Važiuodami ar eidami pro puošnius Miko ir Kipro Petrauskų namus, įsikūrusius ant Parodos kalno, turbūt ne vienas pastebėjote pro duris į naują gyvenimo etapą žengiančius stilingais kostiumais ir baltomis vestuvinėmis suknelėmis pasipuošusius jaunavedžius.
Jau daugiau nei metus šiame Kauno miesto muziejaus skyriuje vyksta santuokų ceremonijos. Greitu metu čia atsiras ir naujas edukacinis užsiėmimas „Smetoniškos vedybos“, kuris kvies susipažinti su Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio vedybų tradicijomis ir čia gyvenusių muzikų Miko bei Kipro Petrauskų istorijomis iš jų šeiminio gyvenimo. Todėl šiame straipsnyje trumpai ir pakalbėsime apie vedybas tarpukario Lietuvoje.
Verta prisiminti, kad civilinė santuoka Lietuvoje atsirado tik sovietų okupacijos laikotarpiu, 1940 m. rugpjūčio 12 d. Iki tol Lietuvoje vykdavo tik bažnytinės santuokos ceremonijos, o prisiekus meilę Dievo akivaizdoje, skyrybos būdavo nemadingos ir peiktinos. Juolab kad daugelį šeimų dar siedavo turtu pagrįsti santykiai, priverčiantys neardyti šeimos židinio. Nors Antrojo pasaulinio karo išvakarėse imta vis daugiau kalbėti apie civilinės santuokos projektą, spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose šis buvo kritikuojamas. Esą civilinę santuoką renkasi poros, nenorinčios turėti reikalų su bažnyčia, abejojančios savo jausmų pastovumu ir besiremiančios erotiniu jausmų pradu. Savaime suprantama, kad sovietinė ideologija, įvesdama civilinę santuokos registraciją, norėjo atitolinti visuomenę ir nuo Katalikų bažnyčios.
Vis dėlto miestiečių gyvenime tarpukariu ryškios ir liberalesnės nuotaikos. Visuomenė laisvalaikiu mielai žiūrėdavo erotinius filmus kino teatruose, puošdavosi sulig naujausiomis Holivudo madomis, o antrosios pusės ieškodavo rašydami skelbimus į laikraščius. Štai vienas iš jų skambėjo taip: „27 m. panelė aukšta bliondinė, siuvėja. Turinti turto 2000 litų, nori susipažinti su vaikinu valdininku arba amatininku nuo 27 iki 35 m. amžiaus.“ („Piršlys“, nr. 1, 1934 m., p. 3) Galima pajuokauti, kad pažinčių portalų mada Lietuvoje užgimė būtent Pirmosios Lietuvos Respublikos metais.
Minimu laikotarpiu taip pat ėmė keistis tradicinių kaimo vestuvių papročiai. Viena vertus, tai vyko dėl to, kad dalis visuomenės išvyko gyventi į miestą, kur kaimo ir miesto vestuvių papročiai asimiliavosi. Iš kitos pusės, miestiečiai dažnai mėgdavo vestuves kelti kaime, iš dalies laikydamiesi senųjų tradicijų. Štai operos solistas Antanas Kučingis 1921 metais laiške savo mylimajai Magdalenai rašė: „Kaip tu manai, ar daug pinigų reikia, kad padarytum tas baikas. Paprastą tokią veseiliukę, kurioje būtų apie 15 žmonių svečių (tik ne Kaune), žinoma, geriausi tavorščiai; muzikantas aš pats būsiu, pagrajysiu sau polką, o tu su Juozeliu pašoksi. Paskui Juozelis „pagrajys“ ant šukų, o mudu patrepsėsim „tancių“. Vat tai bus puiku!“ Galiausiai 1922 metais vestuves pora atšoko žmonos gimtinėje, Mauručių kaime, netoli Kauno.
Tačiau nepabėkime nuo pagrindinių mūsų veikėjų – brolių Petrauskų. Mikas Petrauskas turėjo dvi žmonas. Pirmąją žmoną Stasę Kuraitytę kompozitorius sutiko Peterburge organizuodamas lietuviškuosius vakarus. Pora susilaukė sūnaus Adakrio. Mikui išvykus į JAV ir nuo džiovos mirus Stasei, Adakris gyveno kartu su dėde Kipru Petrausku Kaune. Muziejuje esančiame Miko Petrausko memorialiniame kambaryje galima pamatyti jo žmonos portretą, tapytą Adomo Varno, nes jis buvo Stasės svainis.
Su antrąja žmona Ona Aranauskaite M. Petrauskas susipažino, kai jam buvo 59-eri, o būsimai žmonai 21-eri, bet nepaisant amžiaus skirtumo žmoną žavėjo jo elegantiško, visuomet pasitempusio, reiklaus ir dorovingo, gražiais dalykais besidžiaugiančio kompozitoriaus įvaizdis. Ona teigė, kad ją stebino vyro įvairiapusiškumas, o dvasinis stiprumas atsiskleidė, kai vieną naktį į namus laužėsi vagys. Užrakinęs žmoną kambaryje, jis ėjo su plėšikais kalbėtis. Pirmiausia griežtai, vėliau vis ramiau ir ramiau iki tylaus pokalbio. Sako, į kambarį grįžo laimingas – matyt, sugebėjęs vagis perkalbėti („Mikas Petrauskas“, 1976 m., p. 248).
Visgi to meto spaudoje didelis amžiaus skirtumas šeimoje buvo kritikuojamas. Štai krikščioniškosios pasaulėžiūros žurnale „Naujoji vaidilutė“ rašoma, kad „kai senas vyras veda jauną moterį arba sena moteris išteka už daug jaunesnio vyro, yra nenatūralu. Apsenusių tėvų apsenęs organizmas, ir jie negali teikti tinkamų vaisių“ („Naujoji vaidilutė“, nr. 4, 1935 m., p. 182). Tai taip pat kenkia vaikams, kai senas vyras miršta, palikdamas žmoną vieną auginti vaikus.
1933 metais pora susilaukė dukros Protelės – M. Petrauskas labai norėjo šį vardą suteikti savo dukrai. Deja, būtent sveikata sutrukdė savo jaunąja atžala pasidžiaugti ilgiau – kompozitorius mirė 1937 metais, kai dukrai buvo ketveri…
Muziejuje pasakojamos ir kito brolio, žymiojo operos solisto Kipro Petrausko, bei dramos teatro aktorės Elenos Žalinkevičaitės gyvenimo istorijos. Pirmasis Kipro ir Elenos susitikimas įvyko dar 1913 metais Peterburge. Tuo metu Elena dar buvo paauglė, atėjusi į lietuvišką vakarą, kuriame pasirodė jau žymus operos solistas Kipras Petrauskas, tačiau tąkart jis merginai įspūdžio nepaliko. Antrasis ir lemtingas jų susitikimas – 1920 metais, per pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje pastatytos operos „Traviata“ perklausą. Greitai po to prasidėjo šių dviejų teatrui ir šeimai gyvenimą atidavusių žmonių draugystė. K. Petrauskas lankydamasis svečiose šalyse ir būdamas toli nuo žmonos patyrė daug laimės ir nerimo, abejonių, netgi pykčio. Būtent apie šį nelengvą kelią pasakoja muziejuje eksponuojamų poros susirašinėjimų kopijos. Jiedu susituokė 1928 metais birželio 21 dieną. Turimomis žiniomis, susituokė protestantų bažnyčioje šalia Latvijos. Be abejo, taip buvo daroma, nes tai buvo antroji Elenos santuoka.
Pora išaugino keturis vaikus: Leoną, Guodą, Aušrą ir Marių Juozą. Be to, Antrojo pasaulinio karo metais priglobė iš Kauno geto išgelbėtą žydų mergaitę Danutę Pomerancaitę. Muziejaus lankytojai Elenos memorialiniame kambaryje turi galimybę pamatyti vestuvinę Elenos ir Kipro Petrauskų fotografiją, medaus mėnesio akimirkų Italijoje, paklausyti Elenos rašytų ilgesingų eilėraščių Kiprui ir sudėlioti šios moters portreto dėlionę. Ją sudėjus galima sužinoti Oscaro Wilde’o įkvėptas Elenos mintis apie gyvenimą kartu santuokoje ir laimingos santuokos receptą.
Išgirdę daug įdomių istorijų, edukacinio užsiėmimo dalyviai, vartydami stilizuotą laikraštį „Vedybų aidas“, nusikels į tarpukario laikotarpį. Šmaikštūs ir pikantiški straipsniai su interaktyviomis užduotimis leis pažinti to meto miesčioniškos visuomenės požiūrį į meilę ir santykius. Be to, bus galimybė ir patiems susikurti pažinčių skelbimą ir išgirsti patarimų, kaip kurti sėkmingus santykius. Todėl norinčiųjų kultūrinėje erdvėje praleisti savo bernvakarį, mergvakarį ar vestuvių šventę ši pramoga lauks Miko ir Kipro Petrauskų namuose.
