Muziejaus trečiadienis. Vilniaus gatvės rekonstrukcija: ar ją atlaikys Prezidentūros istorinė tvora?

Ilgai planuota, plačiai apkalbėta, bet ji – pagrindinės Senamiesčio gatvės rekonstrukcija – prasidėjo. Mums, kaip Istorinės LR Prezidentūros Kaune darbuotojams, tai lauktas, bet kartu ir daug nerimo keliantis momentas. Kas gi mums neduoda ramybės?

Atsakymas trumpas – bijome likti be apsaugos, be 86-uosius metus skaičiuojančio statinio – grafiko Jono Juozo Burbos suprojektuotos tvoros, kuri juosia Prezidentūros sodelį. Juk prie pat tvoros rekonstrukcijos vykdytojai planuoja nukasti daugiau nei pusmetrį žemės paviršiaus: ar atlaikys beveik šimtametis tvoros pamatas? Tačiau apie viską nuo pradžių.

Prezidento rūmai, kartu su sodeliu, įsikūrę istoriškai svarbioje vietoje – vos keli žingsniai, ir patenkama į seniausią Kauno miesto teritoriją. Kaip žinoma iš istorinių duomenų, tarp dabartinių Vilniaus, Gimnazijos ir Šv. Gertrūdos gatvių esantis sklypas buvo suformuotas XIX a. viduryje ir nekito iki pat XX a. 9 deš. antros pusės, kai Prezidento rūmų komplekso šiaurinėje dalyje palei tuometinę K. Požėlos (dabar. Šv. Gertrūdos) gatvę buvo grubiai įspraustas sovietinis penkiaaukštis pastatas. Dar prieš atsikeliant Kauno gubernatoriui, sklypas buvo aptvertas medine tvora. Tikėtina, kad pirmoji medinė tvora Pirmojo pasaulinio karo metais galėjo būti suniokota, tad 1919 m., prieš atsikeliant į pastatą gyventi pirmajam Lietuvos Valstybės prezidentui, vidaus ir aplinkos darbų tvarkymo metu sodelis buvo apjuostas nauja medine tvora. 

Prezidento rūmų laikotarpiu apie naujos tvoros reikalingumą buvo kalbama nuolat. Vykdant dažnus pastato remontus, aplinkos priežiūrai taip pat buvo prašoma lėšų, tačiau dažnai gaunama suma vos padengdavo namo vidaus apdailos darbus. 1924 m. buvo planuojamas itin didelis Prezidentūros remontas, kuriam prašyta 4,5 mln. litų. Nors didžioji sumos dalis buvo numatyta naujų Prezidento rūmų statybai, tačiau, pagrindžiant tokią sąmatą, buvo įtraukta ir 123 080 litų suma, skirta rūmų sodo ir tvoros sutvarkymui. Numatyta paradinį sodą aptverti lauko akmenų pamato tvora, įrengti naujus pagrindinius vartus, sutvarkyti sodo takelius, apsodinti gėlių klombas ir pastatyti Nepriklausomybės skulptūrą. Deja, visa planuota suma nebuvo gauta, todėl naujos tvoros planai žlugo. 

Metai iš metų besitęsiantys rūmų remontai įnešdavo naujovių pastato viduje, tačiau išorėje situacija mažai keitėsi iki pat 1935 m., kada buvo paskelbtas konkursas Prezidento rūmų tvorai suprojektuoti. Jį laimėjo grafikas Jonas Juozas Burba.

Tvoros pagrindas turėjo būti mūriniai cokoliai, kuriuos laikytų betoniniai stulpai, o pati tvora sudaryta iš metalinių segmentų. Statybas buvo planuota baigti anksčiau, tačiau dėl tinkamos geležies trūkumo statinys komisijai priduotas tik 1935 m. lapkričio 28 d. Taigi, ilgai planuotas ir bandytas įgyvendinti tvoros projektas ne tik pagražino rūmų sklypo reprezentacinį vaizdą, bet ir modernistiniu „prieskoniu“ papildė prasidedančią senamiesčio panoramą.

Pastačius tvorą pagal J. J. Burbos projektą, sodelio aplinka iki XX a. 9 deš. kardinaliai nesikeitė. Žinoma, prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, o vėliau Antrajam pasauliniam karui ir vokiečių okupacijai, gėlynai ir gyvatvorės sumenko, užaugo medžiai, o ir rūmų gyventojai keitėsi keletą kartų. Čia spėjo trumpai pabuvoti pirmuoju sovietmečiu Lietuvos prezidento pareigas ėjęs Justas Paleckis su šeima, vėliau, keičiantis okupantams, buvo įkurta Ostlando Reicho komisariato vadovo būstinė, o, sugrįžus sovietams, apleistas pastatas kurį laiką priklausė pionieriams. Vėliau čia ilgam įsikūrė Kauno mokytojų namai. 

Po Antrojo pasaulinio karo būta įvairaus masto aplinkos tvarkymo darbų. Ruošiant pastatą Mokytojų namams, užsimenama tik apie statinį supusios gyvatvorės iškasimą ir asfalto išklojimą. XX a. 9 deš. vykusi Vilniaus g. rekonstrukcija palietė ir Prezidentūros sodelį (tuo metu vadintą skvereliu). Tuo metu tai buvo vienas didžiausių Senamiesčio projektų. Gatvės aplinka pasikeitė neatpažįstamai: atnaujinti ne tik pastatų fasadai, kiemai, ištiestos šildymo ir vandentiekio trasos, bet pakito ir pati gatvės koncepcija.

Po karo nukentėjusi gana judri ir transportui pritaikyta Vilniaus gatvė tuomet buvo skirta kauniečių laisvalaikio poreikiams. 

Po rekonstrukcijos atsivėrė daugiau nei 2 km besitęsianti pėsčiųjų erdvė, kuri sujungė Senamiesčio ir Naujamiesčio ribą. Prezidentūros sodelyje įrengti gazonai, paklotos plytelės, įrengtas apšvietimas.

Paskutinę pertvarką Prezidentūros sodelis patyrė 1995–1996 m. (sodelio rekonstrukcijos autorius architektas Kęstutis Mikšys), kuri baigėsi 1996 m. vasario 16 d. iškilmingu prezidentų Antano Smetonos (skulpt. Alfonsas Vaura), Aleksandro Stulginskio (skulpt. Vytautas Narutis) ir Kazio Griniaus (skulpt. Stasys Žirgulis) paminklinių skulptūrų atidengimu. Skulptūras atidengė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir miesto meras Vladas Katkevičius. Po gero dešimtmečio sodelyje įrengti ir suoleliai – dabar tai ir poilsio, ir edukacijos, ir pagarbos Lietuvos Respublikos prezidentams vieta.

Nepaisant visų pertvarkymų ir rekonstrukcijų, tarpukario statybos būta tvirtos. Sodelį juosusi tvora atlaikė ne tik karą, sovietinę Senamiesčio rekonstrukciją su požeminės perėjos įrengimu, bet ir pačios Prezidentūros restauraciją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po kurios pastatas buvo paskelbtas kultūros paminklu, o nuo 2005 m. visas kompleksas (pastatas ir sklypą iš sodelio pusės juosianti tvora) pripažintas saugomu. 

Taigi, grįžtant prie klausimo: ar atlaikys Prezidentūros tvora dar vieną Vilniaus g. rekonstrukciją? Reikėtų viltis, kad taip. Tačiau faktas, jog paskutiniai dideli darbai aplink šį sklypą buvo atlikti prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, verčia situaciją vertinti atsargiai. Pati tvora ir jos pamatai nėra geriausios būklės. Ją per ilgą laiką pažeidė gamtiniai ir mechaniniai veiksniai.

Vis dėlto reikia tikėtis, kad J. J. Burbos projektuota tvora, kuri „tebestovi dar vis“, puoš sodelį dar ilgus metus, o galbūt greitu metu sulauks ir didesnio kultūros paveldo puoselėtojų dėmesio.