Šįkart rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ Kauno miesto muziejus kviečia atkreipti dėmesį į kelis įdomius eksponatus, kuriuos gavome iš malonios muziejaus rėmėjos dr. Marinos Kulčinskajos. Šie eksponatai mums primena Lietuvos ryšius su Suomija.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1918 m. vasarį ir Suomijos nepriklausomybės paskelbimą 1917 m. gruodį skiria vos du mėnesiai. Nors dabar su šia tolima šiaurine kaimyne ryšių turime nedaug, tarpukariu Suomija neretai laikyta ketvirtąja Baltijos šalimi. Šių šalių lemtis dažnai, žiūrint iš šalies, matyta vienoje gretoje.
Natūralu, kad abi šalys norėjo stiprinti ryšius. Todėl svarbu paminėti bent kelis ryškiausius asmenis, dirbusius šia linkme. Iš lietuvių daug nuveikė diplomatas ir rašytojas Ignas Šeinius, o kalbant apie suomius, būtina paminėti garsiausią šalies rašytoją Miką Waltari, kuris dar ankstyvoje karjeros fazėje, 1941 m. pradžioje Švedijoje Nauticus slapyvardžiu išleido knygelę „Tiesa apie Estiją, Latviją ir Lietuvą“. Žiniomis apie Lietuvą ištikusią sovietinę okupaciją jis rėmėsi būtent iš I. Šeiniaus knygos „Raudonasis rojus“. Tačiau dabar norisi atkreipti dėmesį į gerokai mažiau žinomą, bet Lietuvą nuoširdžiai mylėjusį Ragnarą Öllerį.
Šis energingas suomis gimė 1893 m. nedideliame mieste Lahtyje, Pirmojo pasaulinio karo metu baigė studijas Prancūzijoje, o 1922 m. pradėjo dirbti naujienų agentūroje ELTA kaip žinių Lietuvai iš Suomijos teikėjas. 1923 m. pasiuntinybės Suomijoje vadovas I. Šeinius buvo perkeltas reziduoti į Stokholmą, todėl jį Helsinkyje ėmė vaduoti būtent R. Ölleris, 1925 m. paskirtas Lietuvos garbės konsulu. R. Ölleris rūpinosi lietuviais studentais, kurie Helsinkyje dažnai studijavo jūreivininkystę, nes šis mokslas buvo gana gerai išplėtotas Suomijos sostinėje, turėjo senas tradicijas. Vėliau konsulas išleido kelionių vadovą po Lietuvą, o nuo 1931 m. buvo suomių–lietuvių draugijos vadovo pavaduotojas. Draugijos įkūrėjas, žymus suomių mokslininkas ir garsus lietuviškų dainų rinkėjas Augustas Robertas Niemis, netrukus mirė ir R. Ölleris turėjo perimti daug organizacinės naštos. Kita vertus, Taline rezidavusiam Jonui Aukštuoliui nuo 1929 m. perėmus pasiuntinybę, oficialių reikalų konsulatui pamažėjo, liko daug visuomeninės veiklos.
R. Ölleris suomių–lietuvių draugijoje aktyviai reiškėsi ir jai vadovavo iki pat 1944 m., kai dėl SSRS spaudimo Suomija draugiją uždarė. Per konsulą bendradarbiavo ir Lietuvos šaulių sąjungos ir Suomijos civilinės gvardijos organizacijos, o pastarosios lyderis Lauris Malmbergas 1931 m. lankėsi Kaune ir vėliau gavo LŠS apdovanojimus. Okupavę Lietuvą sovietai atleido visus konsulus, tačiau Lietuvą pamilęs suomis pagal išgales toliau rūpinosi Lietuvos populiarinimu suomių ir švedų kalbomis, vertė lietuvių rašytojų kūrinius, o pats būdamas produktyvus rašytojas vieną veikalą net skyrė Jono Basanavičiaus asmenybei. Už savo veiklą 1932 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu.
Antrojo pasaulinio karo metais Suomija sumaniai laviravo tarp dviejų kariaujančių blokų. Šalis, nors ir kovojo Vokietijos pusėje prieš SSRS, pirmoji karo neskelbė, o tik gynėsi nuo 1941 m. birželio 25 d. pradėto sovietų puolimo ir vedė gana savarankišką politiką. Tai baigėsi tuo, kad, skirtingai nei kitoms Vokietijos pusėje kariavusioms šalims, Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę karui pasibaigus, o ir karo metu daug geriau laviruoti. Per šią šalį driekėsi ir Lietuvos pogrindžio ryšiai su neutralia Švedija. R. Ölleris vėl buvo tas žmogus, kuris padėjo. Algirdas Vokietaitis, kurio archyvas saugomas Kauno miesto muziejuje, buvo bene pagrindinis ryšininkas tarp Lietuvos ir užjūrio kaimynių. Helsinkyje jam teko susitikti su garbės konsulu. Jį minėjo buvus „dideliu lietuvių draugu, kuris laisvai kalbėjo lietuviškai“.
Konsulas padėjo A. Vokietaičiui susitvarkyti dokumentus su Suomijos institucijomis tikrąja pavarde, surasti kariuomenėje ir policijoje palankių žmonių, kad šie nesutrukdytų, o pagelbėtų jo kelionei į Švediją. 1944 m. jis padėjo Lietuvos antinaciniam pogrindžiui surasti ryšių su Estijos pogrindžiu, kuris su suomiais bendravo labai glaudžiai, o nemažai estų stodavo į savarankišką Suomijos kariuomenę ir galėdavo kovoti su SSRS, nestodami į nepriklausomybei taip pat priešiškos Vokietijos karines pajėgas. R.Öllerio pagalba leido A. Vokietaičiui pasakyti, kad net karo išvarginti suomiai „buvo tikri ir nuoširdūs lietuvių draugai“. Garbės konsulas Suomijoje Lietuvos pogrindžiui siųsdavo suomiškos spaudos apžvalgas, kurių yra išlikę ir A. Vokietaičio archyve. Deja, bendradarbiavimą galutinai nutraukė 1944 m. prasidėjusi antroji sovietinė okupacija Lietuvoje. Suomija, nors išsaugojo nepriklausomybę, turėjo SSRS atiduoti 10 procentų teritorijos ir savo užsienio politikoje laikytis vadinamosios „finlandizacijos“, taigi apie paramą okupuotai Lietuvai neliko nė kalbos, liko tik tylios simpatijos.
Neatsitiktinai 1956 m. lankydamasis Helsinkyje tada jau JAV gyvenęs A. Vokietaitis susitiko su savo senu pažįstamu R. Ölleriu, kuris vis dar simpatizavo Lietuvai ir stengėsi populiarinti žinias apie ją savo gimtoje šalyje. Tik po SSRS žlugimo Suomija prisijungė prie Europos Sąjungos, o į NATO karinį aljansą vis dar nestoja, nors palaiko artimus ir draugiškus ryšius. Visgi šalyje labai domimasi vieninteliu sėkmės atveju ginantis nuo SSRS – Žiemos karo istorija, taip pat jaučiamas didelis pasiryžimas ir dabar kritiniu atveju ginti savo šalį. Dėl šių priežasčių verta sekti A. Vokietaičio ir R. Öllerio keliu bei stiprinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Suomijos.
