Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinyje atvirlaiškiai užima svarbią vietą. Tarp beveik pusės tūkstančio šios rūšies eksponatų – atvirlaiškiai žymiems muzikams, jų pačių susirašinėjimas tarpusavyje ir su šeimos nariais, atvirlaiškiai su lietuvių menininkų atvaizdais ir gaidomis.
Atvirukas, atvirutė, atvirlaiškis. Pagal enciklopediją – be voko siunčiama kortelė trumpam laiškui, paprastai su vietovių, pastatų, meno kūrinių reprodukcijų, asmenybių vaizdais, fotografijomis ir piešiniais, spausdinama įvairiomis technikomis. Atsiradęs Austrijoje-Vengrijoje 1869 m., atviruko prototipas jau kitais metais įėjo į apyvartą. Mums dabar suprantamas atvirlaiškis – vienoje pusėje paveiksliukas, kitoje – trumpas laiškelis, adresai ir atspaudai – susiformavo XX a. pradžioje. Iki tol kita atvirlaiškio pusė buvo skirta adresui užrašyti ir antspaudams. Pirmieji lietuviški atvirlaiškiai (su Vilniaus, Kauno, Virbalio, Šilutės, Palangos vaizdais) išleisti XIX a. pabaigoje, o atgavus spaudą – ir su lietuviškais užrašais, atvirlaiškius leido lietuviški knygynai ir pavieniai asmenys. Tai buvo ne tik komunikavimo, bet ir lietuvybės skleidimo priemonė. Ir regis nenuostabu, kad toks paprastas dalykas, kaip graži kortelė trumpai žinutei, tapo susižavėjimo, kolekcionavimo objektu. Šis užsiėmimas buvo pavadintas filokartija, pradėti leisti atvirlaiškiams skirti žurnalai, katalogai, parodos, suvažiavimai, pardavimai.
Čia žmonių minios, kaip Kalvarijoje per atlaidus. Viskas labai brangu.
Kažkuria prasme filokartininkai yra ir muziejininkai, kuriems ši graži kortelė su trumpa žinute yra… tiesiog skanėstas. Atvirlaiškiuose užfiksuoti meno kūriniai, gamtos ir miestų kaita, kitę miestų vardai, architektūra, transportas, žmonių apranga ir tarpusavio santykiai. Kitoje, informacinėje pusėje matome, kaip keitėsi konkretaus žmogaus adresas, asmens nurodymas adrese (nuo „Jo Malonybės“, „p.“ iki tiesiog vardo ir pavardės), trumpame laiškelyje atsiskleidžia santykiai, rašymo ir informacijos pateikimo būdas – vieni detaliai išdėstys, ką ten veikia, kiti tik brūkštelės „linkėjimai“.
Kaip jau užsiminta straipsnio įžangoje, Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius pagrįstai didžiuojasi atvirlaiškiais, kuriuos siuntė ir gavo Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Gruodis, Aleksandras Kačanauskas, Adelė Galaunienė, Kipras Petrauskas, Aleksandras Kutkus, Juozas Bieliūnas, Antanas Kučingis, Juozas Katelė, Danutė Čiurlionytė, Ona Šimaitė, Feliksas Karazija, J. Gruodžio žmona Stasė Gruodienė, į kurią muzikologas Algirdas Ambrazas meiliai kreipdavosi „Teta Stase“) ir kiti.
Vieno jų, A. Kačanausko, palikime yra albumas su atvirlaiškiais, kuriuos jis gavo ir, tikėtina, įsigijo pats. Atvirlaiškiai įvairūs, faktiškai visų rūšių – gamtos, miestų, architektūros, interjerų vaizdai ir meno kūriniai. O kitoje, tekstinėje pusėje, žavūs laiškeliai.
Tačiau prieš pavartant šiuos atvirlaiškius, norisi trumpai peržvelgti adresato gyvenimą. Prie A. Kačanausko (1882–1959) pavardės nurodoma, jog jis – kompozitorius, choro dirigentas, dainininkas, vargonininkas, pedagogas. Jo gyvenimo veiklas galima suskirstyti į studijavimą, vadovavimą chorams ir ansambliams bei dėstymą. A. Kačanauskas muzikos teorijos ir vargonavimo mokėsi pas J. Naujalį, Rygoje studijavo griežimą vargonais, kompoziciją, fortepijoną ir dainavimą, solinį dainavimą – Sankt Peterburge, Varšuvoje, Vienoje ir Romoje. Pats giedojęs Kauno katedros chore, jis kūrė ir vadovavo chorams Liepojoje, Rygoje, Sankt Peterburge, vėliau Kaune – draugijos „Daina“, Šaulių sąjungos, Lietuvių muzikų menininkų draugijos, Kauno kunigų seminarijos. Taip pat vargonavo Jonavoje, Liepojoje, Rygoje, Sankt Peterburge. Grįžęs į Kauną jis dėstė Kauno muzikos mokykloje, Kauno kunigų seminarijoje, vėliau Kauno, Vilniaus, Lietuvos konservatorijoje.
A. Kačanauskas nugyveno intensyvų gyvenimą. Šalia išvardintų, regis, įprastų muzikui darbų, Rygoje jis įrašė pirmąsias lietuviškas plokšteles, statė M. Petrausko operetes ir pats jose vaidino. Jaunoje, besikuriančioje Lietuvos valstybėje jis buvo vienas iš Operos vaidyklos (vėliau – Valstybės teatras) kūrėjų ir vienu pirmųjų solistų, vienas iš Šv. Cecilijos draugijos steigėjų ir vėliau pirmininkas, vienas iš Lietuvos dainų švenčių rengėjų, pirmasis Karo muziejaus varpininkas. Užrašinėjo ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė straipsnius ir atsiminimus. O Antrojo pasaulinio karo metais liko ne tik muzikas, bet ir žmogus – gelbėjo žydus.
Tačiau nutolome nuo atvirlaiškių!
Į Rygą A. Kačanauskui skriejo atvirlaiškis su Šiluvos vaizdais. Ponas Janas Witkowskis lenkų kalba A. Kačanauską sveikina su Šv. Kalėdomis ir dėkoja už atsiųstą giesmę. Deja, šiam ponui net ir per Kalėdas buvo liūdna ir nuobodu. Su Panevėžio vaizdu į Rygą atvirlaiškį siuntęs J. Stachovskis nuoseklus: smulkiai prirašytame atvirlaiškyje jis nurodo, jog būtų malonu, jeigu „ant šv. Petro atvažiuotumei“, dėkoja už atsiųstą kompoziciją „Amen“ ir dar kartą pakartoja: „Meldžiu pas mane atvažiuoti ant vakacijų ant ilgesnio laiko, turiu gerą pianiną, taisysime koncertus.“ A. Kačanauskui iš Kauno į Varšuvą skrieja atvirlaiškis su „Napoleono“ namu. Lenkų kalba rašęs ponas Julianas dėkoja už jo kūrinį „Sunku gyventi“.
Į Kauną A. Kačanauskui rašiusi pirmoji lietuvių operos solistė, dainavusi La Scala teatre, Veronika Podėnaitė (1902–1933) lakoniška – atvirlaiškyje su Romos tiltu Ponte Vittorio Emanuele II ji tiesiog brūkštelėjo „Linkėjimai iš Rymo“.
Panašiai lakoniškas ir J. Naujalis, kuris atvirlaiškyje su kunigų seminarijos pastatais poniai ir ponui Kačanauskams perduoda: „Nuoširdūs linkėjimai naujiems 1931 m. siunčia J. Naujalis su šeima“. Kunigas, o taip pat dainininkas ir violončelininkas Juozas Byla (1871–1944) rašo detaliau. Atvirlaiškyje su Karlsbado (dabar Karlovy Vary, Čekija) vaizdais jis praneša: „Čia žmonių minios, kaip Kalvarijoje per atlaidus. Viskas labai brangu. <…> Rašau sėdėdamas miesto parke, netoli ant šios atvirutės patalpintų trobesių.“ Tuo metu Prancūzijoje studijavęs kompozitorius Konradas Kaveckas (1905–1996) oficialesnis – atvirlaiškyje su benediktinų vienuolyno Solesmes vaizdu jis rašo: „Nuoširdžiai Tamstą sveikinu Kristaus Prisikėlimo Šventėje ir linkiu Tamstai daug gero. Su pagarba“. Toks pat oficialus jis ir ankstesniame atvirlaiškyje su Kauno Jėzuitų namais, iš Kėdainių: „Jo Malonybei ponui kompoz. A. Kačanauskui“ – „Gerbiamas Tamsta, Maloniai prašau Tamstą atsilankyti į Šv. Cecilijos Draugijos Centro Valdybos ir Vargonininkų Kursų užbaigimo posėdį š.m. rugsėjo 19-ą dieną pirmadienį 3 val. po pietų kan. Dogelio bute. Su gilia pagarba Konr. Kaveckas“. Akivaizdu, atvirlaiškis dalykinis, bet, kaip teigia Johnas Cheeveris, „net verslo laiško neįmanoma parašyti neatskleidus kokių nors asmeninių detalių.“ (Mason Currey, Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba. Vilnius, 2020, p. 8.)
Širdis džiaugiasi ir „švariomis“ atvirutėmis. Štai atvirlaiškis su Vilniaus Gedimino Pilimi buvo išleistas su Maironio eilėmis. Ir jūs tikrai pažinsite, kas dabar yra anuometiniai Lietuvių tarnaičių ir darbininkių Šv. Zitos draugijos rūmai bei Šv. Vincento Paulo senelių-ligonių prieglauda.
Tai – tik maža dalis M. Ir K. Petrauskų skyriaus rinkinyje saugomo filokartinio paveldo. Artimiausiu metu muziejus pasiūlys šias ir kitas atvirutes pamatyti gyvai.
