizmu.
Apie meilę, slopinančią neapykantą
Neapykanta juk ir prasideda sunaikinus pažintinį santykį su pasauliu – visada atsisakai pažinti tai, ko nekenti. Neapykanta nuasmenina savo objektą, atimdama unikalius jo bruožus. Neapykanta ima slopti, kai žmonės giliau įsižiūri vienas į kitą arba į kitus pasaulio objektus. Tiesiai į akis žvelgiančio žmogaus paprastai negali nekęsti ar skriausti. Susitikus žmonėms, o ne vardams ir pavadinimams, neapykanta dingsta. Žmonės nekenčia vieni kitų kalbėdami, šaukdami, raudodami ir juokdamiesi. Bet neapykantos nejaučiama ilgai žiūrint vienam į kitą.
Apie žmogaus prigimtį
Mes linkę manyti, kad žmogus visada natūraliai vengia smurto ir visomis išgalėmis siekia taikos bei laisvės. Bet tai iliuzija. Jei asmuo susiformuoja laisvės, stabilumo ir taikos aplinkoje, jį visada šokiruos smurtas, šiurkštumas ir nelaisvė. O pripratusiems prie nelaisvės nepakeliama pasirodys laisvė, kurią jie traktuos kaip smurto, socialinių disonansų ir chaoso terpę.
Jei žmogus per visą savo gyvenimą nieko daugiau nebus matęs, išskyrus karą, smurtą ir prievartą, jam nenatūrali pasirodys taika, nes jos sąlygomis paprasčiausiai nemokės ir nenorės gyventi. Prisiminkime prarastosios kartos klasiko Ericho Marios Remarque romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakotojo apibendrinimus, kad gali susiklostyti situacija, kai niekuo nebetikima, išskyrus karą.
Apie chamizmą
Natūralu, kad brutalumą ir chamizmą istorijos procese įveikė tik laisvę patyrusios visuomenės, arba tiesiog laisvi žmonės. Ten, kur nėra save drausminančio individo, socialinė ir moralinė tvarka grindžiama paprasčiausia jėga ir prievarta. Toks nesivaldantis žmogus paklūsta tik didesnei arba aukštesnei jėgai, o ne išorinę jėgą moderniajame pasaulyje smerkiančioms normoms.
Štai kodėl demokratija visada turi didesnę galimybę išlikti gyvybinga ten, kur deramas elgesys ir normų laikymasis išstumia brutalumą, jėgą ir prievartą. Chamas nepatiria dviejų socialiausių jausmų – pagarbos ir gėdos. Socialus žmogus visada gerbs tuos, kurie jam padeda įsitraukti į visuomenę
Apie laisvę
Barbaro laisvė pagrįsta didesne jėga ir savivale kitų atžvilgiu, o civilizuoto žmogaus laisvė remiasi įstatymais. Vadinasi, mūsų laisvė ir teisės negali niekam kelti problemų, kol mes neatimame iš kitų jų laisvės, neįsiveržiame į privačią erdvę (pradedant kitų žmonių privačia nuosavybe ir baigiant jų fizine bei psichine neliečiamybe) ir neatmetame jų vertybių, kultūros bei gyvenimo būdo.
Pažeisdami kito teises, atimame dalį jo orumo, išdidumo, laisvės ir saviraiškos galimybių. Kitaip tariant, naikiname kito gyvenimą, nors kartais mus lydi šventas įsitikinimas, kad šitai darome dėl to žmogaus, bendro gėrio ir pažangos.
Apie demokratiją
Neverta naiviai tikėtis, kad kur nors egzistuoja tobulos valdžios institucijos ar kartą ir visiems laikams sukurta demokratija. Institucijos neturi savarankiškos ir nuo žmonių nepriklausomos egzistencijos. Jos yra tokios, kokie yra institucijas kuriantys ir jose veikiantys žmonės. Taip pat geri ir protingi įstatymai savaime nieko negarantuoja: jie virsta niekuo, kai jų paprasčiausiai nesilaikoma, jei žmonės nepaiso moralės normų ir laužo savo žodį bei įsipareigojimus.
