Balandžio 15 dieną sukanka 110 metų, kai Šakių apskrities Barzdų kaime gimė vienas žymiausių lietuvių sklandytuvų konstruktorių Bronius Oškinis. Šia proga pasakojimą rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ parengė Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Saulius Štulas.
1920 m. šeima persikėlė į Kauną, kur B. Oškinis baigė pradžios mokyklą, „Aušros“ gimnaziją, ir įstojo į Aukštesniosios technikos mokyklos Elektrotechnikos skyrių.
1931 metais mokykloje įkuriamas aviacijos būrelis. Bronius Oškinis tampa vienu jo kūrėjų ir aktyviausių narių. Tuometiniam Karo aviacijos parko viršininkui plk. ltn. Antanui Gustaičiui pasiūlius imtis sklandymo kaip pigiausios skraidymo sporto šakos, ir organizavus pirmojo sklandytuvo statybą Karo aviacijos dirbtuvėse, ATM būrelis iš Lietuvos aeroklubo taip pat gavo vokiško mokomojo sklandytuvo „Zögling“ brėžinių komplektą. B. Oškinis pasiūlė šį sklandytuvą patobulinti – taip gimė pirmoji jo sukurta konstrukcija T-1 („Technikas-1“, statytojų lankomos mokyklos garbei), 1932 m. išbandyta Pažaislyje. Čia veikusioje sklandymo mokyklėlėje lapkritį B. Oškinis tapo pirmuoju Lietuvoje A pilotu (nuo žemės guminiu amortizatoriaus lynu išsviestu sklandytuvu iškriejusiu 30 sekundžių).
1933 m. rugpjūtį būrelis entuziastų, tarp kurių buvo ir B. Oškinis, pasikrovę į baržą 5 sklandytuvus, palapines ir statybinių medžiagų, išplaukė Nemunu į Nidą steigti sklandymo mokyklos. Ten iki rugsėjo pradžios pastatytas B. Oškinio suprojektuotas angaras, o 1934 metais – bendrabutis su valgykla. Esant geresniam orui statytojai skriedavo virš kopų atsigabentais sklandytuvais. Čia penkiskart išskriejęs po minutę su „S“ formos posūkiais B. Oškinis tapo pirmuoju B pilotu, o atliktas 10 minučių skriejimas užtikrino pirmojo Lietuvoje C piloto kvalifikaciją.
dabartiniai Lietuvos sklandytuvų konstruktoriai, gamintojai ir sklandytojai tęsia tą skrydį, kurio vienas iš pradininkų buvo ir Bronius Oškinis.
1934 m. B. Oškinis sukūrė išmokusių skraidyti sklandytojų lavinimuisi skirtą sklandytuvą T-2, o rudenį buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos, kur pateko į Karo aviaciją ir įgijo karo lakūno vardą bei jaunesniojo leitenanto laipsnį. Baigęs šauktinio tarnybą B. Oškinis liko dirbti Karo aviacijos dirbtuvėse, o 1936 m. pasiųstas į Šiaulius bei paskirtas Zoknių aviacijos bazės dirbtuvių viršininko pavaduotoju. Nenutraukė ryšių ir su Aeroklubu. 1936 m. sukūrė ir pastatė nediduką grakštų treniruočių sklandytuvą BrO-3 „Pūkas“, kuris su 10 m ilgio sparnais skriejo ne prasčiau už trečdaliu ilgesnius sparnus turėjusius panašios klasės „vokiečius“. 1937 m. B. Oškinis suprojektavo pirmąjį Lietuvoje akrobatinį sklandytuvą BrO-4 „Rūta“, o tų metų liepą juo ir rekordiniu pagal vokiškus brėžinius Lietuvoje pastatytu „Minimoa“, atsidėkojant rėmėjams pavadintu „Biržiečiu“, Bronius Oškinis ir Jonas Pyragius dalyvavo tarptautinėse sklandymo varžybose Elmiroje, JAV. 1938 m. patobulinta „Rūta“ tapo BrO-5 „Rūta-II“, su ja konstruktorius dalyvavo Tautinės olimpiados ir 1939 m. Baltijos šalių orinio sporto varžybose.
1938 metais B. Oškinis su Karo aviacijos stipendija siunčiamas mokytis į Berlyno aukštąją technikos mokyklą. Deja šių mokslų neteko baigti – juos, bei patobulinto „Pūko“ (BrO-6) bei pradėtus lengvųjų lėktuvų BrO-7 ir BrO-8 projektus ir statybas nutraukė prasidėjusi sovietinė Lietuvos okupacija.
Karo metais B. Oškinis dirbo vokiečių užimtose Karo aviacijos dirbtuvėse ir studijavo Vytauto Didžiojo universiteto technologijos fakultete, talkino Kulautuvoje susibūrusiems sklandymo entuziastams. Grįžus sovietams „perkratytas“ kontržvalgybos „Smerš“ lageryje Podolske ir pasiųstas į SSRS 15-ąją oro armiją, bet kol pasiekė frontą, karas baigėsi.
Pokario metais kaimuose ir miškuose dar vyko partizanų kovos, o Bronius Oškinis, įsidarbinęs Sporto reikmenų dirbtuvėje, Kaune stengėsi burti studentus sklandytuvų konstravimui ir skraidymui – 1946 m. rudenį Vytauto Didžiojo Universitete organizavo sklandytuvų konstruktorių kursus, 1948 m. Kūno kultūros institute subūrė keleto mokyklų entuziastus – studentus ir moksleivius – savo konstrukcijos sklandytuvo BrO-6 „Pūkas-II“ statybai. Uždraudus skraidymus SSRS „pakraščių“ respublikose, B. Oškinis nugabeno šį sklandytuvą į Maskvą, tikėdamasis iškovoti pripažinimą ir leidimą okupuotoje Lietuvoje vėl skraidyti. 1951 m. Kauno studentai vėl ėmė sklandyti Kulautuvoje, tačiau sklandymą kuruojanti sukarinta Savanoriškoji draugija aviacijai remti (nuo 1952 m. prijungus buvusias atskiras draugijas remti armiją ir laivyną pavadinta rusiška santrumpa DOSAAF) ribojo skriejimus tik startais ištempiant guminiu amortizatoriaus lynu ir ne aukščiau, kaip 25 metrus. Studentai remontavo ir užbaigė keletą Kauno sklandytojų prieškariu ir karo metais turėtų ar pradėtų statyti sklandytuvų, taip pat naują B. Oškinio konstrukciją – treniruočių BrO-9. Jonui Balčiūnui Kauno politechnikos institute sukonstravus išvilktuvą su sunkvežimio varikliu ir pradėjus jį naudoti Kulautuvoje, su kitais labiau patyrusiais sklandytojais aukščiau pakilti neatsisakydavo ir B. Oškinis. Vienas toks skridimas baigėsi labai laimingai – 1955 m. liepos 23 d. nutūpus lūžo patrūnijusi iki tol šešerius metus eksploatuoto medinio sklandytuvo BrO-10 uodega. Jei tai būtų atsitikę ore, tiek pačio konstruktoriaus, tiek sklandymo istorija Lietuvoje galėjo tuo ir pasibaigti.
1956 m. Kaune įsteigta sklandymo stotis, ir B. Oškinis tapo jos viršininku. Pradėtos organizuoti respublikinės Lietuvos, taip pat Pabaltijo respublikų varžybos. Buvo statomi B. Oškinio, B. Karvelio, A. Kuzmicko konstrukcijų sklandytuvai.
Broniaus Oškinio konstrukcijos sulaukė pripažinimo ir visoje Sovietų Sąjungoje –1953–1955 metais Simferopolio, Kropotkino ir kitose aviacijos dirbtuvėse buvo pastatyta ir Sąjungos klubams paskirstyta 320 vnt. mokomųjų-treniruočių sklandytuvų BrO-9, 120 vnt. treniruotėms ir skriejimams skirtų BrO-12, o pradinio mokymo BrO-11 – apie 2000. Pats konstruktorius tapo didžiausiu sklandymo, kaip sporto, atkūrimo Lietuvoje ir visoje SSRS iniciatoriumi ir autoritetu, dažnai pastūmėdamas aktyviau veikti ir labiau režimo įgąsdintus kolegas Maskvoje.
Simferopolyje buvo pradėtas statyti ir sportinio sklandytuvo BrO-14 prototipas, tačiau nukonkuruotas kito konstruktoriaus iš Lietuvos – Balio Karvelio –BK-6, liko neužbaigtas. Konstruktorius parsivežė jo dalis į Kauno sklandymo stotį, tikėdamas prikalbinti sklandytojus jį užbaigti. Tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje prasidėję masiniai metalinės konstrukcijos sovietinių KAI-12 ir čekiškų L-13 „Blanik“ sklandytuvų tiekimai Sąjungos klubams nuslopino sklandytojų entuziazmą aukoti laiką ir pinigus savų konstrukcijų statybai.
Netekęs kolegų palaikymo 1962 m. Bronius Oškinis paliko tiek Sklandymo stoties viršininko pareigas, tiek patį Kauną, ir su šeima išvyko gyventi į Palangą. Dirbo statybose, vėliau tapo Dailininkų kūrybos namų, įkurto Gintaro muziejaus direktoriumi.
1969 m. B. Oškinis priėmė Vytauto Pakarsko pasiūlymą atvykti į Prienus ir kuriamose Eksperimentinėse sportinės aviacijos dirbtuvėse (vėliau – gamykloje) organizuoti patobulinto pradinio mokymo sklandytuvo BrO-11M „Zylė“ gamybą. Mokomasis sklandytuvas turėjo tapti pirmąja gamyklos produkcija, kol B. Karvelis kurs stiklaplastinį aukščiausios klasės sklandytuvą BK-7 „Lietuva“ ir V. Pakarskas organizuos jo gamybą.
Įsibėgėjant „Lietuvos“ gamybai ir bandymams B. Oškinis su savo „medinukais“ jautėsi nustumtas į šalį. Be to, jo įsitikinimu, sklandymas turėjo būti pigus ir masinis sportas, o rekordinių sklandytuvų kūrimas ir gamyba tėra laiko ir lėšų švaistymas. Tuo tarpu gamyklos direktorius V. Pakarskas siekė sukurti pasaulinės klasės sklandytuvą. Taip kilo šių dviejų ryškių Lietuvos aviacijos asmenybių nesutarimai, pasibaigę B. Oškinio ir jo „Zylių“ cecho „tremtimi“ į Raguvą, kur trūko motyvuotų ir sąžiningų darbininkų, bei išėjimu iš gamyklos ir grįžimu į Palangą.
Palangoje su entuziastais B.Oškinis toliau statė nedidelius eksperimentinius sklandytuvus, tarp kurių mažiausias pasaulyje – BrO-18 „Boružė“, lengviausias – BrO-20 „Pūkelis“. Taip pat jo konstrukcijos buvo statomos Panevėžyje ir Kaune. Konstruktorius sukūrė sklandytuvų konstrukcinių elementų pynimo iš stiklo pluošto siūlų, išmirkytų epoksidinėje dervoje, technologiją. Ją naudojant 1981 m. gimė grakšti paskutinė Broniaus Oškinio konstrukcija – BrO-23 „Garnys“, kurią konstruktoriaus talkininkai Č. Kišonas ir K. Rinkevičius vėliau motorizavo.
1981 m. prie Aviacijos sporto federacijos įsikūrus Aviacijos veteranų komitetui B. Oškinis dalyvavo ir jo veikloje. Su talkininkais R. Vabalo filmui „Skrydis per Atlantą“ pastatė natūralaus dydžio lėktuvų „Albatros“ ir „WACO“ maketus.
Mirė Bronius Oškinis 1985 m. balandžio 7 d., palaidotas Palangos kapinėse.
1971 metais išėjo Jono Dovydaičio knyga „Žmogaus sparnai“, aviacijos entuziastams nušvietusi ligtolinę konstruktoriaus veiklą ir, kiek autoritetingam autoriui pravyko pramušti pro sovietinę cenzūrą – aviacinio gyvenimo Nepriklausomoje Lietuvoje nuotrupas.
Laisviau ir išsamiau B. Oškinio gyvenimas ir konstrukcijos apžvelgtos Lietuvos aviacijos muziejaus metraštyje „Plieno Sparnai“ publikuotuose Jono Balčiūno ir Gyčio Ramoškos straipsniuose. Keletas jo konstrukcijų restauruotos ir saugomos Lietuvos aviacijos muziejuje.
Įgyvendinant B Oškinio idėją mokyti vaikus sklandyti nuo moksleiviško amžiaus 1992 m. įsteigta ir vardu pavadinta Vaikų aviacijos mokykla (dabar – Vaikų aviacijos akademija prie Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro). Senovinių sklandytuvų entuziastas Benvenutas Ivanauskas atkūrė B. Oškinio sklandytuvus T-1 ir BrO-9, ir džiugina jų skrydžiais aviacijos švenčių žiūrovus, o dabartiniai Lietuvos sklandytuvų konstruktoriai, gamintojai ir sklandytojai tęsia tą skrydį, kurio vienas iš pradininkų buvo ir Bronius Oškinis.
