Vienas iš būdų išlikti – kūryba. Tai patvirtina Kauno IX forto muziejaus rinkiniuose saugomi šachmatai, kuriuos pagamino politinis kalinys Romualdas Andrius Vasiliauskas. 1949–1953 metais jis buvo įkalintas viename iš Sovietų Sąjungos Mordovijos lagerių.
Daugiau apie šio eksponato prasmę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Kauno IX forto muziejuje dirbantis restauratorius Martynas Kosas.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia Lietuvoje vykdė masinius trėmimus ir represijas. Į atšiaurius SSRS kraštus buvo vežami partizanai, jų rėmėjai, mokytojai, ūkininkai, dvasininkai, moksleiviai ir net vaikai. Už pasipriešinimą kolektyvizacijai, už neleistiną kūrybą ar tiesiog už skirtingas pažiūras žmonės galėjo būti ištremti į Sibirą arba nuteisti kalėti lageriuose. Tremtį ar įkalinimą patyrė tūkstančiai Lietuvos gyventojų – tai buvo vienas skaudžiausių XX a. Lietuvos istorijos laikotarpių.
Įsikūrę apie 500 km į rytus nuo Maskvos miškingoje ir pelkėtoje žemėje, Mordovijos lageriai buvo viena pagrindinių Sovietų Sąjungos politinių kalinių kalinimo vietų. Regione buvo įsteigtas Dubravlagas – lagerių kompleksas, skirtas „ypatingo režimo“ kaliniams. Šie lageriai priklausė GULAG’o sistemai, kur kalėjo tūkstančiai politinių kalinių, tarp jų ir daug lietuvių.
Darbo sąlygos čia buvo itin sunkios: kaliniai dirbo miško kirtime, durpynuose, šachtose ir gamyklose po 12–14 valandų per parą, dažnai neturėdami nei tinkamų įrankių, nei aprangos. Mityba buvo ypač skurdi, ligos ir mirtys buvo kasdienybė. Drausmę palaikė bauginimas, fizinės bausmės, o menkiausias pasipriešinimas galėjo baigtis izoliatoriumi ar prievartiniu darbu dar sunkesnėmis sąlygomis.
Mordovijos lageriuose kalinta nemažai Lietuvos rezistencijos dalyvių. Tarp jų Balys Gajauskas – du kartus nuteistas disidentas, iš viso kalėjęs beveik 37 metus. Taip pat kunigas Alfonsas Svarinskas, kuris buvo aktyvus pogrindžio dvasininkas, organizavęs slaptas pamaldas ir pasipriešinimo veiklą. Helsinkio grupės Lietuvoje įkūrėjas Viktoras Petkus irgi praleido daug laiko šiuose lageriuose. Vienuolė Nijolė Sadūnaitė, kalėjusi Mordovijoje 1975–1978 metais, vėliau parašė atsiminimų knygą, kurioje detaliai aprašė lagerio kasdienybę, tardymus ir dvasinį pasipriešinimą.
Sunkios gyvenimo sąlygos, kalėjimo režimas slopino bet kokį žmogaus individualumą. Visgi stengtasi nepalūžti. Tam padėjo įvairios kūrybos formos. Štai lageryje įkalintas R. A. Vasiliauskas pats pasigamino šachmatų rinkinį.
1932 m. Kaune gimęs jaunuolis mokydamasis gimnazijoje dalyvavo pogrindinės pasipriešinimo organizacijos veikloje. Dar nesulaukusį pilnametystės vaikiną sovietų saugumas suėmė ir nuteisė penkeriems metams lagerio. Į Lietuvą jis sugrįžo 1953 m.
Lageryje R. A. Vasiliauskas pasigamino šachmatus: lenta išpjauta iš paprasto, rudos spalvos klijuotės lapo, langeliai nudažyti gelsvais dažais, o figūros tekintos ir drožinėtos iš medžio gabaliukų. Nors ir kuklios, figūros buvo atpažįstamos – karalius, valdovė, pėstininkai. Vienos nudažytos juodai, kitos paliktos medienos spalvos.
Šachmatai lageriuose tapdavo ne tik žaidimu, bet ir proto bei vidinės laisvės išraiška. Jie padėdavo bendrauti, mąstyti, lavinti atmintį. Žaidimo partijos leisdavo bent trumpam užmiršti blogas mintis ir sugrįžti į pasaulį, kuriame galioja taisyklės ir pasirinkimai.
Manoma, kad šachmatų žaidimas atsirado VI amžiuje Indijoje, vėliau paplito į Persiją, arabų kraštus ir Europą. Nuo viduramžių šachmatai tapo proto, strategijos ir išminties simboliu. Todėl gulage jie turėjo ypatingą prasmę – žaidžiant šachmatais žmogus galėjo išlikti savimi, net kai stengtasi jį sužlugdyti.
R. A. Vasiliausko šachmatų rinkinys šiandien saugomas Kauno IX forto muziejuje. Tai ne tik autentiška muziejinė vertybė, bet ir tylus liudijimas, kaip įkalinimo ir nežinios sąlygomis iš paprasčiausių medžiagų – klijuotės lapo ir medžio – sukurtas daiktas išreiškia žmogaus stiprybę. Šie šachmatai primena, kad kultūra ir orumas gali išlikti net ten, kur žmogų bandoma palaužti ir sunaikinti.
