Ar technologijos suteikia daugiau laimės ar geresnę gyvenimo kokybę? Kalbu ne apie patogesnius pokalbius ar greitesnius laiškus. Mes fiksuojame gyvenimo akimirkas, fotografuojame ir filmuojame savo vaikus, tėvus, senelius ir draugus… kol juos turime. Tam, kad dar ilgai gyventų prisiminimuose ir daiktuose, kai jau nebeturėsime.
Saugome fotografijas, laiškus, lapelį su mamos brūkšteltu pyrago receptu, tėčio sumeistrautą kavos malūnėlį, močiutės nertą skarą ar senelio laikrodį, vaiko piešinį su stropiai užrašytu sveikinimu, kartu dainuotas dainas ir iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus. Nes mes visi turime teisę į tai. Teisę gimti, užaugti ir pasenti. Turėti vaikų ir anūkų, tėvus ir senelius. Pasiekti profesines aukštumas. Turėti, ką prisiminti, ir būti prisimenami. Būti esatim, kuri ateičiai perduotų būtąjį laiką.
*
Šiandien vėl rašau apie tuos, iš kurių ta teisė buvo atimta. Apie žydų menininkus, bendrapiliečius, kartu kūrusius Pirmąją Lietuvos Respubliką, jos mokslą ir meną. Menininkų darbai išlieka jų kūriniuose, nuotraukose, garso įrašuose, eksponatuose, o kartais jie prisimenami tik žurnalistų tekstuose. Tad šiandien kviečiu kartu pavartyti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos teatrą, muziką, sportą, dailę, kiną, knygas ir radiją rašiusius žurnalus „Muzika“ (ėjo 1925 m.), „7 meno dienos“ (1927–1934), „Meno dienos“ (1934–1936) ir peržvelgti kompozitoriaus ir muzikologo Vlado Jakubėno koncertinio gyvenimo recenzijas „Lietuvos aide“.
Žurnale „Muzika“, rubrikoje „Korespondencijos“ randu žinutę „Kaunas. Netriukšmingas, bet didelis kultūros darbas“. P. Mus. pasirašęs žurnalistas praneša apie vėl Karo muziejuje grojantį Michaelio Hofmeklerio (1898–1965) vadovaujamą styginių kvartetą. Jis rašo, kad jau trečius metus sekmadieniais vykstantys koncertai sutraukia daugybę klausytojų. Šios veiklos pradžioje muzikos kūrinius pristatydavo tuo metu Kaune gyvenęs J. Žilevičius, ir nors „nustojus daryti paaiškinimus, klausytojų skaičius kiek sumažėjo, bet ir dabar esti Kaune pilnintelis erdvus K. Muziejus.“ Koncertų programose – originalūs kūriniai ir S. Šimkaus, Č. Sasnausko, J. Žilevičiaus, J. Naujalio ir kitų kūrinių transkripcijos, dalyvaujant chorui ir orkestrui – atliekami sudėtingesni kūriniai. „Didžiausias darbas ir pasišventimas tiek laiko nenuilstamai ir be atlyginimo griežti ir draugų tam surasti tenka smuikininkui M. Hofmekleriui. Tai vienintelis muzikas iš gyvenančių Lietuvoje žydų, kurs varo tokį didelį kultūros darbą ir tai tokiu plačiu mostu, nes tokia didelė klausytojų auditorija niekur pilna neprieina.“ Kitoje „Korespondencijos“ žinutėje pranešama apie Klaipėdoje, Šaulių salėje surengtą Ozolinc ir Jakobsono atliekamų žydų liaudies dainų koncertą.
1928 m. „7 meno dienose“ randu jauno Leibos Hofmeklerio (1900–1941) nuotrauką, iliustruojančią informacinį straipsnelį apie jį kaip naują Valstybės teatro dirigentą, pateikiama informacija apie jo studijas Vilniuje, Leipcige, Drezdene, Paryžiuje ir darbą Valstybės teatre (1928 m., Nr. 25). Kipro Petrausko akompaniatorius dirigentas L. Hofmekleris vėliau buvo dažnai giriamas operų ir koncertų recenzijose, o 1935 m. jis tapo tiesiog specialiuoju „Meno dienų“ korespondentu, pranešančiu apie Valstybės teatro baleto gastroles Monte Karle. Tekstą iliustravo ne tik Monte Karlo nuotraukos, bet ir paties dirigento šaržas, pieštas L. Kagano. „Mūsų baletą priėmė šiltai. Apsigyveno visi viename viešbutyje, iškabino didelę lietuvišką vėliavą.“ Ir nors L. Hofmekleris „stveriasi“ už galvos, kad „kiekvienam paskirai reikėjo įtikinėti nežinančius, kur yra Lietuva, kad rusų ir lietuvių baletas nėra tas pats“, o kur dar Lietuvos ir Latvijos painiojimas, vis dėlto jis aiškiai yra labai patenkintas baleto sėkme ir perduoda teigiamus vietinių laikraščių atsiliepimus: „Dirigentas L. Hofmekleris vedė orkestrą kaip batalioną į šturmą“, „Reikia pavydėti Kauno publikai, kad ji turi progos visą laiką džiaugtis tokiu baletu.“ Dar pamini, kad išvažiuojant teatro direktorius balerinoms įteikė „dovanų su išgraviruotom monogramom, o vyrams – šampano“ (1935 m., Nr. 9). V. Jakubėnas simfoninį koncertą Radiofone išskiria kaip „įdomų“ L. Hofmeklerio, „pastaruoju metu dirbusio Londone ir Pietų Afrikoje kaip baletų ir simfoninio dirigento“, koncertą. Koncertas įvyko L. Hofmeklerio atostogų Kaune proga, jo J. Brahmso interpretacija buvo „skoninga, vieningos linijos“ (1937-11-23).
Žinutę apie fleitininko Cezario Stupelio (1868 – po 1940) jubiliejinį koncertą Konservatorijos salėje ir nedidelę jo biografiją randame „7 meno dienose“. Penkiasdešimt metų grojantis menininkas savo kūrybinį kelią pradėjo Vilniuje, vėliau dirbo Vladimire, Maskvoje, Kijeve, Odesoje, Kazanėje, vėl Vilniuje, kol galiausiai apsistojo Kaune, kur dirbo Valstybės teatre ir Muzikos mokykloje. „Koncertas turėjo didelio pasisekimo.“ (1929 m. Nr. 37) Kartu su violončelininko Povilo Berkavičiaus fotografija „7 meno dienose“ publikuotas tekstas apie A. Ružickio, A. Metzo ir P. Berkavičiaus trio, vykusį „Metropolitain“ teatre. „Miesto centre, patogus, didelis. Jis galėtų pasidaryti kamerinės muzikos židiniu. Reikia tik atkreipti dėmesio į per didelį rezonansą. Ar nepagelbėtų tik tam tikti „suknai“ scenoje ir ant paviljonų?“ – atkreipia dėmesį žurnalistas (1929 m., Nr. 43).
1931 metais buvo iškilmingai minimas Valstybinės muzikos mokyklos dešimtmetis. „7 meno dienų“ tekste rašoma apie dailininko Neemijos Arbiblato mokyklai padovanotą L. van Beethoveno portretą, pamaldose už mokyklą Vytauto bažnyčioje kartu su V. Motiekaičiu, A. Kačanausku grojo P. Berkavičius, o iškilmingame koncerte Valstybės teatre – smuikininkas Z. Levinas ir akompanuojanti pianistė N. Cigleraitė (1931, Nr. 65). 1936 m. „Meno dienų“ Meno kronikoje randu Esteros Aranauskaitės nuotrauką su komentaru „pianistė, koncertavusi Valstybės teatre“ (1936, 19).
V. Jakubėnas ragino „su platesnio masto koncertais pasirodyti“, tikėtina, specialia proga tam suburtą styginių kvartetą, kuriame grojo Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris Ruvimas Stenderis (I smuikas, (1906–1941)), Radiofono orkestrantas Z. Levinas (II smuikas), taip pat Valstybės teatro orkestro koncertmeisteris Laslo Hajošas (altas) ir buvęs Hamburgo filharmonijos koncertmeisteris Jokūbas Zakomas (violončelė). Teksto autoriui belieka apgailestauti, kad tokio aukšto lygio koncertas įvyko beveik uždarame rate. (1940-01-27) Nemažiau V. Jakubėnas gyrė ir kitą Žydų kultūros draugijos kamerinį koncertą, kuriame dalyvavo trio – R. Stenderis, violončelininkas P. Berkavičius ir pianistė Roza Nudelmanaitė, kurią „teko išgirsti pirmą kartą. Ji padarė stiprų įspūdį; jos gera technika, ypač lengva ir tiksli smulkioji pirštų technika; grojimas turi kiek vyrišką, dramatinį pobūdį.“ Apibūdindamas koncertą autorius pabrėžia: „Pasisekimas buvo didelis ir pelnytas.“ (1940-04-27)
V. Jakubėnas savo recenzijose palankiai atsiliepė apie Valstybės teatro solistą Chanoną Šulginą (1891–1970), o apie jo jubiliejinį spektaklį, G. Verdžio „Rigoletto“, kuriame Šulginas pirmą kartą atliko juokdario Rigoleto vaidmenį, rašo: „Vokališkai jis irgi buvo rolės reikalavimų aukštumoje; daugelis jo interpretacijos detalių atrodė artimesnės itališkoms tradicijoms. Jubiliatas turėjo didelį pasisekimą: jo svarbiosios arijos susilaukė plojimų.“ (1934-04-18) „7 meno dienose“ T. Murma pateikia faktų apie Ch. Šulgino gyvenimą ir studijas (1934, Nr. 104).
„7 meno dienose“ nemažai dėmesio tenka žydų teatrui. Išsamioje režisieriaus B. Dauguviečio recenzijoje apie Valstybės teatre parodytą Hebrajų vaidybos studijos pastatytą Moljero komediją „Skapeno sukti žygiai“ pateikiami faktai, kaip žydų mokslo ir kultūros draugijos „Tarbut“ iniciatyva 1926 m. ši studija buvo įsteigta, minimi jos darbuotojai: Antanas Sutkus, Michaelis Goras, Vera Sotnikovaitė, Mirskis, taip pat studijos debiutas su L. Pereco kūrinių inscenizacija. Tekstas iliustruotas M. Goro ir V. Sotnikovaitės fotografijomis. Tame pačiame numeryje randu straipsnį apie Kauno Naujo žydų teatro vaidinimus Valstybės teatre (A. Goldfadeno operetes „Sulamita“ ir „Rumunų vestuvės“), iliustruotą spektaklio nuotraukomis. „Naujas Žydų Teatras“ – rimta meno įstaiga, verta visokeriopos paramos ir publikos simpatijų“, – įvertina Aramiu pasirašęs žurnalistas, o viena jo mintis šiandien verčia nustebti: „Nuolatinė to teatro darbo vieta – Liaudies namai, senamiestis, kur lietuviška publika (ypač inteligentai) retai teužklysta.“ (1929, Nr. 35)
Kitame žurnalo numeryje minimas Naujo žydų teatro aktorės Sofijos Erdi benefisas 15-osios darbo scenoje sukaktuvės ir ta proga rodyta 4 veiksmų Kaplanskio drama „Stipriau už gyvenimą“. Dar straipsnyje minimos aktorės studijos Petrapilyje ir jos „vaidybiški auklėtojai“, tarp kurių yra ir B. Dauguvietis, vaidyba rusų scenoje: „Tai buvo prieškarinis laikotarpis. Tada ne tik S. Erdi, bet daugelis latvių, žydų ir net lietuvių aktorių veržėsi į rusų sceną. Savoji jiems atrodė per menka dirva kūrybai ir visokeriopam pasisekimui laimėti.“ Tekste pateikiamas dramos turinys, vaidinimo vertinimas. „Naujas žydų teatras“ (ir jo režisūra) gali didžiuotis šiuo benefisiniu spektakliu“, – reziumuoja Dix pasirašęs žurnalistas (1929 m. Nr. 36). Dar kitame žurnalo numeryje prie B. Dauguviečio straipsnio „Teatras ir provincija“ randame Naujojo Žydų teatro aktorių Taic ir Zltės Jarovskavskytės fotografijas (1929, Nr. 37).
Dar kartą Naujasis žydų teatras minimas pranešant apie trečią teatro sezoną. Čia pateikta režisieriaus L. Sokolovo nuotrauka, minimi teatrui nuo 1928 m. vadovaujantys G. Lanas ir B. Bukancas, su kuriais teatras „štai jau treti metai nepertraukdamas aptarnauja Kauno žydų visuomenę“. Sezonas sėkmingai pradėtas Š. Ašo pjese „Motkė vagis“. Teksto autorius pabrėžia, kad repertuare bus ir lietuviškų veikalų, o pirmiausia – P. Vaičiūno pjesė „Nuodėmingas angelas“ (1930, Nr. 57).
„7 meno dienos“ pateikia „Žydų balso“ redaktoriaus R. Rubinšteino atsiliepimus apie Valstybės teatre didelės sėkmės sulaukusią, A. Olekos-Žilinsko pastatytą J. Žulavskio dramą „Sabbatai Cevi“, kuriai muziką sukūrė Juozas Gruodis: „Sabbatai Cevi“ veikalo išpildymas – retai pavyzdingas. Aš stačiai stebiuosi, kiek talento ir skonio režisierius p. A. Oleka-Žilinskis į šį veikalą įdėjo! Puikios masinės scenos. Minia jautri ir lanksti. <…> Gerą įspūdį daro artistų susivaidinimas, muzika, šviesos efektai, griežtos ir paprastos linijos, išlaikytos dekoracijos duoda tinkamą rėmą dramatiniui veikimui.“ Trumpa žinute žurnalo Kronikoje pranešama apie dar vieną žydų teatrą, kurio trupę sudarė L. Sokolovas ir kuri vaidins Ateitininkų salėje (1932, Nr. 85).
1934 metų „7 meno dienose“ pateikiamas išsamus tekstas apie teatro antreprenerį, „seniausią Kauno teatralą“ Gabrielių Laną (1874–1941), teatruose dirbusį nuo 1894 m. Straipsnis skiriamas jo gyvenimo šešiasdešimtosioms ir teatro darbo keturiasdešimtosioms metinėms paminėti. Kaip nurodo straipsnio autorius, G. Lanas dirbo Kaune, Vilniuje, Minske, Mogiliove, Žitomire, Gardine, Rygoje, Jekaterinoslavle, rūpinosi senuoju ir naujuoju žydų teatrais, teatro draugija „Rampa“. V. Jakubėnas „Lietuvos aide“ (1934-03-16) taip pat rašo apie dviejų dalių G. Lano sukakties minėjimą. Jis nekomentuoja „įspūdingai suvaidintų ir originaliai pastatytų žydų teatro veikalų“, bet praneša apie dainininkų M. Rakauskaitės, J. Mažeikos, I. Nagrodskio (vėliau – Nauragio) dalyvavimą ir baleto numerį dalyvaujant O. Nemčinovai, A. Obuchovui, N. Zverevui ir baleto trupei. Tekstą iliustruoja jo nuotrauka (1934, Nr. 104).
„7 meno dienų“ ir „Meno dienų“ žurnaluose randame informacijos ir apie dailę. Čia pranešama apie jau antrą dailininko Šolomo Zelmanavičiaus (1898–1944) parodą, surengtą Biržos salėje. Jos tikslas – surinkti paramą jam vykti tobulintis į užsienį. Minimu laiku dvidešimt trejų metų menininkas dirba Valstybės teatro dekoratoriaus padėjėju. „Apie jį galima pasakyti, kad tai yra tikra teatrališkoji žiurkė, išaugusi elektros spinduliuose, tarp kulisų, teatro dulkių, ispaniškų kostiumų ir dirbtinų jausmų“, – taip apie jį rašo Figaro pasirašęs žurnalistas. Tekstas iliustruotas Š. Zelmanavičiaus paveikslų nuotraukomis (1928, Nr. 28). Kitų metų numeryje pranešama apie pirmą Lietuvos žydų menininkų parodą Kaune, kurioje dalyvavo 16, daugiausia – jaunų menininkų. „Bet tai anaiptol ne visi Lietuvos menininkai žydai“, – teigia Spector pasirašęs žurnalistas ir reziumuoja, jog „žymiausiai (skaičiumi kūrinių) parodoj reprezentuojami: Š. Goršeinaitė (skulptorė, 16 kūrinių), Z. Beneris, Ginzburgas, D. Kaganas, Levinsonas, Š. Feigenzonas, I. Kazlauskas (po 10 kūrinių kiekvienas), I. Lipšicas (8 kūriniai), I. Šerenzonas ir J. Jofė (6 kūriniai), kiti – po mažiau. Pirmą kartą debiutuojančių Lietuvos žydų menininkų kolektyvas viso yra išstatęs 105 kūrinius, – skaičius visai pakankamas, kad sudominti platesnius visuomenės sluoksnius, bet, be abejo, per mažas, kad iš jo apie nūdienį žydų meną Lietuvoje spręsti.“ (1927, Nr. 46) Randame ir šaržų. L. Kagano šaržai buvo publikuojami tiek „7 meno dienose“, tiek „Meno dienose“, o geranoriškai pašaipaus dailininko pieštuko sulaukė tiek kūrybininkai – dirigentai, režisieriai, dailininkai, tiek teatro administracija. M. Gincburgo temos, anot žurnalisto Spector, yra „vietinės – lietuviškos: visų tautų, visų luomų gyvenimo nuotrupos. <…> Žydiškose temose jis žydiškas, lietuviškose – lietuviškas.“ Jo piešinių siūloma ieškoti „Trimite“, „Vapsvoje“, „Dienos naujienose“, „Volksblate“ ir kitur, atkreipiamas dėmesys į jo kuriamus teatro kostiumų projektus (1932, Nr. 76). To paties numerio Kronikoje pranešama apie M. Arbitblato „Meno galerijoje“ ruošiamą parodą, kurioje dalyvaus ir M. Šagalas. Kiek vėliau randame pranešimą apie Zalės Bekerio (1896–1941) darbų parodą. „Veik visuose Z. Bekerio naujuose paveiksluose vaizduojami paprasti kasdienio gyvenimo epizodai; bet jie darniai sukomponuoti ir drąsiai papiešti, jo vietoj kasdieniškumo paveiksluose jausti tikras gyvenimo džiaugsmas“, – rašo V. B-nas (1935, Nr. 13).
Įdomių faktų yra ir žurnalų Kronikose, kur pateikiami vietiniai ir užsienio įvykiai. Man buvo įdomu rasti informaciją apie kai kurių V. Krėvės „Dainavos šalies“ padavimų vertimus į hebrajų kalbą ir jų išleidimą (1928, Nr. 28) ir gan plačiai aprašytą Odesoje esantį Žydų kultūros muziejų, pavadintą garsaus rašytojo Mendele Moicher Sforim (Mendelis Knygnešys, tikr. Šalom Broide-Abramovič, 1835–1917), kurio daugelis knygų buvo pirmiausia išspausdintos Vilniuje, vardu.
Tai tik keliasdešimt faktų iš Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūrinio gyvenimo ir tik keletas menininkų, kurių indėlis neabejotinas. Iš muziejuje saugomų, jų rankomis palytėtų eksponatų – programų, sveikinimų, išrinkome tuos, iš kurių žvelgia akys. Karo metais lietuvių šeimos išgelbėtas rašytojas Icchokas Meras (1934–2014) vėliau rašė: „Mes negalime užmiršti. Ne tik negalime – neturime teisės, nes šiandiena yra vakardienos, o rytojus – šio dienos tęsinys. Šiandien kaip niekad suprantame, jog norint išlikti būtina nepamiršti.“
*
Daugiau apie Valstybės teatro, Valstybinės muzikos mokyklos, Mažosios scenos muzikų veiklą, likimus ir žydų gelbėtojus galite sužinoti ekskursijoje „Vilties balsai“. Ją Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje užsisakyti galite jums patogiu metu, daugiau informacijos čia.
