Įžymiųjų gyvenimas primena,
Kad galime būti dideli,
O išeidami iš šio pasaulio,
Palikti pėdsakus laiko smėly.
Juos išvydęs kitas,
Plaukęs gyvenimo vandenynu,
Vienišas ir išmestas į krantą,
Gal būt atgis ir vėl norės gyventi.
Henry Wadsworthas Longfellow
Maironio lietuvių literatūros muziejaus (toliau – MLLM) archyviniuose kloduose saugoma įvairi medžiaga. Tvarkydami ir tyrinėdami ją nuolat patiriame džiaugsmingus atradimus, kuriais norime dalintis. Štai birželio gale, muziejaus mansardoje duris atvėrė iki tol niekad neeksponuota paroda: „Vaikystės pėdsakais…“
Parodos pagrindu tapo išeivių rašytojų: Henriko Nagio, Liūnės Sutemos (Zinaidos Veros Nagytės-Katiliškienės), Vytauto Aleksandro Jonyno, Kazio Bradūno, Algimanto Mackaus, Birutės Pūkelevičiūtės, Alfonso Nykos-Niliūno, Algirdo Landsbergio, Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės nuotraukos ir memorialiniai daiktai.
Atrinktos charakteringos vaikystės ir, kaip palyginimas, jau brandesnio amžiaus išeivių rašytojų nuotraukos. Veiduose švyti vaikiškas smalsumas, troškimas patirti ir pažinti pasaulį. Kas gi gali būti gražiau ir prasmingiau už nerūpestingą vaikišką šypseną, ir sklidinas, kaip ežerai, nuostabos kupinas, į pasaulį žvelgiančias tyras akis. Palaimintu džiugesiu apgaubia išskirtiniai memorialiniai daiktai – vitrinose eksponuojamos lėles ir vaikiška kuprinaitė. Pastaroji ir dvi kuklios medžiaginės lėlės priklausė poetei Marijai Stankus-Saulaitei. Šie eksponatai liudija apie skaudžias valandas, vargingą gyvenimą DP (išvietintųju stovyklose), Vokietijoje. Išeiviai rašytojai antrosios sovietų okupacijos buvo išstumti iš Lietuvos, tapę pasaulio klajokliais, niekad neužmiršo savo gimtosios kalbos – dirbo, kūrė rašė su viltimi sugrįžti į Tėvynę Lietuvą…
Praskleiskime istorinį šydą, ir pažvelkime į būsimų rašytojų, vertėjų, literatūros kritikų, mokslininkių laimingą vaikystę.
Pirmojoje nuotraukoje matome mažą kūdikėlį – Henriką Nagį (1920–1996) – būsimas poetas, literatūros kritikas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras, užfiksuotas vos kelerių mėnesių. Jis sėdi ant kailio tarsi iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo, laukiantis savosios paukštės – Sakalo. Pirmieji metai prabėgo Mažeikiuose, vėliau su tėvu geležinkeliečiu šeima keliavo beveik per visą Lietuvą.
Kitoje nuotraukoje mūsų dėmesį patraukia atvira šypsena žvelgiantį į pasaulį, paauglė – tai būsima poetė, vertėja – Zinaida Vera Nagytė (1927–2013). Jos nuotrauka padaryta Kaune, 1931 m. Vaikystėje ją kažkas pavadino Saulute, tokia ir liko iki gyvenimo pabaigos. Nerūpestingas vaikystės dienas praleisdavo su broliais dvyniais Henriku ir Martynu tėvo tėviškėje – Buknaičiuose. Čia tėvo sesuo Morta užburdavo pasakomis, legendomis, padavimais. Iš prisiminimų sužinome apie nuotykingas vaikystės akimirkas: grybavimus, žvejojimą, lazdynų raškymą ir tetos lysvėse sirpusias sultingas braškes… Teta Morta Z. Nagytei liko be galo brangi ir artima, todėl savo namuose prie lovos turėjo didoką lėlę, kuriai davė Mortos vardą (ją pamatysite parodoje). Abiem poetams gyvenimas atseikėjo daug išbadymų, ypač Z. Nagytei. Daug vargų ir rūpesčių teko patirti, daug negandų pakelti ant savo pečių, bet stoiškai atsilaikė ir atlaikė… Abiejų kūrėjų poetinėje erdvėje ryškūs vaikystės potėpiai. \
Jeigu kažkas bandytų teigti, kad paspirtukai XXI amžiaus išradimas – tegul pažvelgia į Algimanto Mackaus (1932–1964) – būsimo rašytojo, literatūros kritiko, redaktoriaus nuotrauką. Jis užfiksuotas savo gimtinėje Pagėgiuose, apie 1934 m. Motiniška globa ir rūpestis pulsuote pulsuoja iš nuotraukos – kuo gražiausiai aprengtas ir „apkutuotas“ vaikiukas, su šiltais veltinukais ir kaliošiukais, stovi prie modernaus paspirtuko. Jaunuolis veržliai skynėsi kelią į kūrybą. Amerikoje kartu su Z. Nagyte sudarė bežemių generaciją, neornamentuota kalba rašė ir leido poezijos knygas. Redagavo žurnalą „Margutis“, Čikagoje vedė lietuviškas radijo laidas – „Pelkių žiburėlis“… Svajojo, troško gyventi, bet skaudi lemtis kaip stygą nutraukė jo gyvybę – žuvo avarijoje.
1924 m. Kybartuose moderniame vėžimėlyje matome Landsbergių pirmagimį Algirdą žvelgiantį į greta besipuikuojantį, ant medinio žirgo sėdintį pusbrolį Kynastą. Nuotraukoje užfiksuotas būsimas rašytojas, dramaturgas, „Laisvosios Europos“ radijo bendradarbis, PEN klubo lietuvių skyriaus pirmininkas ir vicepirmininkas, profesorius Algirdas Landsbergis (1924–2004). Į lietuvių literatūrą įėjo kaip pirmo modernaus išeivių lietuvių romano „Kelionė“ autorius, o jo pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1957 m.), skirta partizaninei rezistencinei kovai, išversta į daugelį kalbų ir pastatyta įvairiuose pasaulio scenose.
Elegantiškoje mašinoje, kartu su broliais Edvardu ir Albertu, didžiuliu kaspinu pasipuošusi, sėdi būsima poetė, dailininkė, mokytoja Aldona Veščiūnaitė (1923–2012). Nuotrauka padaryta Alytuje apie 1927 m. Kas galėjo anuomet pasakyti, kad likimas savo ranka perkels ją į kitą pasaulio pusę – Australiją. Čia kurta, tapyta, mokytojauta…
Žaismingoje nuotraukoje, padarytoje Kaune, 1928 m. su zuikiu ant kelių, užfiksuota būsima rašytoja, režisierė, aktorė Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007). Pažvelgę į vaikišką veidą jau galime išvysti atkaklios, ambicingos, veržlios būsimo kūrėjos paveikslą. Kiek pakreipusi galvą, sukryžiavusi koją ant kojos dėmesingai žvelgia į pasaulį. Savo autobiografiniame romane „Aštuoni lapai“ su begaliniu jautrumu atkūrė gimtojo Kauno gyvenimą. Vokietijoje, Kanadoje ir Čikagoje režisavo, vaidino, sukūrė pirmą meninį lietuvišką filmą „Aukso žąsis“, įskaitė ir įrašė į plokšteles vaikiškus vaidinimus. B. Pūkelevičiūtės kūrybingumas neturėjo ribų – ji pati siuvo rūbus lėlėms. Visus rašytojos kūrybinius darbus lydėjo ryžtas, stoiškas atkaklumas ir drąsa.
Su apmaudu galima konstatuoti, kad kai kurių rašytojų vaikystės nuotraukų neišliko arba visai nebuvo. Tačiau dalinamės Utenos ūkininkų ratelį lankančių kaimo vaikų nuotrauka. Jie užfiksuoti Utenos laukuose, 1933 metais. Tarp jų ryškiausiai išsiskiria – baltą languotą kepurę rankoje laikantis Alfonsas Čipkus (1919–2015; trečias iš dešinės) – būsimas poetas, rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas – A. Nyka-Niliūnas. Šviesios atminties brolis Stasys Čipkus pamena, kad „ne bulvių ir kopūstų auginimas domino Alfonsą“, o tame pastate sutelkta įvairiomis kalbomis turtinga biblioteka. A. Nyka-Niliūnas nuo vaikystės vertino gėrį ir grožį, todėl neatsitiktinai eksponuojame dailią lėlę, kurią iš Italijos jam parvežė dukra Berenika.
Kitoje nuotraukoje matome profesoriaus, istoriko Igno Jonyno sūnų – Vytautą Aleksandrą (1918–2004). Būsimas literatūros kritikas, bibliotekininkas, įamžintas su kamuoliuku rankose Kaune, 1922 m. Vaikystėje nuolat „čiauškėdavo“, todėl jį ir vadino Vyturėliu. Užaugęs ir subrendęs aristokratiškoje aplinkoje, gyvenęs ir lankęs licėjų Paryžiuje, baigęs Vilniaus universitetą, sovietinės okupacijos buvo išstumtas į Vakarus, dirbo sunkų fizinį darbą Monrealyje. Tačiau siekė savo išsvajoto tikslo – vakarais studijavęs ir baigęs mokslus, dirbo akademinį darbą ir vadovavo vienam iš Montrealio bibliotekos skyrių. Gausi skaityba tapo gyvenimo pagrindu. Aptardamas tiek išeivijoje, tiek sovietinėje Lietuvoje išleistas knygas parašė per 400 recenzijų.
Kitoje nuotraukoje tėvų Onos ir Jurgio Bradūnų globoje Virbalyje 1919 m. stovi nedidukas sūnus Kaziukas (1917–2011). Būsimas poetas, redaktorius visą gyvenimą vertino stiprius šeimos ryšius. Kartu su žmona Kazimiera ir tėvais traukėsi į Vakarus, o ir Amerikoje rūpinosi savo senoliais. Gyvendamas svetur jautė gimtosios žemės alsavimą, brangino senas tradicijas, sėmėsi įkvėpimo iš praeities, puoselėjo ir brangino lietuvišką žodį… Iš už Atlanto atviru tiesiu, taikliu žodžiu kovojo su sovietiniais okupantais. Kartu su literatūros kritiku, profesoriumi Rimvydu Šilbajoriumi parengė ir išleido monumentalų leidinį „Egzodo lietuvių literatūra 1945 – 1990“, išleista Čikagoje 1992 m.
Maloniai kviečiame užsukti į MLLM erdves ir paklajoti išeivių rašytojų vaikystės pėdsakais…
P.S. Aplankę parodą nesunkiai įveiksite šį muziejaus publikuotą testą!
