Virš Kauno senamiesčio kyląs kalnas per amžius buvo vadinamas ne vienu vardu. Ir Antakalniu, ir Ąžuolų kalnu, o dabar jau kurį laiką bene geriausiai žinomas kaip Pelėdų kalnas. Galbūt toks vardas ir sąžiningiausias – netiesiogiai, bet simboliškai atspindintis šios vietos prasmę miestui ir visai Lietuvai pastarąjį šimtmetį.
1922 m. visą anuometį miestą nužvelgiančioje vietoje, it akademinis Partenonas, iškilo menų mokykla, davusi pradžią šiuolaikiniam Lietuvos meno mokymui. Tarsi norėdami apsaugoti savo šventovę nuo negandų, meno kūrėjai apsitvėrė masyvia geležine Kauno tvirtovės tvora, o skulptorius Vincas Grybas ant ją remiančių stulpų užkėlė krikštą visam rajonui davusias pelėdas.
Vis dėlto Partenonas ant Akropolio kalvos nestovi vienas, kaip nestovi ir kauniškiai rūmai. Tad šį kartą ne apie pačią mokyklą, o apie tai, kas su ja neatsiejamai surišta, nors ir šiapus tvoros. Iš pažiūros kuklų namą, talpinusį ir kūrybinę dirbtuvę, čia 4 dešimtmečio pradžioje pasistatė Juozas Zikaras – Lietuvos XX a. skulptūros patriarchas, dėstytojas ir visuomenininkas. Žmogus, padovanojęs mums ne vieną brangų valstybingumo simbolį: „Laisvė“ kasdien tebežvelgia į visus kauniečius iš Karo muziejaus sodelio, o skulptoriaus kurto Vyčio modelio šiuolaikinė interpretacija tebepuošia mūsiškes monetas. Apie daugybę istorinių vėjų, kuriuos patyrė namas bei jo savininkai ir kaip pavyko šią vietą išsaugoti ateities kartoms, mums papasakojo dabartinė šeimininkė – čia veikiančio J. Zikaro memorialinio muziejaus vedėja ir atsidavusi skulptoriaus atminimo globėja Rasa Jonė Ruibienė.
Šiuo metu muziejaus durys užvertos. Ne tik dėl šiemet, pavadinkime, madingų aplinkybių, tačiau ir dėl to, kad ruošiantis 140-osioms Juozo Zikaro gimimo metinėms prie kiekvienos namo detalės pluša restauratorių rankos. Vasario ar vėliausiai kovo mėnesį namo reanimacijos komandą name pradės keisti sugrįžtantys eksponatai. „Namelis bus toks, į kokį Zikaras su šeima įžengė 1933-iųjų gegužę. Stengiamės palikti net spynas ir elektros jungiklius – kiekvieną smulkią detalę; pats skulptorius prižiūrėjo viso namo statybą, nuo jungiklio iki jungiklio, – pasakojo muziejaus vedėja. – Nuo pat pradžių čia atsispindėjo modernus Zikaro požiūris – pastatas jau tuomet iš karto buvo statomas su vonios kambariu, o dviejų kambarių grindis vis dar dengia tuomet naujove buvusi marmoleumo danga.“
Iš tiesų vis labiau besikeičiančio medinio Žaliakalnio fone namas išlieka tarsi tikrosios rajono dvasios konstanta – kanonu, kurio fasadų niekad nepadengs plastikinės dailylentės, o stogo linijos nekels antstatai. Tokios autentikos potencialą pabrėžė ir R. J. Ruibienė, besidžiaugdama, kad pastatas bus įdomus ne vien susidomėjusiems išskirtine J. Zikaro asmenybe, kūryba ar gausiai namą kadaise lankiusiomis istorinėmis figūromis, tačiau ir architektūros gerbėjams. Tai patvirtino ir pirmoji lankytojų grupė, apsilankiusi po oficialaus muziejaus atidarymo 2001 metais: „Tai buvo norvegai – jie išprotėję dėl medinių namų. Gerai įvertino Zikaro namelio autentiką, tik gal kiek nuliūdo, kad uždažyti langų darymo mechanizmai. Dabar šie jau atgavo pirminį vaizdą.“
Ir vis dėlto svarbiausia kiekvieno namo dalis yra ne jo forma, o gyventojai. Juoba kad aplinkybės leido interjero visumą išsaugoti beveik tokią, kokia ją džiaugėsi ir skulptorius su šeima bei garbūs jų svečiai. Visai greta Zikaro kūrinių čia stovi sofos, ant kurių sėdėjo šeimininkus lankę Sofija Smetonienė ir Jonas Basanavičius, unikalus, nors ir reikalingas rimtos restauracijos, pianinas, kuriuo skambindavo visa skulptoriaus šeima. Atmosfera lankytoją pasitinka bene tokia pati, kokia įkvėpė brandžiausius kūrėjo metus.
Įspūdinga ir muziejaus kolekcija: čia yra ir pirmasis „Laisvės“ postamento projektas, ir lito monetų, kurioms J. Zikaras kūrė dizainą, kolekcija, svarbių Lietuvos istorijos asmenybių biustai bei visą Lietuvą nusėjusių skulptoriaus darbų modeliai. Muziejus ypač didžiuojasi originaliu 1937-ųjų Paryžiaus kasmetinės tarptautinės parodos grand prix, kurį skulptorius gavo už lietuviškos sodybos maketą. Tebūnie tai tik užuominos, paskatinsiančios mūsų skaitytoją čia apsilankyti po rekonstrukcijos – tai tik nedidelė dalis čia saugomų turtų. Be to, muziejaus šeimininkė pažadėjo, kad lankytojams bus eksponuojama ir kai kas intriguojančio, iki šiol slypėjusio fondų užkulisiuose.
J. Zikaro gyvenimas tragiškai nutrūko 1944 m., po trečiojo sovietų saugumiečių tardymo. Šie nepagrįstai kaltino skulptoriaus sūnus pasitraukus į mišką priešintis santvarkai. Skulptorius manė, kad jie žuvę. Niekas nežinojo, kad trys iš keturių šeimos atžalų atsidūrė Vakaruose. R. J. Ruibienė mums papasakojo ir apie sunkius pokario metus: name likusios gyventi skulptoriaus našlė Anelė ir vienintelė dukra Alytė susidūrė su čia atkraustytų svetimos armijos karininkų apsileidimu: „Zikarienės širdis plyšdavo matant netvarką taip puoselėtuose namuose – buvo nulaužomi čiaupai, užkemšamas tualetas.“ Kariškiai vėliau išsiskirstė po naujai gautus butus, o šeimininkės prastą pokarinę namų ūkio finansinę situaciją sprendė nuomodamos dalį patalpų studentams.
Būtent šiomis aplinkybėmis, gal kiek ironiškai netikėtame istorijos posūkyje, namas susidūrė su dar viena, nors dar tik būsima, šalies istorijos figūra. Nuo 1951-ųjų penketą metų svetainėje glaudėsi KPI studijavę broliai Algirdas ir Gerardas. Pirmajam iš jų po keleto dešimtmečių buvo lemta tapti faktine okupuotos Lietuvos galva – vienu iš komunistų partijos sekretorių, o vėliau – jau ir nepriklausomos Lietuvos prezidentu. „Zikaraitės gimtadienis buvo vasario 20-ąją, nors iš principo visada švęsdavo 16 dieną – Algirdas Brazauskas niekad neatsisakydavo sudalyvauti ir pašokdinti damas, – apie įdomų būsimojo sekretoriaus gyvenimo momentą pasakojo muziejininkė. – Zikaro našlei jis irgi paliko įspūdį, nes buvo tikras kontrastas po sovietų karininkų – visuomet laikėsi tvarkos, o purvinus batus palikdavo už lauko durų.“
Būtent skulptoriaus dukrai Alytei ir jos užsispyrusiam charakteriui turėtume būti dėkingi už tai, kad šiandien memorialiniame muziejuje tiek daug skulptoriaus darbų. Jai pavyko išgelbėti ir dalį skulptoriaus archyvo, kurį sunkiais pokario metais, baimindamasi represijų, buvo pasiryžusi sudeginti A. Zikarienė. „Nedaug buvo likę Zikaro darbų namie, nes jis buvo menininkas iš to „jei patinka – pasiimk“ tipažo, – šypsojosi R. J. Ruibienė. – Tad dukra darbus turėjo rinkti po visą Lietuvą. 1952-aisiais, paaiškėjus, kad broliai gyvi, nors ir užjūriuose, šie pradėjo siųsti finansinę pagalbą kūriniams atpirkti.“ Kieti A. Zikaraitės asmenybės principai pasireiškė tuo, kad 1959-ųjų lapkritį ji buvusiose dirbtuvės patalpose įkūrė neoficialų tėčio muziejų, kas gūdaus sovietmečio kontekste yra sunkiai suvokiama.
Ir tai nebuvo tiesiog kūrybinė ekspozicija – čia buvo pagarbiai padėta trispalvė, išeksponuoti skulptoriaus kurti kunigų biustai, sudėti J. Zikaro kurti lietuviškieji litai. Nors muziejus buvo skirtas tik pažįstamiems, tačiau, kaip pasakojo R. J. Ruibienė, 7 dešimtmečio viduryje kalbos pasiekė ir ne visai tinkamas ausis: „Vieną rytą į duris pasigirdo beldimas. Tai buvo Janina Narkevičiūtė [tuomečio miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, kuravusi kultūros klausimus, – aut. past.], kuri susidomėjo: „O ką laikote pirmame aukšte? Norėčiau pamatyti.“ Perėjusi ekspoziciją ji liepė nuimti tą, nuimti aną – pašalinti kunigų biustus, išimti senus pinigus ir pasakė kitą savaitę atvešianti delegaciją iš JAV parodyti „tiems kapitalistams“, kad ir pas mus gali būti privatūs muziejai.“ Tuomet, pasak muziejininkės, A. Zikaraitė atsiduso lengviau: „Visgi gal dar nesuims.“ Po sėkmingo trijų amerikiečių vizito, kurio proga J. Narkevičiūtė buvo suorganizavusi ir deficitiniais produktais nukrautą vaišių stalą, delegacijos iš užsienio čia buvo vedamos ir toliau. „Nors skulptoriaus gyvenimas pasibaigė būtent dėl okupacinių žiaurumų, tačiau anuometei valdžiai kai kurie Zikaro kūriniai buvo tinkami perteikti vargstančių valstiečių pasakojimui. Sovietinė valdžia pati niekuo neprisidėjo prie muziejaus, tačiau ir nenugriovė“, – apie sėkmingai susiklosčiusį pirmojo privataus muziejaus likimą pasakojo muziejininkė.
Taip namas ir jo turinys pasiekė mūsų dienas. Jau XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje skulptoriaus dukra perleido namą valstybei, testamentu užrašiusi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. R. J. Ruibienė, kuravusi oficialaus muziejaus kūrimo procesus, akcentuoja Juozo Zikaro žodžius: „Į nelaisvę jūs tik patys save galite uždaryti“, – sakydavo jis vaikams. Galbūt ir generolas Nagevičius, paskyręs Zikarui sukurti Laisvės paminklą, suprato, kad tokį paminklą geriausiai sukurs žmogus, savo pastangomis nuėjęs kelią nuo visiško vargo vaikystėje iki kūrybinių aukštumų.“ Ir iš tiesų – žinant namo išlikimo istoriją, atrodo, kad skulptoriaus įkvėpta laisvės dvasia iš čia niekuomet neišėjo.
