Jau visai netrukus Kaunas taps Europos kultūros sostine ir miesto gyventojus bei svečius pakvies į daugybę įspūdingų renginių. Vienas jų – Williamo Kentridge‘o, litvakų menininko iš Pietų Afrikos Respublikos, kurio šeimos šaknys – Kaune, paroda „Tai, ko neatsimename“. Ją kuruoja „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Paroda po Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus stogu pradės veikti nuo 2022 metų sausio 22 dienos. Gyvai pamatyti žymaus menininko darbus laukia ne vienas, tačiau daugelis nežino, kokį ilgą kelią tenka nueiti iki galutinio parodos rezultato.
Monikos Mastavičiūtės nuotr.
Natūralu, kad atkeliavus į parodą visas dėmesys būna skirtas pažinti autorių, patirti jo kūrinius, o tuomet reflektuoti jausmus, kilusius interpretuojant meną. Ir tik nedaugelis susimąsto apie kitą labai svarbią kokybiškos parodos dalį – pasiruošimo procesą bei techninius sprendimus, kurie ir sukuria įspūdį, sujungdami visus aspektus į vientisą potyrį.
Būtent todėl vienos laukiamiausių „Kaunas 2022“ organizuojamų parodų kontekste panorau pakalbinti ne žymų menininką ar parodos kuratorę, o Williamo Kentridge‘o padėjėjų, atsakingų už šios parodos įrengimą, komandą – interjero architektę ir dailininkę Aurélie Ranalli, interjero dizainerę ir parodos asistentę Julie Vandendael, scenografijos asistentę Marine Fleury bei scenografę Anaïs Thomas – ir sužinoti, kuo gyvena ir kaip jaučiasi žmonės, dirbantys užkulisiuose. Su pašnekovėmis bendravome rugsėjo mėnesį.
Pradžioje šiek tiek pasikalbėkime apie techninę proceso pusę. Kaip gimsta paroda ir kokia jos vystymo eiga?
Marine: Pirmiausia parodos architektė Sabine Theunissen, dirbdama su Williamu Kentridge‘u, sukuria parodos modelį – muziejaus maketą, kuriame matosi, kaip ir kur muziejaus erdvėje bus išdėstyti visi kūriniai. Williamas tuomet pasako, kokie sprendimai jam tinka ir patinka, o kuriuos norėtų pakeisti. Tada jie kreipiasi į mūsų ketveriukę su užduotimi projektą įgyvendinti realioje aplinkoje.
Jei kalbėsime apie Čiurlionio muziejaus kiemeliui skirtą projektą, Sabine iš pradžių išsirinko keletą figūrų iš Williamo instaliacijos „Refusal of time“ (liet. „Laiko atmetimas“), kurias menininkas perpiešė specialiai šiam projektui, suteikdamas formoms daugiau kontrasto. Gavusios užduotį juos perkelti ant sienos, svarstėme apie atlikimo techniką. Kadangi ne visos piešiame ar tapome, pavyzdžiui, aš užsiimu graviravimu, nusprendėme, kad štampuosime kempinėmis, nes tai taip pat savotiškas erdvės užpildymo ar ištuštinimo tekstūra procesas. Tuomet reikėjo piešinius perkelti ant sienų. Tam naudojome projektorių. Išdidintas figūrų projekcijas naktimis dengėme sluoksniu matinių dažų. Vėliau, jau dieną, ant viršaus štampavome antrą ir trečią dažų sluoksnį, rankose kaip pavyzdžius visada turėdamos originalius piešinius. Taip galėjome palyginti linijas, kurias Williamas kūrė teptuku, ir interpretavome – juk šįkart dirbome ne su teptukais, o ir kūrinio mastelis visai kitas. Taigi teko galvoji apie tai, kad reproduktuojame darbą, tačiau taip pat privalėjome improvizuoti. Tai buvo nuostabi praktika ir užduotis, su kuria, manau, gana puikiai pavyko susitvarkyti.
Parodos architektės Sabine Theunissen darytas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus maketas. Monikos Mastavičiūtės nuotr.
Darbai kiemelyje. Monikos Mastavičiūtės nuotr.
O kaip dėl kūrinių dydžio? Ar jūs ir nusprendžiate, kiek reikėtų juos išdidinti tam tikroje erdvėje ar kuri vieta jiems tinkamiausia?
Marine: Čia ir atsiskleidžia ryšys tarp maketo ir realios aplinkos. Kaip jau minėjome, architektė Sabine visada padaro modelį, kuris atsako į daugybę klausimų rengiant parodą. Tačiau kai atsiduri realioje erdvėje, dažnai supranti, kad teisingi atsakymai – visai kiti. Taigi nuolat tenka prisitaikyti. Tai ir darome. Sabine taip pat buvo atvykusi į Kauną ir su modeliu darbavosi jau pačiame kiemelyje – žiūrėdama, kaip figūros galėtų išsidėstyti erdvėje, komunikuoti viena su kita. Galiausiai ji pakeitė pradinį projektą, sukeisdama vietomis keletą piešinių. Taigi niekada negali būti tikras, kaip viskas pasisuks, kol neatsiduri konkrečioje aplinkoje. Tačiau, pripažinsiu, smagu nuolat būti nustebintam.
Spaudimo nejaučiame. Tik turime mylimą darbą, dėl kurio norime stengtis.
Ką tik pabaigėte piešti figūras kiemelyje. Tad dabar leiskite užduoti svarbiausią klausimą: kaip jaučiatės?
Marine: Jaučiamės gerai. (Juokiasi) Žinoma, tikrai jaučiame nuovargį – turėjome nemažai padaryti, tad dirbome 12 dienų be pertraukos. Pirmąją darbo savaitę teko dirbti ir dieną, ir naktį. Tačiau galutinis rezultatas išėjo puikus. Dėl to labai džiaugiamės ir didžiuojamės savo atliktu darbu.
Julie: Kai pažiūri į baigtą darbą, pajunti palengvėjimą ir tarsi pats nustembi matydamas jį prieš akis. Jis atrodo gana įspūdingai.
Iš kairės į dešinę: Marine Fleury, Julie Vandendael, Aurélie Ranalli, Anaïs Thomas. Monikos Mastavičiūtės nuotr.
Kaip atrodo jūsų dienotvarkė? Ar užtenka laiko pailsėti, pavalgyti, išsimiegoti? Ar tik dirbate, dirbate, dirbate?
Julie: Na, turėjome dvi labai skirtingas savaites.
Marine: Tiesa. Bet viskam atradome laiko. Tai yra pirmoji ir pagrindinė mūsų taisyklė. Žinoma, dirbi daug, tačiau būtina skirti laiko poilsiui naktį, rasti valandėlę pasigaminti maisto ir pavalgyti, pasidaryti kavos pertraukėlę nemąstant, kad turėsi grįžti atgal prie darbų. Privalu atrasti šiek tiek laisvo laiko. Kitaip juk ir depresija gali kilti. O dirbti su meile visada geriau, ar ne?
Aurélie: Laisvas laikas ir poilsis vėliau padeda geriau susikoncentruoti ties projektu.
Marine: Kitaip paprasčiausiai pervargsti ir išsisemi, o tai juk neišeina į naudą.
Kiek valandų per dieną teko dirbti?
Marine: Daug… (Juokiasi) Trumpiausia darbo diena dirbant prie šio projekto buvo 10 valandų gryno piešimo. Nors ne. Iš tiesų, šiandien dirbome trumpiausiai – apie 5 valandas.
Aurélie: Bet tik todėl, kad ši diena ypatinga – paskutinė, ir taip būna tikrai ne visada.
Merginos vertina baigtą darbą. Monikos Mastavičiūtės nuotr.
Ar būdamos smarkiai užimtos turėjote bent kiek laisvo laiko pažinti Kauną, ar viskas, ką matėte, tebuvo muziejaus sienos?
Marine: Dar nespėjome pamatyti daug, daugiausia prabuvome muziejuje, bet sekmadienį smagiai pasivaikščiojome Kauno senamiestyje. Šį savaitgalį taip pat planuojame apsižvalgyti, skirti miesto pažinimui daugiau laiko.
Kalbant apie muziejų, ar nebuvo sudėtinga dirbti šioje erdvėje? Pastatas toli gražu nėra sterili balta galerija, kurioje galima lengvai manipuliuoti erdve. Čia daug art deco stiliaus detalių, įdomių modernizmo architektūros sprendimų. Kaip sekėsi parodos projektą pritaikyti šioms sąlygoms?
Julie: Žiūrint į darbo specifiką iš architektūrinės pusės, toks atvejis gana dažnas. Juk negali aplinkos transformuoti į 4 neutralias sienas. Todėl dirbi su tuo, ką turi. Sabine, parodos architektė, tai ir bandė padaryti – sukurti parodą galvodama apie jau egzistuojančias erdves, nenorėdama visko perdažyti ar pakeisti. Juk muziejus taip pat turi istoriją, kuri tampa parodos dalimi, kuria charakterį.
Aurélie: Tai yra, ko gero, pagrindinė žaidimo dalis – dirbti erdvėje nebandant jos neutralizuoti. Svarbiausia – organiška meno integracija į aplinką, parodos pritaikymas vietos architektūrai, atmosferai.
Julie: Taip pat labai padėjo atvykimas ir apsilankymas čia, Kaune. Prieš tai erdves matėme tik nuotraukose, bandėme įsivaizduoti. Tačiau visada pajauti didelį skirtumą iš tiesų apsilankęs muziejuje.
O su kokiais iššūkiais teko susidurti dirbant Kaune?
Julie: Manau, kad vienas didžiausių iššūkių pirmas dvi dienas buvo lietus. Lijo gana stipriai, ir manėme, kad nenustos visą savaitę. O juk dirbome lauke. Bet reikalai galiausiai pasisuko geriau, nei tikėtasi. Dabar netgi manau, kad nudegiau saulėje! (Juokiasi)
Marine: Tiesa. Be lietaus dar trukdė ir gana šaltos naktys. Ir mums buvo šalta, ir dažai sunkiai džiūvo. Bet šiaip, viskas gerai.
Bene labiausiai intriguojantis klausimas, kilęs stebint jūsų darbą – ar sunku išmokti vairuoti keltuvą? Beje, ar nors viena iš jūsų jaučiate aukščio baimę, kuri galėtų apsunkinti piešimo aukštyje procesą?
Marine: Kalbant apie vairavimą – ne, sunku nebuvo. Be to, turėjome geriausią pasaulyje vairuotoją – Anaïs. Tikriausiai ji gimė automobilyje. (Juokiasi) Mums labai pasisekė. O būti viršuje taip pat nėra labai baisu. Tiesą pasakius, jautiesi gana saugiai, net jeigu jauti aukščio baimę. Vienintelis keltuvo minusas – jis šiek tiek siūbuoja. Būna, kad tą siūbavimą kartais jauti ir po darbo – eidama miegoti ar pabudusi ryte. Reikia laiko, kol vėl persiorientuoji stabiliai būti ant žemės.
Aurélie: Aš įprastai turiu didelę vertigo problemą, bet keltuvo platforma man tarsi mažas kambarys – padeda atsipalaiduoti ir susikoncentruoti į užduotį, leidžia pabūti su savimi, kažkuria prasme pasijusti kaip namuose.
Gera girdėti, nes anądien mačiau jus atliekant tempimo pratimus ir masažuojant viena kitai nugaras. Ar jūsų darbas reikalauja daug fizinės ištvermės? Kitaip tariant – ar menas tam tikra prasme yra ekstremalus sportas?
Julie: Manau, kad nemalonius pojūčius sukelia pasikartojantys judesiai ir ištisas 10 valandų trunkantis stovėjimas. Tai gana ilgas laikas, ypač nepratusiam žmogui, todėl tikrai tikėtina, kad ims skaudėti nugarą ar kulnus.
Marine: Bet tai taip pat natūrali proceso dalis. Svarbiausia žinoti, kad tai praeis. Ir mes tai žinome.
Julie: Ir tarpusavyje pasidarome profesionalų masažą. (Juokiasi)
Aurélie: Štai dar viena priežastis, dėl kurios gerai būti komandoje. (Juokiasi)
O kaip kiekviena tapote šios komandos dalimi?
Julie: Manau, kiekviena iš mūsų turime skirtingą istoriją. Skirtingą ryšį su projektu.
Marine: Su parodos architekte Sabine pradėjau dirbti prieš šešerius metus, atlikdama praktiką ir… niekada neišėjau. Dabar kartu darbuojamės ir su kitais dideliais jos bei Williamo Kentridge‘o projektais. Anaïs su Sabine kartu dirbo Karališkajame „La Monnaie“ teatre, Briuselyje, o prieš dešimtmetį taip pat susitiko viename iš Williamo projektų. Taip ir užsimezga natūralus bendradarbiavimas, kuris niekada nenutrūksta – mums vis prireikia viena kitos. Sabine visada prašo mūsų sugrįžti ir prisidėti, todėl, kad jau žinome, kaip vyksta procesas, nereikia išnaudoti daug energijos komunikuojant, pasitikime viena kita ir jaučiamės komfortabiliai. O jeigu smagu dirbti kartu, aplink tvyro puiki atmosfera, suprantam vieni kitus iš pusės žodžio – tai nuostabu.
Aurélie: Aš su Sabine pradėjau dirbti prieš du su puse metų, tuo pat metu, kaip ir Julie. Dirbome su keletu parodų, žinome Williamo darbus, tačiau stengiamės vis labiau gilintis į jo kūrybą ir ryšį tarp kūrinių. Kalbant apie komandiškumą, tai neabejotinai yra ryški Williamo kūrybos forma – jis dirba su daugybe žmonių, ir tuo šis procesas turtingas.
Julie: Komandiškumas – tai esminė dalis.
Marine: Taip, kolaboravimo principas.
Ar dirbant dažnai pasitaiko klaidų?
Marine: Mes nedarome jokių klaidų! Viskas tobula. (Juokiasi)
Julie: Na… kartais būna, kad tavo kempinės atspaudas atsiduria kiek ne vietoje ir tada galvoji „aaa, reikia greit nuvalyti!“.
Aurélie: Bet nuvalyti ne visada galime, ir tai taip pat yra įdomus iššūkis – sugalvoti, kaip išsisukti, sukurti ką nors iš savo klaidos. Tai irgi žaidimo dalis. Gyvenimo dalis.
Tenka improvizuoti, ar ne?
Aurélie: Tikrai taip. Beje, visai smagu matyti klaidą, nes galų gale tai ne klaida, o kūrybos dalis. Turi išmokti ją priimti, jei reikia suvaldyti. Be to, kaip minėjome prieš tai, su savimi visada turime darbų pavyzdžius, tad nesunku pasitikrinus tas klaidas ištaisyti. Manau, kad darome tai gana gerai. (Juokiasi)
O ar jaučiate papildomą spaudimą vien dėl to, kad dirbate su Williamu Kentridge’u?
Aurélie: Ne, nelabai. Tiesą pasakius, jaučiamės labai ramiai ir komfortabiliai.
Marine: Juk jis toks pats žmogus kaip mes, kaip visi. Be to, jis įpratęs bendradarbiauti, todėl pasitiki kitais, noriai bendrauja, ir mes tai jaučiame. Su juo lengva komunikuoti, nėra jokio spaudimo. Visiškai. Manau, tai galima matyti. (Juokiasi)
Anaïs: Tiesiog norime savo darbą atlikti gerai, nes patinka tai, ką darome, patinka tai, ką daro Williamas, ir patinka tai, ką šis menas reprezentuoja. Taigi manau, kad spaudimo nejaučiame. Tik turime mylimą darbą, dėl kurio norime stengtis.
Labai svarbu, kad patinka tai, ką darote, ir tuo tikite.
Aurélie: Juk kitaip ir negali būti! Negali daryti to, kas nepatinka. Tuomet tik ir tegalvotum apie nugaros ir kulnų skausmą.
Kalbant apie skausmus, manau, metas leisti jums pailsėti. Dėkoju jums už pokalbį ir už tokį kruopštų darbą!
Aurélie: Ačiū tau. O dabar lekiame apžiūrėti miesto! (Juokiasi)
