Antanas Samuolis – dailės aukso fondo žvaigždė, iš naujo sužibusi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“.
Šią retrospektyvą, kupina aistros ir įžvalgumo, rengė Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė. Parodoje kuratorės kviečia į kelionę laiku per Samuolio peizažus ir paslaptingas figūras. Paroda nėra tik pasivaikščiojimas meno istorijos takais; tai jausmingas „Geltonos moters“ tyrinėjimas – tai mūza, paslaptis, manifestas.
Šios savaitės rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ – specialus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus komunikacijos specialistės Aistės Šutaitės pokalbis su G. Bartuliene ir I. Kuliavaitė-Čepaitiene. Pokalbyje kuratorės atskleidžia savo kūrybinio proceso gelmes, pasakoja apie nelengvus sprendimus stengiantis suderinti pagarbą Samuolio palikimui su troškimu iš naujo interpretuoti ir pristatyti jo kūrybą šiuolaikinei publikai. Jų sukurtas dialogas tarp seno ir naujo, tarp matomo ir nematomo – jaudinantis, kartais chaotiškas, bet galiausiai nuostabus šokis, kuris grąžina Samuolio pasaulį į ryškią technicolor geltoną šviesą.
Kas buvo kibirkštis, paskatinusi surengti Antano Samuolio kūrybos retrospektyvą, daugiausia dėmesio skiriant „Geltonai moteriai“? Ar pagrindiniu įkvėpimu tapo šis ikoniškas kūrinys, ar labiau noras ryškiai paminėti 125-ąsias A. Samuolio gimimo metines?
Genovaitė Bartulienė: Kibirkštis yra pats Antanas Samuolis. Rengiantis 125-osioms dailininko gimimo metinėms svarstyti keli parodos koncepcijos variantai. Apsispręsta retrospektyvą papildyti inspiracijų dalimi, sudarant du gana savarankiškus, tačiau vienas kitą papildančius skyrius. Parodos raktažodžiu neatsitiktinai pasirinktas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomas paveikslas „Geltona moteris“ (1933), teikęs įkvėpimą kūrėjams gūdžiais priespaudos metais, prie šio opuso sugrįžtama ir dabar. Žinotas Samuolio kūrinių užtapymo faktas, todėl nuspręsta Prano Gudyno restauravimo centre atlikti išsamius paveikslo „Geltona moteris“ tyrimus. Norėta papasakoti ir portretuojamosios istoriją, tampriai persipynusią ir su Samuolio drama, ir su jo palikimo išsaugojimu.
Prie parodos dirbo įvairių sričių profesionalų komanda. Esu dėkinga parodos ekspertams ir konsultantams Rasai Žukienei, Viktorui Liutkui, generalinei direktorei Dainai Kamarauskienei už taiklias įžvalgas. Kolegei Inesai Kuliavaitei-Čepaitienei – už konstruktyvų bendradarbiavimą. Už parodos dizainą ir architektūrinius sprendimus – Julijai Tolvaišytei-Leonavičienei, Sauliui Valiui, Rasai Butiškytei. Noriu atskirai padėkoti Prano Gudyno restauravimo centre cheminius ir fizikinius tyrimus atlikusiems chemikei, ekspertei, restauratorei-technologei Daliai Panavaitei, pirmos kategorijos restauratoriui-technologui Tomui Ručiui, savo atliktoje rentgenogramoje atpažinusiam dingusiu laikytą paveikslą „Naujoji Leda“ (1932) taip pat muziejaus kolegoms iš komunikacijos, edukacijos, restauravimo, fototekos ir dokumentacijos, techninio įrengimo padalinių.
Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie kuratorinį procesą nuo idėjos iki jos įgyvendinimo? Kokie buvo svarbiausi etapai?
Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė: Prisijungti prie parodos rengimo 2022 m. pabaigoje pakvietė Genovaitė Bartulienė. Pirminė idėja jau buvo, tačiau ji buvo kitokia, sumanyta kaip „Geltonos moters“ inspiracijų ekspozicija su ikoniškojo Samuolio kūrinio „Geltonos moters“ pristatymu. Tad atsakant į Jūsų klausimą galima būtų sakyti taip, pagrindiniu įkvėpimu buvo šis ikoniškas kūrinys. Visgi, rengimo procese diskutuojant su kolegomis, bendraminčiais tapo aišku, kad norėtume pristatyti ir Antano Samuolio retrospektyvą. Juk išsami apžvalginė paroda, skirta vienam žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta prieš 25 metus. Tad buvo svarbu į vieną ekspoziciją surinkti žinomus Samuolio kūrinius, ir tai buvo išties nemenkas uždavinys.
Taip pat buvo svarbūs ir kiti parodos proceso įgyvendinimo etapai. Mums buvo svarbu atskleisti mūzos iš vieno garsiausių Samuolio kūrinių („Geltona moteris“) asmenybę. Buvo žinoma, kad paveiksle vaizduojama moteris – A. Samuolio brolio Vaclovo Samulevičiaus žmona Stasė. Mus nustebino ir sužavėjo didžiulis „Geltonos moters“ – Stasės Vasiliauskaitės Samulevičienės – nuotraukų archyvas. Taip atsirado parodos pasakojimas su portretuojamosios asmeniniais daiktais ir memorabilijomis. Parodoje pateikiame gan išsamią moters jos istoriją.
Kaip nusprendėte, kuriuos Samuolio darbus įtraukti į šią retrospektyvą? Kokį vaidmenį parodoje atlieka „Geltona moteris“ ir ar buvo artefaktų, kuriuos buvo sudėtinga įmegzti į parodos audinį?
I.K.-Č.: A. Samuolio retrospektyvoje pristatome 43 kūrinius. Viso Samuolio darbų priskaičiuojama šiek tiek virš penkiasdešimt. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas didžiausiais palikimas – 31 darbas, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomi 7 kūriniai, kurių tarpe kitas ikoniškas paveikslas – „Baltoji obelis“. Parodoje taip pat pristatomi 8 kūriniai iš privačių kolekcijų ir vienas iš Jonavos kultūros centro krašto muziejaus.
Esame dėkingi savo kolegoms Nacionalinei dailės galerijai Vilniuje, kurie sutiko paskolinti „Baltąją obelį“ iš pastovios ekspozicijos, taip pat Lietuvos meno pažinimo centrui TARTLE, privatiems kolekcininkams dr. Jauniui Gumbiui, Gintarui Balčiūnui, Andriui Jankauskui ir kitiems, nenorėjusiems atskleisti savo pavardžių. Kelių A. Samuolio kūrinių atsisakėme, kadangi jo kūryba nevienalytė. Šiek tiek gaila, kad parodai nepavyko gauti kūrinio „Mano kambarys“ (1934).
Kaip kuruojant šią parodą pavyko suderinti Samuolio kūrybos viziją bei savo kuratorinius balsus dirbant dviese? Atrodo, esate sėkmingas tandemas, juk kartu kuravote ir birželio pradžioje atsidariusią Justino Mikučio parodą „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“ Kauno paveikslų galerijoje.
G.B.: Dirbant kartu akcentuočiau pasitikėjimą, ėjimą ta pačia kryptimi, diskusijose išgryninamą esmę, dėmesingumą tiek akcentams, tiek detalėms.
I.K.-Č.: Prie Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolektyvo prisijungiau 2022 m. rugsėjį. Tad dirbame kartu neseniai. Atėjus beveik iš karto ir įsitraukiau prie minėtų parodų rengimo. Esu dėkinga Genovaitei Bartulienei, kad pasikvietė rengti šias parodas drauge, tai išties įdomi patirtis. Dirbant dviese nuomonių skirtumas yra neišvengiamas, tačiau svarbiau kaip dėl jų pavyksta susitarti, konstruktyvumas ir bendros pastangos įgyvendinti parodą. Retrospektyvoje Samuolį norėjosi pristatyti per ryškiausius kūrinius, taip pat atskleisti lankytojams dažniausiai nerodomas antrąsias jo paveikslų puses kurios parodo svarbius dalykus ir kartais būna net įdomesnės.
Kaip manote, koks yra kuratoriaus vaidmuo formuojant menininko retrospektyvos naratyvą?
G.B.: Kuratoriaus vaidmuo yra laikinas. Pirmoji Antano Samuolio retrospektyva surengta beveik prieš šešiasdešimt metų (1966), po dvidešimt penkerių ar penkiasdešimties metų bus kitos retrospektyvos. Mūsų kartos kuratoriams atsirado galimybė supažindinti užsienio žiūrovus su Lietuvos menu (pvz., Samuolio kūriniai 2020 m. buvo eksponuoti parodoje „Tavo regiu aš grožį… nuo Čiurlionio iki Kairiūkščio“ Ščecine, Lenkijoje. Kuratoriai: Dariusz Kaczprzak, Osvaldas Daugelis). Reikia pastebėti, kad susidomėjimas su iš sovietinės imperijos ištrūkusių šalių kultūra išaugo palyginti neseniai (pvz. plačiai nuskambėjusi paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ 2018 m d‘Orsay muziejuje Paryžiuje, vėliau Taline, Rygoje, Vilniuje).
I.K.-Č.: Kuratoriaus vaidmuo gal kartais per daug sureikšminamas. Šiuo atveju nesistengėme pateikti atsakymo, bet labiau siekėme sukurti žiūrovus įtraukiančią ekspoziciją, pateikiant platesnį kontekstą, iškeliant klausimus ar primenant istoriją.
Į parodą įtraukėte ir šiuolaikinių kūrinių, pvz., Audriaus Novicko instaliaciją „Apsėsti vaizdai“, kurioje apmąstomi vaizdų kūrimo mechanizmai, slepiantys tai, kas nesuvokiama ir nereprezentuojama. Kontekste – Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Kultūros muziejaus (dabartinio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus) steigimo istorija bei drama. Taip pat eksponuojami 42 tapybos darbai „Inspiracijų“ dalyje. Kokį dialogą A. Samuolio kūryba mezga su šiuolaikiniu menu?
G.B.: Inspiracijų dalyje pristatomos 42 menininkų kurtos artimos ir tolimos Samuolio parafrazės; nemažai jų daliai patys autoriai parašė tekstus, juose aptardami savo santykį su Samuolio tapyba.
Audriaus Novicko instaliacija pirmą kartą parodyta 2015 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre ekspozicijoje pavadinimu „Moteris padalinta pusiau“. Instaliacijoje autorius kalba apie „apsėstus“ arba obsesinius, persekiojančius vaizdus. „Geltonoji moteris“– vienas tokių pavyzdžių, įkvėpęs ne vieną vėliau kūrusį menininką, inspiracijų dalyje nuspręsta pristatyti tuos kūrinius, todėl buvo pasirinkta Novicko instaliacija. Rengiant parodą svarstyta ir apie dviejų menininkų iš Šveicarijos Nicole Henning ir Guido Henseler videoprojektą „Du paveikslai“, rodytą 2000 m. Kaune vykusiame Antano Samuolio plenere.
Kadrai iš Nicole Henning ir Guido Henseler videoprojekto „Du paveikslai“, 2000.
Parodoje panaudojote kūrybiškus, netradicinius eksponavimo metodus: dėmesys veidrodžio atspindžiams, paslaptinga Prano Gudyno restauravimo centro laboratorinių tyrimų erdvė, įtraukiančios edukacijos bei galimybė įsiamžinti „Geltonos moters“ paveiksle.
I.K.-Č.: Prie eksponavimo pateikimo klausimų dirbome bendrai su parodos architektais (Saulius Valius, Rasa Butiškytė) ir dizainere (Julija Tolvaišytė-Leonavičienė), patarimais ir palaikymu taip pat labai prisidėjo muziejaus vadovė Daina Kamarauskienė. Tai ji sugalvojo žaismingą idėją, kad lankytojai galėtų įsiamžinti „Geltonos moters“ paveiksle. Realizuoti visas idėjas padėjo architektai ir dizainerė. Mūsų pageidavimas buvo rodyti keleto Samuolio paveikslų antras puses, ir būtent architektai pasiūlė struktūruojant parodos naratyvą ekspozicijai taikyti veidrodinį principą. Skaidyti ją pusiau ir vieną pusę pastato erdvių skirti „Geltonai moteriai“, kitą – Antanui Samuoliui. Tokiu būdu šalia retrospektyvos atsirado dokumentinis pasakojimas, skirtas Antanui Samuoliui, papildytas su asmeniniais daiktais, taip pat – Prano Gudyno restauravimo centre atliktų tyrimų erdvė. Taip jie praplėtė atspindžių temą, kuri sutinkama ir Samuolio drobėse. Tikimės, kad šie ir kiti mūsų sprendimai prisidėjo prie aktyvesnio įsitraukimo, išties sulaukiame gerų atsiliepimų ir tai džiugina.
G.B.: Prano Gudyno restauravimo centre atliktų tyrimų erdvė skirta smalsesniems, kantresniems lankytojams sudominti, kelti klausimus, pažadinti norą tyrinėti, stebėti, sugrįžti prie paveikslų ir užsibūti ilgėliau.
Minėti veidrodžio atspindžiai tarsi atspindi ir parodos architektūros filosofiją bei muziejaus architektūrinį planą. Pavyzdžiui, A. Novicko instaliacijos „Apsėsti vaizdai“ lokacija simetriškai atkartoja laboratorinių tyrimų erdvę; galimybė parodos naratyvą pradėti „skaityti“ nuo Stasei Samulevičienei skirtos erdvės arba nuo Samuolio biografijos sukuria vienas kitą atspindinčią dinamiką. Papasakokite apie parodos architektūrą, kuri sustiprina teminį dėmesį „Geltonai moteriai“.
I.K.-Č.: Šios parodos architektūra padeda atskleisti pasakojimą, išryškinti eksponatus, sukurti atmosferos įspūdį. Muziejaus pastatas yra paveldo objektas, prie jo erdvių teko taikytis ir architektams bei dizainerei. Jiems pavyko profesionaliai suderinti sudėtingų erdvių ir kūrybiško, pagarbaus eksponavimo iššūkius. Sukurta parodos architektūra neužgožia eksponatų, bet juos subtiliai atskleidžia. Be veidrodžių atspindžių, sukonstruotas geltonas cilindras, kuriame – vaikišką šilumą skleidžiantys laiškai ir jaukios Stasės Samulevičienės kurtos knygelės. Už „Geltonos moters“ šviečianti kiek pasislėpusi, paslaptinga geltonos moters – Stasės – kurtų vaikiškų spalvoto avikailio žaislų spinta. Edukacijų erdvėje įgyvendintas puikus koliažas iš geltonos palaidinės, vaizduojamos paveiksle „Geltona moteris“. Aplink jį siena nukabinta puikiais vaikų ir suaugusių lankytojų piešiniais, parodoje – ir daug kitų architektūrinių ir dizaino sprendimų. Džiaugiamės sėkmingu bendradarbiavimu.
Papasakokite, kokie buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrėte kuruojant šią parodą? Kaip juos sprendėte?
I. K.-Č.: Bene sunkiausia buvo suvaldyti išties nemažą parodos medžiagos apimtį. Susisteminti vizualinę atrinktų meno kūrinių ir dokumentinę medžiagą. Suprantamai ir aiškiai pateikti specifinius Samuolio atliktų meno kūrinių fizikinius ir cheminius tyrimus, kad su jais susipažintų tiek paprasti lankytojai, tiek meno srities profesionalai.
G.B.: Medžiagos apimtį ir jos įvairovę (skirtingų laikotarpių meno kūrinius, dokumentiką, memorabilijas, cheminius ir fizikinius tyrimus) sujungti su dabarties parodoms būtinu įtraukumo reikalavimu.
Atliktas detalus muziejinis tyrimas, gausu negirdėtos, įtraukiančios informacijos. Minite itin didelę parodos medžiagos apimtį, galbūt ne viskas pasiekė muziejaus sienas? Kokias strategijas taikėte, kad paroda būtų patraukli ir prieinama tiek meno žinovams, tiek plačiajai visuomenei?
G.B.: Šiuo metu ruošiamas parodos katalogas – knyga, kuri papildys parodą bei atspindės jos struktūrą. Leidinyje bus publikuojamas Antano Samuolio kūrybos tyrinėtojo ir parodos konsultanto dr. Viktoro Liutkaus tekstas. Atskirą dalį sudarys Prano Gudyno tyrėjų Dalios Panavaitės ir Tomo Ručio cheminių ir fizikinių tyrimų medžiaga.
Kokių naujų įžvalgų apie Antaną Samuolį, kaip menininką ir asmenybę, atradote kuruojant šią parodą?
G.B.: Rengiant parodą neapleido mintys apie Samuolio gyvenimą lydėjusius paradoksus. Samuolis baigė Kauno meno mokyklą „be menininko vardo“ (Lietuvos literatūros ir meno archyvas, F.61, ap. 1, b. 69, l. 15), niekuomet nedirbo pedagoginio darbo, tačiau jo kūryba turėjo įtakos kelioms lietuvių menininkų kartoms. Jis taip ir neišvyko studijuoti į Europos meno mokyklas. Dar mokyklos įkūrėjas Justinas Vienožinskis apgailestavo: „Apsukrieji, bet ne gabieji gauna užsienines stipendijas, kad po kelerių metų grįžtų nustoję ir to, ką jaunoje sieloje turėjo, o vienas talentingiausių mūsų tapytojų – A. Samuolis – dėl savo kuklumo turi Kauno landynėje merdėti, belaidodamas savo džiaugsmingas svajones“ (II Rudens dailės paroda in: Naujoji Romuva, 1936, Nr. 49-50, p. 987). Vis dėlto Samuolio ir kitų arsininkų kūryba tapo gyvybingu saitu, jungusiu sovietmečio kūrėjus su tarpukario laisvos Lietuvos vizija.
Paroda veikia nuo vasario 15 dienos, ką pastebėjote per šiuos pusę metų – kaip vertinate, ar žiūrovams pavyko užmegzti ryšį su Samuolio kūryba bei „Geltona moterimi“? Kokios reakcijos ar istorijos jus pasiekė?
I.K.-Č.: Per edukacijas, ekskursijas, sklaidos programą siekėme dialogo su skirtingomis lankytojų auditorijomis. Kartu su muziejaus komunikacijos ir edukacijos padaliniais naudojome atvirą, įtraukią ir kūrybišką komunikaciją, skatinančią bendradarbiauti. Vienos muziejaus funkcijų yra edukavimo ir laisvalaikio organizavimo, tad tikimės, kad kiekvienas apsilankęs rado sau kažką naujo ar įdomaus šioje parodoje.
Daug kam nemaža naujiena tapo „Geltonos moters“ asmenybė. Nors dauguma kauniečių dar prisiminė vaikiškų žaislų kūrėją Stasę Samulevičienę iš Žaliakalnio Vaisių gatvės, tačiau mažai kas žinojo, kad būtent ji pavaizduota Samuolio paveiksle. Atradimais tapo ir jos pasiekimai tarpukariu, aktyvi profesinė veikla ir nuopelnai kailiadirbystės srityje.
Paroda veiks iki rugsėjo 8 d.
Parodos organizatorius: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Pagrindinis partneris: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Partneriai ir draugai: Prano Gudyno restauravimo centras; VDA muziejus; MO muziejus; Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“; Jonavos kultūros centro Krašto muziejus; Zarasų krašto muziejus; Maironio lietuvių literatūros muziejus; Lietuvos literatūros ir meno archyvas; Kauno regioninis valstybės archyvas; Galerija AIDAS; The Room Art Gallery; privatūs asmenys / kolekcininkai: Gintaras Balčiūnas, dr. Jaunius Gumbis, Andrius Jankauskas, Jonas Venckūnas ir kt.
Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba; Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
