Pirmame rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ įraše 2025 metais Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė kviečia prisiminti pirmąjį profesionalų lietuvių filologą, rašytoją, lietuvių tautosakos rinkėją ir publikuotoją Simoną Stanevičių.
Tai vienas iškiliausių XIX a. pr. lietuvių kultūros veikėjų, žemaičių tautinio sąjūdžio dalyvis, pasakėčios žanro klasikas, pirmosios originalios odės – „Šlovė žemaičių“ – lietuvių literatūroje autorius, išleidęs ir pirmąjį Lietuvoje lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos žemaičių“.
S. Stanevičius kilo iš smulkiųjų bajorų šeimos, nuo 1586 m. gyvenusios Kanopėnuose (šalia Viduklės), ten 1799 m. gimė būsimasis rašytojas. Metrikoje pažymėta krikšto diena – spalio 26 d. Būdamas 17 metų, jis įstojo į trečią vienos geriausių Lietuvos mokyklų – Kražių gimnazijos – klasę.
Kražiuose S. Stanevičius mokėsi penkerius metus, čia pasižymėjo darbštumu, neeiliniais gabumais. Kasmet buvo įtraukiamas į stropiausių mokinių sąrašus, o baigęs IV ir V klases buvo įrašytas į mokyklos aukso knygą. Gimnazijoje S. Stanevičius ne tik mokėsi, bet ir mokė kitus – kiekvienais mokslo metais būdavo keliolikos mokinių korepetitoriumi ir taip užsidirbdavo lėšų pragyventi. Kaip korepetitorius mokė grafo Jurgio Platerio sūnus Jurgį ir Kazimierą. Greičiausiai nuo tada užsimezgė dviejų žemaičių – S. Stanevičiaus ir grafo J. Platerio – draugystė, stiprinama bendros idėjos tarnauti gimtajam kraštui ir nenutrūkusi iki jų gyvenimo pabaigos.
„Šlovė žemaičių“ – pirmoji originali odė lietuvių literatūroje.
Kražių gimnazijoje S. Stanevičiaus mokslo draugai taip pat buvo Antanas ir Jonas Juškos, vėliau tapę tautosakos rinkėjais ir leidėjais, literatas Liudvikas Jucevičius, rašytojas Aleksandras Fromas-Gužutis. Kražių gimnazija buvo savotišku to krašto kultūrinio gyvenimo centru, joje lankydavosi krašto šviesuoliai. 1821–1822 mokslo metų iškilmių aprašyme tarp garbingiausių svečių minimi ir buvę mokyklos auklėtiniai – lietuvių kalbos tyrinėtojas Leonas Uvainis ir rašytojas Dionizas Poška. D. Poška ne kartą buvo apdovanojęs mokyklos biblioteką vertingais leidiniais, vėliau testamentu paliko gimnazijai numizmatikos rinkinius ir medalius, dalį bibliotekos ir senovinių ginklų.
1822 m. rudenį S. Stanevičius įstojo į Vilniaus universitetą, čia 1822–1826 m. studijavo Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Tai buvo metas, kai šis fakultetas klestėjo, todėl S. Stanevičiui dėstė garsūs profesoriai: istorikas Joachimas Lelevelis, dėstęs visuotinę istoriją, graikų ir lotynų kalbų ir literatūrų profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, rusų kalbos, literatūros ir istorijos profesorius Ivanas Loboika. Be S. Stanevičiaus, tuo metu Vilniaus universitete studijavo Simonas Daukantas (1816–1822 m.), o jo kurso draugu buvo ir poetas Adomas Mickevičius (studijavo 1815–1819 m.). Vilniaus universitete S. Stanevičius studijavo klasikinę filologiją. Filologinės studijos, įsisavintas filologinio tyrinėjimo metodas, klausytas literatūros teorijos kursas, kūrybiniai seminarai uždėjo antspaudą visai vėlesnei literatūrinei ir kultūrinei rašytojo veiklai. Vilniaus laikotarpis buvo reikšmingiausias S. Stanevičiaus gyvenime – čia jis plačiausiai atsiskleidė kūrybine ir literatūrine-kultūrine veikla, išleido visus savo leidinius.
Baigęs universitetą S. Stanevičius dar trejus metų gyveno Vilniuje, vėliau persikėlė į netoli Švėkšnos esančius Gediminaičius, kurie priklausė Plateriams. Tolesnis rašytojo gyvenimas susijęs su grafu J. Plateriu, garsėjusiu kultūriniais sumanymais ir turėjusiu lėšų jiems įgyvendinti. Tam darbui atlikti grafas ir pasikvietė S. Stanevičių. Yra žinoma, kad 1830 m. pab. – 1831 m. pr. jie lankėsi Karaliaučiuje, naudojosi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, kaupė medžiagą lituanistinėms studijoms, bendravo su Liudviku Rėza, universiteto profesoriumi, lietuvių kalbos seminaro vedėju, K. Donelaičio kūrybos leidėju. J. Plateris buvo žinomas ir dėl sukauptos bibliotekos, kurioje buvo tiems laikams neregėta vertybių gausa: 3000 knygų, 13 Lietuvos pilių planai, kunigaikščių portretai, monetų kolekcija, rankraštynas. Šią grafo biblioteką prižiūrėjo ir tvarkė S. Stanevičius, o po ankstyvos J. Platerio mirties 1836 m. ją ir paveldėjo. Tai liudija ir kunigo Otono Praniausko (Antano Baranausko bičiulio, poetės Karolinos Praniauskaitės brolio) įrašas viename Mikalojaus Daukšos „Postilės“ egzemplioriuje: „N. B. Pratarmę su grafo Platerio bibliotekos antspaudu dovanojo man ponas Stanevičius, Žemaičių poetas, kuris tvarkė tą biblioteką“.
Tolesnį gyvenimą S. Stanevičius paskyrė moksliniam darbui, kūrybai. Mirė 1848 m. kovo 10 d. nesulaukęs nė 50 metų amžiaus; kaip ir daugelis lietuvių šviesuolių, mirė nuo džiovos.
Į lietuvių literatūros istoriją S. Stanevičius įėjo kaip odės „Šlovė žemaičių“ (parašyta 1823 m.) ir 6 pasakėčių autorius. „Šlovė žemaičių“ – pirmoji originali odė lietuvių literatūroje, joje išlaikyta griežta klasicistinė forma, vartojami aukščiausio laipsnio (superlatyviniai) epitetai, tačiau turinyje juntamas romantinis jausmingumas. Poetas aukština senas Vilniaus universiteto mokslo tradicijas, visuomeninę studentų žemaičių veiklą, džiaugiasi, kad atgijo meilė gimtajai kalbai ir tautos istorijai:
Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo, kuomi buvo.
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
Pasakėčios buvo atspausdintos 1829 m. knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičios žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvininko prūso“. Šios knygos prakalba – tai pirmasis lietuviškas literatūros istorijos bei kritikos straipsnis, kuriame pristatytas pasakėčios žanras, jo lietuviškoji tradicija, daug dėmesio skirta K. Donelaičio kūrybai, pažįstamai iš L. Rėzos leidinių, paminėti tuomečiai rašantys žemaičių poetai D. Poška ir Silvestras Valiūnas. Vertingiausios S. Stanevičiaus pasakėčios yra „Arklys ir meška“ bei „Aitvarai“. Originalaus siužeto pasakėčioje „Arklys ir meška“ alegoriškai vaizduojami aukštaičiai ir žemaičiai, autorius kelia demokratines tautos laisvės ir bendrumo idėjas. „Aitvaruose“ keliama laisvo valstiečio darbo prasmė:
Ant to žodžio urėdas tarė:
„Parodyk gi tu man aitvarus savo.“
Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo
Ir vedė ing prieklėtį,
Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti.
„Šitai, – sako, – aitvarai, kurie viską gera
Gyvenime daro.“
Didžiausia S. Stanevičiaus raštų dalis – tai įvairūs praktiniai, kalbiniai, tautosakiniai leidiniai. Keletas jų: „Apie darymą valgio iš kerpių islandų“ (1823 m.), „Istorija šventa“ (1823 m.), „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos“ (1829 m., tai papildytas 1737 m. anoniminės lietuvių kalbos gramatikos leidimas). Dar antraisiais mokslo metais Vilniaus universitete S. Stanevičius parengta ūkio patarimų knygelė „Apie darymą valgio iš kerpių islandų“ (1823 m.), anot muziejininko, kulinarinio paveldo tyrinėtojo Rimvydo Laužiko, yra bene pirmoji gastronomijos knygelė lietuvių kalba. Knygelė versta iš lenkų kalbos, leidinio tikslas – padėti badaujantiems valstiečiams, nes badas XIX a. pr. buvo dažnas reiškinys. Tais pačiais metais S. Stanevičius išleidžia dvi knygeles lenkų kalba, pavadintas „Ištrauka iš žemaitiškų pamokslų“, kuriose perspausdintos M. Daukšos „Postilės“ prakalbos, taip pat ir garsioji „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, ugdžiusi lietuvių tautinę savimonę ir skatinusi ją atgimti. S. Stanevičius ragino perspausdinti visą M. Daukšos „Postilę“ dėl gražios kalbos, turtingos leksikos – norėjo taip paskatinti kitus ugdyti literatūrinę kalbą.
1829 m. S. Stanevičius išleidžia pirmąjį Lietuvoje lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos žemaičių“ (L. Rėzos „Dainos“ buvo išleistos Rytų Prūsijoje). 1833 m. atspausdina šių dainų melodijas: „Pažymės žemaitiškos gaidos, pridėtinos prie Dainų žemaičių, nes, anot S. Stanevičiaus, dainos žodžiai ir melodija yra neatskiriami: „nesang daina be natos man esanti kaip kūnas be dūšios“. „Dainų žemaičių“ pratarmėje autorius rašo: „Didžioj daugybėj dainų žemaitiškų nekurios yra gražios ir vertos, idant jų paminklas knygose užsiliktų. Tokių dainų ant Upės tarp Viduklės ir Eržvilko ne daugiaus kaip vienoj vietoj surinkau 30, skirdamas jas iš penketo tiek daugiaus, kurias girdėjau arba užrašęs buvau… Mažne be abejojimo galiu sakyti, jog visos šiandien randamos žemaičių dainos nėra ankstybesnės už paskutiniąsias kares švedų su lenkais pradžioj XVIII amžiaus, kurios baisingu Žemaičių žemės per badą ir marą ištrėmimu yra minėjamos“.
2019 m. Maironio lietuvių literatūros muziejus įsigijo pirmąjį (1829 m.) S. Stanevičiaus „Dainų žemaičių“ leidimą. Knyga priklausė poeto, kritiko, prelato Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto bibliotekai, nes knygoje yra jo spaudas su numeriu ir parašas.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą S. Stanevičiaus rinkinį sudaro nuotraukos, knygos, spaudiniai, meno kūriniai. Didžioji fototekos dalis – tai nuotraukos, darytos 1999 m. S. Stanevičiui skirtos ekspedicijos į rašytojo gimtuosius Kanopėnus metu. Nuotraukų autorius – fotografas Zenonas Baltrušis. Jose galima matyti gimtosios S. Stanevičiaus sodybos Kanopėnuose fragmentus – išlikęs restauruotas dviejų galų gyvenamasis namas, apstatytas epochiniais baldais, atstatytas svirnelis, kuriame įrengta literatūrinė ekspozicija, šulinys, tvora, kiti statiniai. Yra nuotraukų, kuriose užfiksuotos vietos, susijusios su S. Stanevičiaus mokslo metais, – Kražių kolegijos bendrabutis, Vilniaus universitetas. Iš meno kūrinių reiktų paminėti skulptoriaus Antano Žukausko sukurtą jubiliejinį S. Stanevičiaus medalį, išlietą Lietuvos monetų kalykloje 1999 m., originalias dailininkų Valerijono Galdiko ir Antano Kučo iliustracijas rašytojo odei „Šlovė žemaičių“ bei Antano Kučo iliustracijas pasakėčioms „Arklys ir meška“, „Žmogus ir levas“ bei kitoms, sukurtas 1959 m. Rinkinyje nemaža šiuolaikinių knygų, kuriose perleisti S. Stanevičiaus raštai – originaliais ir ezopiniais siužetais paremtos pasakėčios, „Dainos žemaičių“ su gaidomis, vertimai, kalbiniai darbai, leidiniai apie patį S. Stanevičių – Jurgio Lebedžio monografija „Simonas Stanevičius“ ir kt. Iš spaudinių įdomūs S. Stanevičiaus bendrijos leidiniai, skirti rašytojo 200-osioms gimimo metinėms: jubiliejinis vokas, pašto ženklas, atvirukai.
Praėję šimtmečiai neišsaugojo S. Stanevičiaus portreto, tačiau galima nuvykti į rašytojo gimtuosius Kanopėnus (kaimą šalia Viduklės miestelio, Raseinių r.), kuriuose išlikusi buvusi Stanevičių sodyba ir medžiais apsodintas kelias, vedantis į ją (Sodyboje veikia Raseinių krašto istorijos muziejaus padalinys – Simono Stanevičiaus sodyba-muziejus, – red. past.).
