Muziejaus trečiadienis. Ruošiantis parodai apie vaikystę – pjesė 

Šių metų pabaigoje Kauno paveikslų galerijos lankytojus pasitiks daliai jų gerai pažįstama kavinė, kitiems tapsianti naujiena – tai „Pasaka“, sugrįšianti  ne kaip maitinimo ir pramogų erdvė, o kaip portalas, vedantis į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja Vaiva Mikelionytė ir parodų kuratorė Auksė Petrulienė šįkart rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ publikuoja ne tiesiog tekstą, o… pjesę.

ŠILTA–ŠALTA 

Dviejų dalių pjesė apie kontrastus ir prieštaravimus rengiant Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodą „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. 

Veikėjai: 

Alfukas, dvigubo fotojuostelės kadro herojus 

Mergaitė, susikibusi rankomis su Vilku ir Zuikiu iš „Na palauk!“

Jūros arkliukas (iš „Pasakos“ kavinės vitražo) 

Sniego gniūžtė (iš „Pasakos“ kavinės“ vitražo)

Moksleivių grupė prie Lenino mauzoliejaus (iš Kauno XV vid. mokyklos metraščio „Raudonasis gvazdikas“)

Pusnynuos miegantys nykštukai (iš S. N. eilėraščio)

Limonadas „Raudonoji kepuraitė“ iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus

„Genio“ redakcija

Parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kuratorės

I dalis

2023-iųjų vasara Laisvės alėjoje. Žydi liepos. Praeiviai skuba, žioplinėja, šnekučiuojasi – visi yra per daug išsiblaškę, kad pastebėtų ties Laisvės alėjos 27 numeriu vykstant kai ką nepaprasto – geltonos šviesos pluoštelį, judantį grindiniu. Pakėlus galvą iki liepų viršūnių galima pamatyti, kas meta tą atspindį, – ogi ten pakibęs stiklinis Jūrų arkliukas! Visai netoliese, liepų šešėlyje, lyg eglutės puošmena kabo Sniego gniūžtė. 

Jūros arkliukas (besisūpuodamas aukštyn žemyn):

Mes, jūros arkliukai, judame lėtai ir tik aukštyn žemyn, vertikaliai. Todėl dabar aš, lyg rodyklė, noriu parodyti vietą, kur Laisvės alėjos grindinyje turėtų būti įrengta atminimo plytelė su užrašu „Čia 1960–1996 m. veikė vaikų kavinė „Pasaka“. 

Sniego gniūžtė (mesdama šaltos šviesos pluoštą): Kam tos atminimo plytelės? Ant jų praeiviai tik paslysta. Štai „Tulpės“ kavinės plytelė – kokia nesąmonė buvo, ne vienas ten suklupo, ir gerai, kad ją galiausiai nulupo. Man patinka Laisvės alėja, kai ją storai apdrėbia sunkus, šlapias sniego sluoksnis. Man patinka užmarštis – užsnigta atmintis. 

J A: Esi neteisi, pikta ir kieta, Sniego gniūžte! Mes, jūros arkliukai, judam aukštyn žemyn, mūsų prigimtyje yra įtvirtinta vertikalė. Atspėk, kas yra toji vertikalė, be kurios Laisvės alėja – tik horizontali atkarpa nuo taško A iki B, be kurios miestas – tik plytos ir betonas, o žmogus – tik byrantis kūnas.

S G: Aš puikiai žinau atsakymą, naivusis Arkliuk. Toji vertikalė yra atmintis. Mėgstu susispausti į kietą gniūžtę ir smūgiuoti atmintį. Ir žmonėms tai patinka – jie sako: nusitaikyk į viską, ko mes nenorim prisiminti. Tu žinai, naivusis Arkliuk, kad tavo atminties vertikalė kartais duria kaip adata ir žmonėms skauda? 

J A: Net vaikas žino, kad mane vadina Jūrų Adata! Ir mano darbas yra lopyti atminties vandenynus, o kad kas įsiduria į mažą pirštelį – nieko čia tokio, vaikeli. 

Netikėtai Laisvės alėjoje pasirodo Vilkas ir Zuikis, vedantys už rankų Mergaitę.

Mergaitė: Aš prisimenu, kad bijojau paimti už letenų tą Vilką ir Zuikį, kai fotografas man liepė. Bet susikaupiau ir paėmiau jų nučiupinėtas letenas. Ką turėjau daryti? Verkti buvau jau per didelė, čia kokie 1970 metai.

Alfukas: O mane tai dėdė nufotografavo 1968 metais. Bet va – pamiršo prasukti juostelę, ir dabar žiūrėk – užlipau kadre ant Lenino paminklo ir jį apverčiau. Ar nebus tai pirmas nuverstas Lenino paminklas Lietuvos istorijoje? 

Staiga vasariškoje Laisvės alėjoje padvelkia šaltis. Pasirodo moksleivių grupė iš „Raudonojo gvazdiko“ albumo nuotraukos.

Moksleiviai (visi sutartinai pūsdami šaltą kvapą): Žiemos metu patys aktyviausi mokyklos interklubo nariai su 11 klase išvyko į tuometinės sąjungos sostinę Maskvą. Visiems žinoma, kaip nelengva patekti į Lenino mauzoliejų pamatyti didžiojo Lenino palaikus. Taigi jau šeštą valandą stojome į eilę toli už Kremliaus sienų. Buvo apie 30 C laipsnių šalčio, tačiau mokinių ryžto jis nepalaužė. Bijodami sušalti mes žaidėme visokius judrius žaidimus, o prie „Jurgelio meistrelio“ prisijungė moksleiviai iš Sibiro, iš Vidurinės Azijos, iš Tolimosios šiaurės.

Limonadas „Raudonoji kepuraitė“: Žiūrėkit – esu perregimai skaidri ir noriu pasakoti pačias gražiausias vaikystės istorijas. Bet negaliu nuslėpti – matot – tos juodos nuosėdos… Mano galiojimas pasibaigęs mažiausiai trisdešimt metų. 

„Genio“ redakcija (nekantriai ir griežtai): Gerbiami draugai, jūsų istorijos yra išgalvotos ir neįdomios, jokiu būdu negalima šitos pjesės toliau tęsti ir, savaime suprantama, ji netinka spausdinti – ji tikrai nepatiks skaitytojams. Jūs geriau parašykite mūsų redakcijai, kaip sekasi muziejuje dirbti.

II dalis

Parodos kuratorių Auksės Petrulienės ir Vaivos Mikelionytės atsakymai „Genio“ redakcijai ir „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams

Auksė Petrulienė: Mūsų pjesę – pasaką gerb. draugas redaktorius nutraukė net neleidęs pasisakyti Pusnynuos miegantiems nykštukams. Šis „Genio“ komentaras yra tipiškas, standartinis atsakymas, kokį 1960–1961 m. gaudavo vaikams skirto žurnalo jaunieji skaitytojai, siuntę redakcijai savo kūrybos pasakas ir eiles. Kritikuota viskas, kas „išgalvota“, todėl „tikrai nepatiks skaitytojams“ ir siūloma „rašyti geriau apie tai, ką gerai žinai, kaip mokykloje sekasi“ ir pan. 

Tačiau mūsų pjesėje, kaip ir būsimoje parodoje, niekas nėra išgalvota. Pjesė suteikė žodį keliems būsimos parodos eksponatams: dviem mėgėjiškoms fotografijoms, niekam nereikalingam albumui, porai „Pasakos“ vitražo fragmentų ir Šiaulių „Gubernijos“ produktui su visu turiniu, išsaugotu „Aušros“ muziejuje. Šie šeši mini pjesės liudininkai užsimena ir įspėja apie didžiąją dramą ekspozicijoje, apimsiančioje visus tris Kauno paveikslų galerijos aukštus. Parodoje vaikystės prisiminimai (ko gero, brangiausia, ką turi žmogus) neišvengiamai jungiasi su nemalonia sovietmečio atmintimi. Paroda paženklinta kontrastų – kaip ir patys vitražai, kurių grožis neįmanomas be ryškios šviesios ir tamsos, stiklo trapumo ir metalo tvirtumo. 

Vaiva Mikelionytė: Parodos atspirtis – vitražai iš legendinės vaikų kavinės „Pasaka“, po rekonstrukcijos atvėrusios duris 1970-aisiais ir kvietusios lankytojus ragauti 25 rūšių kokteilius, „Zuikio blynus“, „Buratino kepsnį“, želė, įvairiausius sausainius ir pyragėlius. Deja, „Pasaka“ nebuvo amžina, 1996 m. uždaryta, o ryškiausiai ją menantys kūriniai – keturi Filomenos Ušinskaitės vitražai – ilgam nugulė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fonduose. 2024 m. gruodžio 5 d. „Pasaka“ pasitiks lankytojus Kauno paveikslų galerijoje, tik ne kaip maitinimo ir pramogų erdvė, o kaip portalas, vedantis į prieštaravimų ir kontrastų pilną vaikystės pasaulį vėlyvuoju sovietmečiu.

A. P.: Kaip atvesti lankytojus į susitikimą su kultiniais vitražais, nematytais beveik 30 metų, bet įsispaudusiais net trijų kartų atmintyje? Tai – lyg jaudinantis pasimatymas su pačiu savimi – vaiku, nutolusiu laike maždaug pusšimčiu metų. Norėjosi, kad paroda paliestų visus – ne tik laiminguosius, ragavusius „Pasakos“ meniu. Postūmį tam davė „Sigutės“ vitražo siužetas, visiškai neįprastas kavinės interjerui – rimbu užsimojusi pamotė ir net dvi verkiančios: Našlaitėlė ir Saulė. Įspūdingu šerkšnu dengtos Našlaitėlės ir Saulės stiklinės ašaros krito beveik į vitražo namelyje įsitaisiusių valgytojų lėkštes. Taip parodoje atsirado „Našlaičių kambarys“, kuruojamas istorikės ir sociologės dr. Ievos Balčiūnės ir pasakojantis apie gyvenimą sovietmečio vaikų namuose ir internatuose. 

V. M.: Kiekvienas vitražas nurodo į skirtingas atminties zonas, patirtis ir emocijas. Šviesi „Namų“ erdvė („Apie Eglę – žalčio žmoną“) atveria šeimos gyvenimą, slapta saugotą tautinį tapatumą ir tradicijas, taip pat atverčia senus šeimos fotografijų albumus, pilnus prisiminimų apie vasaros atostogas smėlėtame pliaže, pozuojant su mėgstamais filmukų herojais ar įsėdus į nematytą mašinėlę. „Apie vilką, baltą mešką“ primena vaikystės suvaržymus – nuo sunkių, ankštų vaikiškų kailinukų iki stingdančio šalčio eilėje prie Lenino mauzoliejaus.

A. P: Kavinės ir saldumynų istorijomis parodoje neapsiribojama – nuo šviesios 1970-ųjų vaikystės Kauno Laisvės alėjoje nukasama pusnis iki ne tokios saldžios užuominos – skudurinio, mamos pasiūto „Peliuko Mikio“, su kuriuo anapus Uralo tuo metu žaidė dar negrįžusių tremtinių vaikai. Paroda apglėbia įvairias vaikystes – nuo miesto daugiabučių mikrorajono iki niekam nežinomo Lietuvos miestelio. Tikimės, kad kiekvienas ras dalelę savęs. 

Atnaujinta kavinė atidaryta trečiadienį, saugiu poros dienų atstumu nuo slaptos šventės, nukreipiant akylų partijos sargų dėmesį. 

Nerimavome, ką naujo paroda gali papasakoti lankytojams, kurie patys yra temos ekspertai, užaugę to laikotarpio vaikai. Mes, kurių vaikystė prabėgo vėlyvuoju sovietmečiu, ne visada supratome, kad esame įpainioti į sistemos primetamus pasakojimus. Labai įdomu pažvelgti iš šono – kaip buvo konstruojamos ideologinės „pasakos“, manipuliuojant mumis, vaikais ir mūsų tėvais. Antrame galerijos aukšte įsikurs „Disciplinos maršas“ – erdvė, atskleidžianti, kaip sistema kontroliavo ir prižiūrėjo vaikus, kaip pasinaudojant vaikyste buvo kuriami ideologiniai pasakojimai. Tai mums atidengia sovietmečio vaikystės tyrėjos dr. Ieva Balčiūnė ir Goda Damaševičiūtė. Labai įdomias įžvalgas pristato dr. Natalija Arlauskaitė savo tyrime „Viršelio mergaitė ir Vadaktų kaimo“ – tai dekonstruotas pasakojimas apie bene garsiausią to meto vaiką.

Trečias galerijos aukštas, visiškai priešingai – pasakoja, kaip mes atsilaikėm prieš propagandą. Čia bus galima sužinoti apie sklandžiusias idėjas ir kūrinius, kurie mus augino – ir kaip vaikus, ir kaip visuomenę. Tai Audronės Meškauskaitės ekspertuojama abėcėlės erdvė, šmaikščiai iliustruojanti literatūrinės pasakos transformacijas, ir „Begemoto, kurio niekas nematė“ salė, kuruojama dr. Karolinos Jakaitės, atskleidžianti neįgyvendintus žaislų dizaino projektus ir pristatanti dizainerės Rasos Balaišės didžiulio istorinio žaislo rekonstrukciją. Šie du kontrastingi galerijos aukštai turėtų sukurti stereo patirtį apie sovietmečiui būdingą gyvenimo dvilypumą.

V. M. Tikimės, kad paroda siūlys pažvelgti į sovietinį laikotarpį asmeniškiau, vengiant klišių. Skirtingi meno ir dizaino objektai, eksponuojami kartu su dokumentine medžiaga, kasdieniais daiktais ir gyvais žmonių pasakojimais, skatina perkratyti savos patirties archyvą ir sugretinti jį su kolektyvine istorine patirtimi. 

A. P. Paroda tyrinėja ir sovietmečio atminties problematiką: ką norime prisiminti, o ką – užmiršti. Ar galime kai ką pasirinktinai ištrinti, kaip saugoti ir pateikti nepatogią atmintį?

V. M. Viliamės, kad paroda bus įdomi ir to laikotarpio tiesiogiai neišgyvenusiai jaunajai kartai. Rengiant parodą, ieškant eksponatų tapo aišku, kad pokyčiai gyvenamojoje aplinkoje neatėjo taip greitai. Paaiškėjo, kad tam tikri žaislai, interjero detalės ar kiti kasdienybės elementai kelia prisiminimus ir nepriklausomybės vaikams.

Aukse, parodos aptariamu laikotarpiu ir pati buvai vaikas, todėl paklausiu, ką tu labiausiai prisimeni iš savo vaikystės, kokie šilčiausi vasaros ir šalčiausi žiemos prisiminimai.

A. P. Iš vasarų atsimenu vėsias, nešienaujamas, aukštų žolių ir gėlių pievas gimtojoje Panemunėje prie Nemuno. Su mama pasitiesdavom ant tų aukštų žolynų apklotą, žolės nusilenkdavo, ir vieta tapdavo panaši į stirnų guolį.

O iš žiemos – pati to neatsimenu, nes buvau trijų mėnesių, tačiau ta istorija man buvo pasakojama nuo mažens, ji tebeveikia mane ir dabar, ir visados. Šeima nutarė pakrikštyti mane įsimintiną dieną – Vasario 16-ąją. Nutarė paskirti šitą mergaitę Lietuvai. Tai buvo ypatingai šalta 1974 m. vasario 16 diena. Didelis speigas privertė atsisakyti fotosesijos, kuri buvo suplanuota Šančių fotoateljė, buvo nuspręsta, kad nurengti ir aprengti kūdikį dėl nuotraukos tokiame šaltyje neverta. Krikštynos vyko Katedroje, nes mama buvo mokytoja ir vietinėje Panemunės bažnytėlėje tokia šeimos iškilmė buvo nesaugi. Taigi, mane, šiltai apkūtotą trijų mėnesių kūdikėlį, taksi vežė į Katedrą krikštyti. Ta Vasario 16-osios ir didelio šalčio istorija man buvo pasakojama lyg pasaka.

V. M. „Pasaka“ po rekonstrukcijos atidaryta 1970 m. vasario 18 d. 

A. P. Neabejoju, kad data neatsitiktinė. Laisvės alėjoje atidaryti nuostabią vaikų kavinę vasario 16 d. būtų perdėm drąsu. 1970 m. vasario 16 buvo pirmadienis. Atnaujinta kavinė atidaryta trečiadienį, saugiu poros dienų atstumu nuo slaptos šventės, nukreipiant akylų partijos sargų dėmesį. Maskuote galėjo būti ir oficialus pranešimas, kad vitražai iliustruoja S. Neries, valdžios pripažintos poetės, „Senelės pasaką“. Tačiau pasakiškuose vitražų siužetuose galima įžvelgti ir metaforišką istorinį pasakojimą. Žiemos pasakos vitraže su vaikais pasirodanti Eglė Žalčių karalienė delnuose atneša geležinę klumpę – vilties sugrįžti ar susigrąžinti savo tėvynę ženklą. Dabar gyvenam įtampoje, kai lengvai galim įsivaizduoti vėl į dalis subyrančius vilties vitražus. Šis nerimo laikotarpis yra labai tinkamas mūsų „Pasakai“ spindėti.

Parodos kūrybinė komanda:

Kuratorės: Auksė Petrulienė, Vaiva Mikelionytė, Aidas Kulbokas, dr. Karolina Jakaitė

Parodos ekspertai ir bendradarbiai: dr. Ieva Balčiūnė (Lietuvos istorijos institutas), Goda Damaševičiūtė (Vilniaus universitetas), Audronė Meškauskaitė (Maironio literatūros muziejus), dr. Natalija Arlauskaitė (Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas), dizainerė Rasa Balaišė, Rūta Klevaitė (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus).

Grafinis dizainas: Julija Tolvaišytė-Leonavičienė.

Parodos architektūra: Jautra Bernotaitė, Paulius Vaitiekūnas, Andrius Ropolas („Office de Architectura“)