Kauno IX forto muziejaus restauratorius Martynas Kosas rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ skaitytojus ir vėl kviečia užsukti į savo dirbtuves. Šiandien jose – istorija apie ypatingą sakralinio meno pavyzdį ir jo kelionę į šį muziejų.
Kauno IX forto muziejuje daugelį metų saugomas kryžius saulutė. Tai tradiciniu būdu pagaminta sakralinės architektūros puošybinė detalė. Kiekvienas iš mūsų esame matę tokiomis saulutėmis papuoštus koplytstulpius, bažnyčių bei koplyčių stogus, vartus. Dažniausiai saulutes sudaro plokščios kryžmos, kurias centre jungia skritulys, arba kitaip vadinamas Saulės diskas. Nuo disko centro driekiasi spinduliai, kurie gali būti įvairiausių formų, priminti žalčius, augalinius motyvus. Kryžiai saulutės Lietuvoje žinomos nuo XVIII amžiaus, jas gamino kalviai, liaudies meistrai. Ši puošybinė detalė išplito XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje, ypač ji dažna Žemaitijoje.
Gali kilti klausimas, o kaip Kauno IX forto muziejus susijęs su Lietuvos sakraliniu menu? Atsakymas paprastas – tai vienos iškiliausių Lietuvos asmenybių, kunigo, pamokslininko, vienuolio, Lietuvos žydų gelbėtojo, pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikėjo, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjo bei saugotojo Tėvo Stanislovo rankomis pagamintas kūrinys.
Šis dvasininko kūrinys buvo skirtas naudoti namie, pasikabinti ant sienos, uždegti žvakutę.
Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 metų rugsėjo 28 dieną Radviliškyje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje. Dar besimokydamas gimnazijoje jaunuolis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią ir 1936 metais įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną. Antrojo pasaulinio karo metais baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Kunigų seminarijoje klierikas gelbėjo žydus. Dėl to sulaukė gestapo dėmesio, ir kaip sakė po keliasdešimt metų pats Tėvas Stanislovas: „Tai buvo vienas žingsnis iki Osvencimo.“ 1944 metų kovo 25 dieną mažesnysis brolis kapucinas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu.
Po kelių mėnesių Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams prasidėjo visą gyvenimą trukusi vienuolio kova su okupacine valdžia. Jis pasirinko kovoti ne ginklu, o žodžiu – Lietuvos bažnyčiose pradėjo sakyti pamokslus, per kuriuos ragino tikinčiuosius nepasiduoti sovietinės valdžios įtakai, nebendradarbiauti su MGB, remti antisovietinį pasipriešinimą. Už tai buvo suimtas ir Ypatingojo pasitarimo nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio, kalėti išsiųstas į Intą.
Tačiau ir grįžęs iš tremties Tėvas Stanislovas nenutraukė savo kovos. Nors buvo ir persekiojamas, ir priverstas dirbti blogiausiomis sąlygomis atokiose Lietuvos parapijose, jis ir toliau aktyviai dalyvavo antisovietinėje veikloje, platino draudžiamą literatūrą. 1966 metais dvasininkas buvo išsiųstas į Paberžę, atokią parapiją Kėdainių rajone, kuri jam tapo aštuntąja parapija. Čia po ilgo blaškymo Tėvas Stanislovas apsistojo ilgesniam laikui. Tuo metu tai buvo užkampis, iki kurio nevažiavo net autobusas, o iki artimiausios stotelės reikėjo eiti net keturis kilometrus. Tačiau nevilčiai nepasidavė ir vienatvę atkampiame kaime jis užpildė darbu ir kūryba.
Gyvendamas Paberžėje dvasininkas iš skardos karpė ir gamino kryžius saulutes, kurias dovanojo jį lankiusiems žmonėms kaip dvasingumo, šviesos bei gėrio simbolį. Saulės simbolis iš Tėvo Stanislovo rankų turėjo perteikti šviesą ir šilumą juodoje šaltoje sovietinėje naktyje, priminti susitikimo akimirkas. Sakoma, kad tokių kūrinių dvasininkas pagamino ir išdalijo net apie trisdešimt tūkstančių. Skardinės saulutės kryžiai tapo Paberžės simboliu, nuo kurio sklido šviesa nenorėjusiųjų susitaikyti su sistema, su neteisybe, namuose. Tai buvo savotiškas pasipriešinimo ir būsimo atgimimo simbolis.
Kauno IX forto muziejaus eksponatas pagamintas maždaug prieš 40 metų. Tai iš 1 mm storio vario lydinio skardos karpytas, lankstytas, formuotas ir kniedytas sakralinio meno kūrinys. Tradiciškai saulutės kalamos kalvėje iš geležies, o Tėvo Stanislovo gaminiai išsiskiria tuo, kad buvo karpomi iš skardos. Kryžių saulutę sudaro tradiciniai krikščioniški ir baltiški simboliai, kuriems yra dešimtys reikšmių bei paaiškinimų. Centre apskritimas, simbolizuojantis saulę, šilumos ir gyvybės simbolis. Beje, saulė, skirtingai nei kiti elementai, pagaminta iš plieno skardos. Galbūt taip autorius norėjo išskirti saulę kaip pagrindinį elementą, kuris, skirtingai nei vario šiltas raudonumas, spindi plieno šaltu pilkumu. Iš saulės simbolio eina tiesūs spinduliai, užsibaigiantys įmantriais, plonėjančiais paraitymais, kurie simbolizuoja augalinius motyvus. Viršūnėje yra kryžius, simbolizuojantis krikščionybę, o apačioje – senosios baltų religijos simbolis, horizontaliai įtvirtintas pusmėnulis, jo reikšmių ne viena – tai ir duonos riekė, ir dubens kraštas ar saulės laivas. Kryžiaus saulutės apačioje yra pritvirtinta lėkštutė, kuri skirta žvakei statyti. Visi kūrinio elementai tarpusavyje sutvirtinti, sujungti kniedėmis. Šis dvasininko kūrinys buvo skirtas naudoti namie, pasikabinti ant sienos, uždegti žvakutę. Nors saulutės konstrukcija, gamybos būdas atrodo paprastas ir primityvus, vis dėlto ornamentika, atlikimo technika, įdėtas darbas sukuria grakštų siluetą ir turi simbolinę reikšmę.
Į Kauno IX forto restauratoriaus dirbtuves eksponatas pateko blogos būklės. Ilgi laikymo ir saugojimo netinkamomis sąlygomis metai buvo pasekmė to, kad visas eksponato paviršius buvo padengtas nešvarumais, korozijos produktais, deformuotas, subraižytas. Tad buvo priimtas sprendimas nuvalyti susikaupusius nešvarumus, apnašas, atstatyti deformuotas detales, sustabdyti tolesnį nykimą ir suteikti eksponatui ekspozicinį vaizdą. Skardinės saulutės paviršius buvo valomas įvairiomis konservavimui bei restauravimui skirtomis cheminėmis priemonėmis, mirkomas ir vėl mechaniniu būdu valomas, po to buvo tiesinami deformuoti puošybos elementai. Pašalinus korozijos apnašas bei nešvarumus eksponatas išdžiovintas, tada visas jo paviršius kelis kartus buvo padengtas ir poliruotas sintetiniu mikrokristaliniu vašku. Galiausiai pasiektas norimas rezultatas, suteikęs skardinei saulutei ekspozicinį vaizdą.
