English
Žurnalų archyvas

Muziejaus trečiadienis. Vaikystė speige: rogutės iš tremties

20 gruodžio, 2023, Kauno IX forto muziejaus restauratorius Martynas Kosas | Muziejaus trečiadienis, Naujienos

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, lietuviai, kaip ir kitų tautų atstovai, buvo masiškai tremiami į tolimiausius SSRS kampelius. Tai buvo suplanuota ir tikslingai vykdoma veikla, siekiant kontroliuoti ir pašalinti iš visuomenės tam tikras socialines grupes.  Apie tai, kaip kartu su iš tremties į Lietuvą grįžusia šeima pargabentas ir ypatingas sudėtingos, bet visgi vaikystės simbolis, šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejaus restauratorius Martynas Kosas.

Tremtiniai dažnai patirdavo sunkumų dėl ekstremalių klimato sąlygų, nepakankamo maisto, alinančio fizinio darbo ir socialinio izoliavimo. Daugelis jų ilgus metus gyveno tokiomis sunkiomis sąlygomis, kad dabar tai net sunku įsivaizduoti. Tremties vargus kentė ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Deja, tremtyje maži vaikai dažnai patirdavo daug didesnių sunkumų nei suaugusieji. Vaikų gyvenimas ten buvo išskirtinai sunkus: jiems trūko maisto, nuolat jautė baisų šaltį, kiekviena jų diena buvo kupina įtampos – visa tai turėjo ilgalaikių padarinių, neapleidusių jų visą likusį gyvenimą. 

Tačiau net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis vaikai norėjo žaisti. Turėdami ribotas galimybes, jie patys kūrė žaidimus, kurie padėdavo jiems įveikti ir įtampą, ir nuobodulį. Žaislais tapdavo gamtoje rasti daiktai, tokie kaip pagaliukai, kankorėžiai, gražūs akmenukai ar spalvoto stiklo šukės. Daug sniego, skruostus pažnaibantis šaltis ir žaidimai lauke su rogutėmis – tai vos keli maži dalykai, galėję jiems pakelti nuotaiką gyvenant tokiomis sunkiomis sąlygomis. Žaisti su rogutėmis ar tiesiog pabūti bendraamžių būryje – tai mažos pramogos, bet jos vaikams teikė nuotykio džiaugsmą ir atitraukė nuo varginančios kasdienybės. 

Šios istorijos herojus yra rogutės. Muziejaus darbuotojai jas tiesiog vadina „rogutėmis iš tremties“. Atrodytų, tai paprastas, mums visiems įprastas daiktas iš vaikystės. Tačiau šios rogutės nėra paprastos, jei galėtų prabilti, neužtektų ir keliolikos lapų istorijoms užrašyti. 

Prieš restauraciją. Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 36362). Martyno Koso nuotr.

Rogutes, kaip savo šeimos relikviją, muziejui padovanojo Danutė Trakinskaitė Kriščiūnienė, gimusi 1957 m. tremtyje, Vorkutoje, Komijos ASSR. Abu Danutės tėvai buvo laisvės gynėjai, kuriuos sovietų okupantai nuteisė, ir jie gražiausias jaunystės dienas praleido tremtyje, lageriuose. Būdami ten jie susipažino ir susituokė. Danutės tėtis – Mečislovas Trakinskas buvo kilęs iš stambių ūkininkų šeimos. Jis turėjo ryšių pogrindyje ir padėdavo Lietuvos partizanams gauti suklastotus dokumentus. 1948 m. už šią veiklą Mečislovas Trakinskas buvo suimtas ir nuteistas 25 metams kalėti lageryje. Jis buvo išvežtas į Vorkutą, ypatingąjį Rečlago lagerį Nr. 6. Ten Danutės tėtis dirbo anglių kasykloje. Dėl itin sunkaus fizinio darbo, dažnų nelaimių kasant anglis, labai prasto maisto buvo daug suluošintų, išsekusių politinių kalinių, kai kurie jų, nepakėlę tokių sąlygų, mirdavo. 

Į Vorkutos lagerį kalėti buvo išsiųsta ir Danutės mama Jadvyga Budzinauskaitė. Ji taip pat buvo nuteista už pagalbą laisvės kovotojams. Veikdama kaip Lietuvos partizanų ryšininkė Danutės mama buvo gavusi Gėlelės slapyvardį. Į antisovietinį pasipriešinimą buvo įsitraukusi visa Budzinauskų šeima. Už tai 1948 m. jie visi buvo nubausti: vieni nuteisti kalėti lageriuose, kiti ištremti į atšiauriausias Sibiro vietas. 

Prieš restauraciją. Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 36362). Martyno Koso nuotr.

1953–1955 m. ypatingojo režimo lageriuose išplito streikai ir sukilimai. Kaliniai reikalavo palengvinti gyvenimo sąlygas. Sovietinė valdžia malšindama neramumus pasitelkdavo brutalią jėgą. Visuose kalinių sukilimuose aktyviai dalyvavo ir lietuviai. Vienas didžiausių sukilimų Vorkutoje vyko 1953 m. liepos 19 d. – 1953 m. rugpjūčio 1 d. 

Nors sukilimai buvo nuslopinti, sovietų valdžia buvo priversta įgyvendinti kalinių reikalavimus: panaikinti ypatingąjį kalinimo režimą, palengvinti darbo ir gyvenimo sąlygas, pradėti politinių kalinių baudžiamųjų bylų peržiūrėjimo ir jų reabilitavimo procesą. 

Paskatintas patriotinių jausmų Danutės tėvas rogučių lenteles nudažė Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis – geltona, žalia ir raudona.

Danutės mama iš lagerio buvo išleista 1955 metais. Dar po metų į laisvę išėjo ir tėtis. Jie susituokė. Nors Trakinskai nebuvo kalinami lageryje, dar kurį laiką jiems drausta apsigyventi kitoje srityje. Lietuvoje jų taip pat niekas nelaukė – namai buvo nacionalizuoti, juose gyveno svetimi žmonės. Kad galėtų įsigyti butą Lietuvoje, Danutės tėvams reikėjo užsidirbti pinigų. Todėl nusprendė kurį laiką likti Vorkutoje, kur ir bėgo Danutės vaikystės dienos. 

Šį laikotarpį Danutė prisimena labai šviesiai. Nors gyveno itin kukliai, jos atmintyje išliko daug šiltų prisiminimų apie kartu su tėvais praleistą laiką, ilgus žaidimus su šalimais gyvenančiais vaikais, retkarčiais gaunamus siuntinius iš Lietuvos. Tačiau kai mergaitei buvo šešeri metai, per nelaimingą atsitikimą sunkiai apdegė Danutės mama, po kurio laiko ji mirė. Danutės tėtis apsisprendė, kad žmonos palaikus laidos Lietuvoje, į kurią kartu su šeima jau planavo artimiausiu metu grįžti. Su velionės palaikais į Lietuvą Trakinskai pasiėmė ir visus jiems brangius daiktus. Tarp jų ir vaikiškas Danutės rogutes. 

Kaip atsimena pati Danutė, rogutės ją lydėjo visą vaikystę. Ji su jomis žaisdavo, rogutėmis ją sniegu padengtu keliu, apsupę šilta skara, į darželį vežiodavo tėveliai. Būdami tremtyje, jos tėvai visada galvojo apie Tėvynę, apie tai, kaip vieną dieną ten sugrįš. Paskatintas patriotinių jausmų Danutės tėvas rogučių lenteles nudažė Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis – geltona, žalia ir raudona. Vietiniai gyventojai nelabai į tai kreipdavo dėmesį, nes kažin ar suprato, ką galėtų reikšti šios trys kiekvienam lietuviui brangios spalvos. Rogutės, kaip šeimos relikvija, kaip prisiminimas, po visų kančių ir vargų svetimose žemėse kartu su kitais daiktais grįžo į Lietuvą. Ši Danutės Trakinskaitės Kriščiūnienės dovana, pargabenta net iš Vorkutos, praturtino mūsų muziejaus rinkinius tremties tema. 

Vaikiškos rogutės į restauratoriaus dirbtuves pateko patenkinamos būklės. Ilgo jų naudojimo pasekmės buvo akivaizdžios. Rogučių korpusas pagamintas iš aliuminio, o pavažos iš geležies lydinių. Sėdimoji dalis padaryta iš siaurų medinių lentelių, ant kurių iš apatinės pusės išlikę trijų spalvų dažų likučiai. Viršutinė lentelių dalis buvo padengta nešvarumų sluoksniu, dažas nusitrynęs. Lentelės su dėvėjimosi žymėmis, kraštai aplūžę. Visi rogučių elementai sujungti kniedėmis. Metaliniai paviršiai padengti storu korozijos ir nešvarumų sluoksniu. Deformuoti. Kai kur trūksta sujungimo elementų.  

Po restauracijos. Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 36362). Martyno Koso nuotr.

Buvo nuspręsta rogutes konservuoti, t. y. pašalinti korozijos produktus ir susikaupusius nešvarumus, atidengti, sutvirtinti ir išsaugoti likusių dažų sluoksnį, paviršių padengti konservavimo medžiagomis. Muziejinė vertybė buvo valoma specialiomis restauracinėmis priemonėmis: valyti susikaupę nešvarumai, suminkštinti ir mechaninėmis priemonėmis pašalinti korozijos židiniai. Metalo paviršius suvienodintas ir padengtas restauracinėmis konservavimo medžiagomis. Darbo rezultatas – tremtį menanti muziejinė vertybė konservuota, išsaugotas išlikęs dažymo sluoksnis, vertybei suteiktas ekspozicinis vaizdas.  

Po restauracijos. Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 36362). Martyno Koso nuotr.