Jau tas snieguotas gruodis! Kada tik pradėdavo snigti, Zikariukai skuosdavo laukan ir iškišę liežuvius gaudydavo snaiges, šaukdami: „Žvaigždės, žvaigždės! Oi kokios skanios! Maaama, tėte, štai jums žvaigždelės!“ – ir sušalusiose delniukuose nešdavo namo snaiges, jau spėjusias pavirsti vandens telkinėliais. Ponia Zikarienė tuoj puldavo šluostyti šlapias rankytes, bardama, kad jei tik vaikai išdrįs susirgti, tai taip gaus į kailį, kad visą likusį gyvenimą į rankas neims sniego! Zikariukai kikendavo, tikindami, kad bent jau iki šv. Kalėdų tai tikrai nesusirgs. Ir nesusirgdavo!
Zikarų namuose būdavo kelios nuostabios dienos per metus: vaikų gimtadieniai, tėvų vardadieniai, šv. Kūčios su šv. Kalėdomis ir šv. Velykos. Tomis dienomis Zikarų stalas būdavo padengtas pačiais prabangiausiai valgiais. Anelė Zikarienė buvo tiek Panevėžyje, tiek Kaune žinoma kulinarė, mat dar būdama Tūbelyte jaunystėje baigė Peterburgo „Nadeždos“ institutą, kur penkerius metus mokėsi namų ekonomikos, kulinarijos ir pasirinktos medicininės srities – akušerijos. Kulinarinėse paskaitose mokėsi ne šiaip kokių patiekalų, o daugiausia prancūziškų. Patikdavo ji prieskonių parduotuvėlės savininkui Kaune, vis ne kokių pigių prieskonių užsakydavo: „Ui, ponia, kaip jūs pūiki šeiminykė, kas per patėkalai bus pas jus per Kalėdas! Smagių švėnčių!“ Ponia irgi visada palinkėdavo pardavėjui gražių dienų. Patiko jai senamiesčio krautuvėlės. Dar labai mėgo ponia Zikarienė žuvų krautuvėlę, kur, anot jos, buvo geriausios silkės, o savininkė Sara buvusi labai maloni moteriškė.
Prisiriję snaigių Zikariukai uostinėdavo orą, sakydami, kad užuodžia artėjančias šventes. Zikarienė siūlydavo baigti fantazijas ir užsiimti rimtais prieššventiniais darbais, tokiais kaip tvarkymas. Vaikai skuosdavo iš namų uostinėti ateinančių švenčių kuo toliau nuo mamos ir jos tegul teisingų, bet juk labai neįdomių reikalavimų. Aišku, didžiąją namų tvarkymo dalį atlikdavo tarnaitės, Zikarienės atsakomybė buvo grožio akcentai.
Gerokai sutemus mama apsižiūrėdavo, kad vaikų dar nėra, ir eidavo ieškoti „tų netikėlių“, rankoje nešdama nedviprasmišką „žabelę“. Kol prišaukdavo, kol surasdavo. Mažiai vienas per kitą aiškindavo, kad iš anksto ieškoję ir bandę susitarti su kaimynų gyvūnais, kurie per Kūčias aptars su jais kitų metų reikalus. Zikarienė burblendavo, kad gali su savais gyvūnais tartis, kurių ana kiek – ir du šunys, ir vištos, ir kalakutė… Vaikai tuoj mamai sakydavo, kad nenori graudinti kalakutės, nes šv. Kūčių naktį niekaip su ja nepakalbėsi: ji tuo metu bus nupešta, kemšama visokiais skanėstais ir šaunama krosnin.. „Mama, širdį juk reikia turėti!“ Zikaras glostydavo savo atžalų galveles ir džiaugdavosi, kokie geri jo vaikeliai. Žmonelė nepritariamai prunkšdama sakydavo, kad jau iš vakaro vaikai galį pasirinkti kambarių kampus, kuriuose šv. Kūčių rytą paklūpės ir apmąstys, ką nedoro yra padarę… O ir tėvui neprošal būtų tokį kampą nužiūrėti sau… Zikaras imdavo garsiai juoktis, vaikai irgi. Visi apipuldavo mamą, nuberdavo ją bučiniais ir eidavo gulti. O Zikarienė dar likdavo prie šventinių patiekalų sąrašų…
Šv. Kūčių diena būdavo palygint rami, nes Zikaras su Vaižgantu buvo nupasakoję vaikams, kaip nelengvai Kristus gimė. Tai visi keturi stengdavosi neprisidaryti nemalonumų Dievulio akyse.
O tas begaliniai tylus vakaras, kalėdaičio laužimas, malda, kurią visąlaik sakydavo mama. Po to mažėliai dvynukai būdavo paguldomi, o tėvai su vyresniais broliais eidavo į Bernelių mišias – į Vytauto bažnytėlę paklausyti Vaižganto. Aišku, negi stebuklų naktį miegos Alytė su Vainučiu? Iš lovų šast ir bėga pas višteles, budina snaudžiančius vilkinius šunis, kad tartų išminties žodį. Vištos pasipiktinusios kudakuodavo, šunys kraipydavo snieguotas galvas, o dvynukai, basomis įsispyrę į batus, bandydavo perprasti bent jau vištų kalbą, mat šunys tyliai ir labai oriai į tuos reikalus nesileisdavo. Grįžta mažiai į lovą, naktinių apačios šlapios nuo sniego, abiejų kojytės įgavusios taurią mėlynai violetinę spalvą… Žinoma, ryte jie ilgai pasakodavo, ką vištelės su šunimis jiems sakę, tėtis juokdavosi iki ašarų, o mama bandydavo išlaikyti rimtį. Vyresni broliai sakydavo, kad vištos nekalba, bet dvynukai buvo įsitikinę, kad vyresnėliai taip sako iš pavydo…
Ir ką jau kalbėti apie Kalėdų rytą?! Visi skuosdavo prie eglutės valgomajame. Pirmas atbėgdavo tėtis ir kaip vaikas džiaugdavosi dovanomis, nors jos būdavo skirtos jo keturiems vaikeliams.
Nėra išlikę prisiminimų, kad suaugusieji rasdavo dovanų po eglute, greičiausiai jų ir nebūdavo, užtat dovanos vaikams būdavusios pakankamai brangios.
Alytė Zikaraitė pasakodavo, kad laikui bėgant Zikariukai išlepo ir ne visos dovanėlės jiems atrodydavo vertos jų dėmesio. Tada Zikaras įvedė tradiciją kartais antrą Kalėdų dieną vykti su vaikais į Paliukus, į savo gimtą namelį, ir ten, susėdus dažniausiai ant snieguoto slenksčio, pasakodavo apie tai, kaip jis su savo sesytėmis ir broliukais sutikdavę šią nuostabią šventę.
Sniego būdavę iki pat palangių, visi septyni vaikeliai atsibusdavo šiltam prikūrentam kambary (tik per šv. Kalėdas būdavo taip šilta) ir neskubėdavo lipti iš gultų, virpančiomis širdelėmis laukdami didžiausio stebuklo: tėvulio, įeinančio su ką tik gimusiu avinuku… Ir tas avinukas būdavo dedamas prie to vaikiuko, kuris per metus būdavęs geriausias… „Suprantat, – sakydavo skulptorius savo linksmai ketveriukei. – Vienas avinukas visiems…“ „Oooo! – sakydavo Zikaro vaikai. – Jei taip mums avinuką, tikrą…“ Kažkas jų širdelėse klostėsi, vykdavo metai iš metų. „Pamėgom tą snieguotą Paliukų slenkstį. Tą patį pasakojimą apie avinuką tik su skirtingomis variacijomis irgi labai pamėgom. Ko gero, tai būdavo viena gražiausių dovanų. Supratom, kai tėčio jau nebuvo, net dorai padėkoti nespėjome…“
Ir taip kasmet krisdavo sniegas – skaniausios žvaigždelės – iš pradžių į mažus delnelius, po to jau į didelius Lietuvoje – į Alytės, Amerikoje – į Vaidučio ir Vainučio, Australijoje (prisiminimais) – į Teisučio delnus.
