Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomas Bernardo Brazdžionio – pirmojo muziejaus direktoriaus – rinkinys, atkeliavęs iš Los Andželo. Jame gausu devocionalijų (smulkių religinio kulto daiktelių), rankraščių, knygų, dokumentų, liudijančių Brazdžionio nuostatą tarnauti ne tik Lietuvai, bet ir Dievui. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ – atidus MLLM B. Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkės Vaivos Balickienės žvilgsnis į šią kolekciją.
B. Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Pasvalio rajone, Stebeikėliuose, Jono Brazdžionio ir Mortos Vaižmužytės-Brazdžionienės šeimoje. Apie savo gimimo dieną poetas yra rašęs eilėraštyje „Ta vasario diena“.
Buvo vakaras. Švilpė lyg tyčia
Pasiklydęs šiaurys kamine,
O iš kampo spingsulė grabnyčia
Apibėrė šešėliais mane…
Poetą, gimusį per Dievui Pašvęsto gyvenimo dieną, kelyje visada lydėjo tikėjimas, Bažnyčia. Brazdžionis yra rašęs: „Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje – indiferentas; kol susiradau savo pašaukimo kelią pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau – garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „ketuvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie senojo ir naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. To ieškojimo metų rinkinys – „Jerichono rožė“ (pavadintas „Amžinu žydu“), o laimėjimo išdava rinkinys „Ženklai ir stebuklai“.
1936 m. išleistą poezijos rinkinį „Ženklai ir stebuklai“ (apdovanotas Sakalo leidyklos premija) B. Brazdžionis yra paskyręs savo gyvenimo bendrakeleivei – žmonai Aldonai Stanionytei-Brazdžionienei, su kuria susituokė 1934 m.: „Mano mylimam draugui – žmonai. Kitame lape citata: Atnaujink ženklus ir atkartok stebuklus. ECCLESIASTICUS, 36, 6.“
Praėjus trejiems vedybinio gyvenimo metams, A. Brazdžionienė savo vyrui poetui B. Brazdžioniui įteikė dovaną – mažą aplankėlį, kuriame buvo įdėtas paveiksliukas-nuotrauka – Marija su kūdikiu. Paveikslėlis laminuotas, o kraštai puošti nėriniu. Kitoje pusėje svarbiausia dovanos dalis – Aldonos Brazdžionienės pasižadėjimas: „Pažaislis / 1937-III-19 d. / Prisirišimo ir dėkingumo vardan priimk mano rekolekcijų prisiminimą kartu su tvirtais pasiryžimais daryti tik tai, kas Dievui ir Tau patiks. Aldona.“
Paveikslėlis – kryžių nešantis Kristus – į Brazdžionių šeimą yra grįžęs labai įdomiomis aplinkybėmis: 1988 m. kauniečiai gydytojai Laima ir Leonas Klumbiai siuntė sveikinimą garsiam JAV lietuvių tenorui Stasiui Barui su žmona Elena ir įdėjo laiko paženklintą atviruką. Laiške istorija: „Siunčiam paveikslėlį – gal galėtumėte jį prie progos perduoti poetui Bernardui Brazdžioniui. Ta atvirutė iš jo namų J. Gvardijos gatvėje [dabar – Tvirtovės g.] Kaune. 1948 m., kai mes apsivedėm, išsinuomavom mažą kambarėlį jo namuke. (Jis buvo atiduotas atvykusių iš toli Ivanovų šeimai). Mes tik vėliau sužinojom, kad tai B. B. namas. Kambary, už pečiuko radome šią atvirutę ir išsaugojom iki šiolei.“
Rinkinyje saugomi ir du šventi paveikslėliai su kunigo Jono Petrėno įrašais 1939 m., kuriuos šeima išsivežė traukdamasi iš Lietuvos.
B. Brazdžionio sukauptoje gausioje maldynų kolekcijoje saugomi 32 maldynai ir giesmių knygos. Kai kurios yra su dedikacijomis, paties poeto korektūromis bei prierašais. Tikėtina, kad porą maldynų išsivežė traukdamasis iš okupuotos Lietuvos ir išsaugojo ilgose bei sudėtingose tremties kelionėse. Tai gana sudėvėta tarpukario laikotarpiu Julijos Maceinienės parengta ir išleista maldų knygelė berniukams ir mergaitėms „Jėzus ir aš“ bei 1928 m. Klaipėdoje išleistas maldynas „Šlovinkim Viešpatį“.
Atleisk man, Viešpatie, kad rytmečio gražiausio,
Kad tekančio saulėtekio žieduos
Klajodamas aš Tavo tako nesiklausiau
Ir dulkėse ėjau į dulkes iš maldos
Ir sielos nepagirdžiau tavo spinduliais –
Atleisk man, Viešpatie, atleisk.
<…>
Iš Tavo teismo niekas neišeis teisus, –
Kaip tėvas ranką ant silpnų pečių uždėjęs
Išvesk mane, išvesk išvesk pro klystkelius visus
Tava kančia ir Tavo meilė žydinčiais keliais.
Poetas saugojo ir vaikų maldynus. Knygelės „Apsaugok, Aukščiausias!“ (Regensburgas, 1945 m.) pradžioje įrašytas sūnaus vardas ir pavardė – Dalius Brazdžionis.
Rinkinyje saugoma 12 maldaknygių „Marija, gelbėk mus!“ išverstų įvairiomis kalbomis. Apie šią knygelę Kunigas Nerijus Pipiras ir kunigas Andrius Končius straipsnyje „Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje: Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė“ rašo: „Ten surašytos visos maldos, kurias kas nors atsiminė. Net litanijos. Pats knygelės „išleidimas“ vyko slaptai. Jei kas iš prižiūrėtojų būtų sužinoję, visas, kurios tik prisidėjo prie šios knygelės, būtų nubaudę. Dabar ši [Sibiro sunkiųjų darbų lagerio kalinės Adelės Dirsytės ranka rašyta maldų] knygelė paplitusi po visą pasaulį šimtatūkstantiniu egzempliorių tiražu. Išversta į daugybę pasaulio kalbų.“ B. Brazdžionis buvo sukaupęs šias maldaknyges anglų, vokiečių, italų, ispanų, olandų ir kinų kalbomis.
Dar vienas ypač vertingas eksponatas – vyskupo Motiejaus Valančiaus „Knyga Giesmių arba Kanticzkos“, išleista Tilžėje 1919 m. Pats B. Brazdžionis yra pasakojęs maldyno įsigijimo istoriją:
Baltimorėje, kai paskaičiau keletą religinių eilėraščių, per pertrauką priėjo klebonas ir sako: „Rytoj užeik į kleboniją, turiu kai ką tau padovanoti.“
Užėjau. Klebono rankose matau nedidelio formato, storą knygelę, lyg maldaknygę, lyg ne.
„Mėgsti rašyti religinėm temom. Gerai darai. Galėtum eiti į kunigus. Ar vedęs?
– Vedęs. – Kad nenuklystum į šunkelius, pastudijuok šią tikrų religinių giesmių ir eilių knygą. Ir nemesk rašinėjęs. Turi gabumų.“
Knygą su pagarba paėmiau. Ir dabar tebelaikau aiškiai matomoj vietoj. Retkarčiais pasiskaitau.
Kalbėdamas apie savo kūrybinį kelią, 1986 m. laiške bičiuliui rašytojui Antanui Vaičiulaičiui B. Brazdžionis rašė: „Į religinės poezijos pasaulį mane bus nuvedusios „kantičkos“, vyskupo Valančiaus giesmynai. Jų kalbos egzotika. Jų barbarizmai. Ir šventųjų gyvenimai. Ta senovė, sumaišyta su moderniąja diena, kažkaip nejučia susilydė į viena ir iškilo tuo stiliumi, kuriuo man lengviau buvo išsakyti save.“
B. Brazdžionio siekį kalbėti tiek tautos, tiek Dievo vardu, yra pastebėję ir literatūros tyrinėtojai. Poetas Tomas Venclova straipsnyje apie Bernardą Brazdžionį rašo, kad svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis yra Biblija.
Straipsnyje „Biblinės dramos ženklai iki egzilinėje Bernardo Brazdžionio poezijoje“ Silvija Rakutienė pastebi, kad „B. Brazdžionio poezijoje verta ir tiesiog būtina ieškoti šio to daugiau. Ieškoti to, kas paverčia jį ne tik tautos ar Dievo balsu, bet ir vienu didžiausių mūsų literatūros kūrėjų.“
B. Brazdžionis rankraštyje, pavadintame Credo, save apibūdina taip: „Esu lietuvis katalikas. Iš esmės, ne iš paviršiaus. Idėjinis nereklaminis. Kas tokį mane vertino, pripažino ir kvietė, ten bendradarbiavau. <…> Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per 16 vasario pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man „Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.
B. Brazdžionio darbai skirti Dievui buvo įvertinti aukštais bažnytiniais apdovanojimais: 1986 m. įteiktas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medalis „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“ (vertimas iš lotynų kalbos „Už bažnyčią ir popiežių“), 1998 m. apdovanotas Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu.
Visos fotografijos ir archyvinė medžiaga – iš MLLM archyvų
