Salomėjos Bačinskaitės-Bučienės (1904–1945) indėlis į lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimą nenuginčijamas, apie tai liudija knygos, nuotraukos, amžininkų atsiminimai, saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinyje Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje Palemone.
Dar besimokant Vilkaviškio gimnazijoje, būsimos poetės literatūrinius gebėjimus gyrė mokytojai ir draugai, galbūt todėl Salomėja Bačinskaitė įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos mokslų fakultetą, pasirinko lietuvių literatūros istorijos studijas, taip pat mokėsi vokiečių kalbos ir literatūros, pedagogikos ir psichologijos. Jau pirmąjį studijų mėnesį įsitraukė į literatūrinę veiklą – Vinco Mykolaičio-Putino organizuojamus literatūrinius susitikimus, sutiko dirbti moksleivijai skirto laikraščio „Ateitis“ redakcijoje. Jonas Grinius, leidinio redaktorius, rašė: „…savo pareigas ėjo nuoširdžiai: skaitė atsiųstuosius moksleivių kūrinėlius, atrinkdavo tinkamus spausdinti, o nespausdintų autoriams parašydavo trumpus motyvuotus atsakymus. Reikalingos medžiagos leidiniui ji visada parūpindavo.“
1927 m. buvo išleistas pirmasis S. Nėries eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“, kurį daugelis literatūrologų labai gerai įvertino. Rašytojas Liudas Gira rašė: „Tokių smagių, tokių jaunų, tokių malonių knygučių, taip kupinų nedirbtinio jausmo ir tikrosios poezijos požymių, iš lietuvių poetų, kurie vos pirmąjį dar savo rinkinėlį leidžia, nuo Kazio Binkio „Eilėraščių“ neteko mums skaityti… Vidujinio harmoningumo savaimingumo ir formos dailumo žvilgsniu Nėris griežtai prašoko visus pirmąkart pasireiškusius mūsų poetus. S. Nėris tikrai nauja ir nemaža jėga mūsų literatūroje.“
Baigusi universitetą S. Nėris pradėjo mokytojauti Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, kur dėstė vokiečių kalbą. Tuomet išėjo antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“. Vincas Mykolaitis-Putinas 1931 m. žurnale „Židinys“ apie knygą rašė: „Prieš ketvertą metų, recenzuodamas pirmąjį S. Nėries lyrikų rinkinį „Anksti rytą“, aš apibūdinau jos poeziją kaip dainą ir nurodžiau, kad dainiškumas nulemia jos eilių motyvus ir formą. Šis antrasis tos pačios autorės rinkinėlis, apskritai paėmus, išėjo taip pat su dainos ženklu. Ir čia randame apsčiai melodingumo, skambumo, lengvumo nuo pat pirmųjų posmų…“
Atsisakius mokytojos pareigų Lazdijuose, poetė grįžo gyventi į Kauną. Tuomet kunigas Mykolas Vaitkus pasiūlė versti kūrinius iš rusų ir vokiečių kalbų. Šv. Kazimiero leidykla išleido Enrikos von Handel-Mazzetti romaną „Ritos laiškai“, J. H. Ingrahamo apysaką „Kunigaikštis iš Dovydo namų“, Konstantino Holo „Didžiųjų vyrų jaunystė“, „Spaudos fondas“ – Aleksandro Kuprino apysaką „Sulamita“, Ivano Bunino apysaką „Žmogus iš San Francisko“. Po šiais vertimais poetė pasirašinėjo ir Mykolo Genio slapyvardžiu. Tuo pat metu, paskatinta Vinco Krėvės, sudarė lietuvių liaudies pasakų rinkinį „Mūsų pasakos“.
Prie lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimo poetė prisidėjo mokytojaudama Panevėžyje, kai 1934 m. pradėjo dėstyti vokiečių kalbą, lietuvių kalbą ir literatūrą valstybinėje mergaičių gimnazijoje, skatino moksleives skaityti eiles, kurti, režisuoti. Po auklėtinių penktokių, kurios parengė programą, vakaro poetė dienoraštyje įrašė: „Gražiai pasirodė vakar mano mergaitės: su pačių parašyta „komedija“, su savo kūryba. Aukštikalnytė tikrai duoda vilties, ne blogiau parašo eilėraštį už kai kurias „tikrąsias mūsų poetes“. Gražiai padeklamavo mano „Gyvenimo giesmę“, kuriai mokiniai iškėlė ovacijas. Malonu man buvo pastebėti, kad neseniai mano laikyta pamoka apie dikciją nenuėjo veltui, visos kalbėjo gražiai, stengėsi. Jautrios mano mergaitės. Palikau bešokančius. Išeinant mano mergytės atėjo man padėkoti, kad padėjau joms šį vakarą suruošti.“
Pedagogė Teresė Bukauskienė muziejui padovanojo ištisą atsiminimų mozaiką. Ji rašė: „Panevėžyje nepaprastas įvykis. Mirė berniukų gimnazijos direktorius Julijonas Lindė-Dobilas. Atsisveikinimo valanda. Iš mergaičių gimnazijos atėjo tik mokytojai ir klasių atstovės. Baltos chrizantemos. Degančios žvakės. Arčiau prie karsto prieina ir Bačinskaitė. Sustoja ir dusliu balsu, labai susijaudinusi tyliai skaito eilėraštį „Tėvelis miega“. Atsiminimuose eilėraščio užrašyta nėra, bet jo originalas saugomas Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje.
Julijonas Lindė-Dobilas vadovavo moksleivių sambūriui „Meno kuopa“. Po jo mirties kuopai vadovauti paprašė Salomėją Nėrį. Poetės mokinė Elena Šulgaitė atsiminimuose rašė: „Panevėžyje S. Nėris buvo kviečiama į Meno kuopos posėdį, ėjo nenoriai, atsisakinėjo – vis iš kuklumo. Dalyvaudama posėdyje, sėdėjo kaip mirusi. Poetė mums padėjo išleisti vienkartinį leidinį „Mūšos Dobilas“, kuris buvo skiriamas mūsų numylėto esteto Lindės Dobilo atminimui. Rašydama straipsnį į „Mūšos Dobilą“, S. Nėris jį pradeda dvieile dedikacija: „Tai jo balta galva čia rymo…/ Čia jo jautri širdis nerimo…“
Gyvenant Palemone, išleistas vienas brandžiausių S. Nėries lyrikos rinkinių „Diemedžiu žydėsiu“, pelnęs aukščiausią literatūrinį apdovanojimą Lietuvoje – 1938-tų metų Valstybinę premiją. Apie premijos paskyrimą Salomėja sužinojo gimnazijoje, kai susirinkę prieš pamokas kolegos parašė nuoširdų sveikinimą ir mokytojų kambaryje įteikė poetei. Jis saugomas muziejaus fonde. Dailininkas Juozas Olinardas Penčyla premijos įteikimo proga nupiešė draugišką S. Nėries šaržą, kuriuo buvo iliustruoti straipsniai apie poetės kūrybą „Lietuvos žiniose“, „Ūkininko patarėjuje“. Rašytoja, gera poetės bičiulė Petronėlė Orintaitė prisimena, kad į premijos įteikimo iškilmes 1939 m. vasario 13 d. Valstybės teatre Salomėja atėjusi pėsčia iš Palemono, apsirengusi tautiniais rūbais, nešina išeiginiais bateliais, kuriuos vėliau persiavė.
S. Nėries rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“ įdomus tuo, kad tūkstantmetė tautos išmintis, kurią poetė atrado liaudies kūryboje, susipina su egzistuojančio pasaulio matymu. „Vaizdai komponuojami tautosakiniu paralelizmo principu, perteikiančiu universalias gimimo, gyvenimo, mirties, prisikėlimo kategorijas. Žmogaus ir gamtos ryšys yra amžinas, žmogus – gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas – tai pavasarinis žydėjimas, trumputis, bet nepaprastas stebuklas. Įstabios minties ir vaizdo koncentracijos pasiekia akvarelinėse miniatiūrose „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“, „Rudenio arimuos“, „Saulės kelias“, „Aš nenoriu mirti“. Šie eilėraščiai pagrįstai laikomi lietuvių poezijos šedevrais, – rašo literatūrologai M. Žvirgždas ir V. Šeina.
Knygą „Diemedžiu žydėsiu“ poetė yra daug kam dovanojusi. Išlikusios dedikacijos mokytojui Zigmantui Kuzmickiui, rašytojui Juozui Grušui, lenkų poetui Vladislovui Abramovičiui, estų poetui Aleksiui Ranitui, su kuriuo bendradarbiavo. S. Nėris vertė jo kūrybą (eilėraščius „Paskutinė šienapjūtė“, „Rudenio keliu“ ir kt.). A. Ranitas gavęs knygą savo laiške poetei rašė: „Noriu Jus užtikrinti, kad Jūs mane labai nudžiuginote savąja knyga. Pirmiausia todėl, kad aš seniai pažįstu Jūsų kūrybą ir nuo seno esu sujaudintas subtilios Jūsų eilėraščių muzikos… Jūsų knyga man brangi, kaip priemonė mano vertimų iš lietuvių kalbos darbui.“
S. Nėries rašytoje autobiografijoje yra žodžiai: „1938 m. už ketvirtąją eilėraščių knygą gavau valstybinę premiją. Ligi pat smetoniškojo režimo pabaigos nenutilo priešiški balsai „patriotų“, keikusių mane už internacionalizmą, nors objektyvi kritika pripažįsta mano poeziją esant forma labai liaudišką – lietuvišką.“
Tą patvirtina ir paskutinysis S. Nėries eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, jo mašinraštį poetė parsivežė grįždama iš Rusijos, kur praleido sunkų karo metų laikotarpį. Rinkinį, kuriame buvo 57 eilėraščiai, 1944 m. įteikė Valstybinei grožinės literatūros leidyklai, tikėdamasi, kad netrukus bus išleista jos nauja knyga. Deja, prie knygos pasidarbavo net keletas cenzorių, kurie atmetė daugiau nei 20 eilėraščių, juos pakeitė kitais, išbraukė iškalbingus, pranašiškus epigrafus lietuvių liaudies dainų žodžiais… Taip atsirado knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“, brutaliai įsprausta į griežtą sovietinį kanoną.
Tik po 49-erių metų, 1994 m., literatūrologės Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko pastangomis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido S. Nėries rinkinį tokį, kokį sudarė pati poetė.
Vokietijos ir Lietuvos poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas, evangelikų pastorius Alfredas Franckaitis iš Vokietijos laiške tuometinei Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei rašė: „Salomėjos poezija man gerai pažįstama: jau didelį skaičių išverčiau į vokiečių kalbą! Žinau aš ir apie jos „paklydimą“; bet atleidžiu – nes mano nuomone sunku surasti tokią poetę, kuri tokios galingos lietuvių kalbos vartotoja. Tvirtinu: ji lietuviškiausia iš visų praeities rašytojų“.
