Šiemet kovo 11 d. Lietuva šventė savo trisdešimt trečiąjį gimtadienį. Mūsų šalies valstybingumo atkūrimo įnirtingai siekė visuomeninis judėjimas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), kurį sudarė žinomi mokslo bei meno veikėjai, iš viso judėjimui susibūrė 35 asmenys. Į išsivaduoti iš sovietinio jungo siekiantį judėjimą jungėsi ir žinomi Lietuvos rašytojai.
Vienu ryškiausiu Sąjūdžio dalyvių tapo poetas, dramaturgas, vertėjas Justinas Marcinkevičius, kuris savo įžanginėje kalboje 1988 m. spalio 22–23 d. steigiamajame suvažiavime kreipėsi į delegatus bei svečius teigdamas, jog „pagaliau atėjo toji diena. Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas, – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui.“ Prie iniciatyvinės grupės prisidėjo ir daugiau literatų: literatūrologė Meilė Lukšienė, rašytojai Algimantas Čekuolis, Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis, Kazys Saja, Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bubnys ir kiti.
Vytautas Bubnys
Premijomis apdovanotų romanų autorius Vytautas Bubnys buvo Justino Marcinkevičiaus kraštietis ir bičiulis. Abu literatai kilę iš Prienų valsčiaus, nors ne to paties kaimo (J. Marcinkevičiaus tėviškė – Važatkiemis, o V. Bubnio – Čiudiškiai), abu tikėjo valstybės atgimimu. Sovietinės okupacijos metais rašytoje autobiografijoje Vytautas Bubnys, kitaip nei daugelis, kurie stengėsi „adaptuoti“ tekstus, rašė apie jam brangią kaimo istoriją, minėjo liaudies tradicijas ir svarbias tėvų pamokas. Dar prieš prasidedant tautinio atgimimo judėjimui, savo straipsniuose jis reikalavo daugiau demokratijos, kas buvo iš tiesų drąsu. Drąsu buvo ir nestoti į komjaunimą nei mokantis mokykloje, nei studijuojant, nors ir dėl to jam nebuvo skirta vieta bendrabutyje, kai įstojo mokytis į Vilniaus pedagoginį institutą (dabartinė VDU Švietimo akademija). V. Bubnys buvo vienas iš tų rašytojų, kurie niekada nesidrovėjo lankytis bažnyčioje, net kai iš tokių asmenų buvo viešai šaipomasi.
V. Bubnys rašyti knygas pradėjo dar 1953-aisiais metais. Rašytojo paaugliams skirta apysaka „Arberonas“ nepavaldi laikui – pasirodžiusi 1969 m., paskutinį kartą išleista 2009 m. Be kita ko, pagal apysakos motyvus buvo sukurtas filmas „Maža išpažintis“, o frazė „Benai, plaukiam į Nidą“ tapo kultine bei virto muzikinio festivalio pavadinimu. V. Bubnys ir jo kūryba liko artimi kino pasauliui – po to dar pasirodė filmai „Nesėtų rugių žydėjimas“, pagal to pačio pavadinimo romaną, bei „Perskeltas dangus“ pagal romaną „Po vasaros dangum“. Rašytojo knygos buvo verčiamos į vokiečių, kroatų ir estų kalbas, jų leidimai nuolatos kartojami, tad pats V. Bubnys save drįso pavadinti milijonieriumi – kadangi bendras jo knygų tiražas sudarytų apie 6 mln. Susitikimuose su skaitytojais, prie rašytojo nusidriekdavo eilės norinčiųjų gauti autografą, pakalbinti. V. Bubnys buvo paprastas, neišdidus, su kiekvienu galėdavo pasišnekėti, diskutuoti, tai darydavo ramiai net esant skirtingoms nuomonėms. Šias savo savybes – santūrumą, kantrumą bei dėmesingumą V. Bubnys išlaikė visuomet. Matyt, tai kėlė pasitikėjimą žmonėms, nes paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis buvo išrinktas pirmojo seimo nariu. Vis dėlto darbu seime ir valdžios dalybomis liko nusivylęs, todėl daugiau nekandidatavo, atsidėjo vien kūrybiniam darbui.
Daugelis pamena jo kone mistiškai artimą ryšį su antrąja žmona, taip pat rašytoja, žurnaliste Elena Kurklietyte. Pirmajai žmonai žuvus autoavarijoje, V. Bubnys kurį laiką našlavo, kol atsitiktinai teatre sutiko iki tol mažai pažįstamą E. Kurklietytę. Nuo netikėto susitikimo prasidėjo graži rašytojų draugystė, kuri atvedė iki santuokos. Elena Kurklietytė buvo drąsi ir aktyvi – ji pirmoji per rusų radijo stotį „Majak“, kurioje dirbo, paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir už tai buvo laikinai atleista iš darbo. Ar sunku buvo dviem ryškioms asmenybėms sutilpti po vienu stogu? Matyt, kai žiūrima viena kryptimi – tikrai ne, o į švenčiausią kiekvieno rašytojo darbą – vienas kito kūrybą – nesikišo ir supažindindavo tik su jau baigtu kūriniu.
Vidmantė Jasukaitytė
1990 m. vasario 24 d. pirmą kartą įvyko demokratiniai rinkimai. Netrukus po to buvo prabilta ir apie visišką Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Vykstant balsavimui „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ akto, balsavo 130 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatų. Prieš nebalsavo nė vienas, susilaikė 6, o 124 balsavo „už“. Pastarieji vėliau pradėti vadinti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarais. Viena iš 124 balsavusių „už“ buvo rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, aktyvi Sąjūdžio dalyvė.
Kūrybinį kelią ji pradėjo nuo poezijos, o debiutinė knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“ gavo pirmąją Zigmo Gėlės literatūrinę premiją, vėliau literatė atrado save, kaip prozos meistrę. Pirmasis jos apysakų romanas „Stebuklinga patvorių žolė“ buvo išgirtas kritikų, o pagal jį sukurtas filmas „Žolės šaknys“. Be kita ko, V. Jasukaitytės knygos „Po mūsų nebebus jūsų“ tiražas buvo 45 000 egzempliorių, kurie buvo išpirkti per tris mėnesius. Daugiau leidimų nebuvo, todėl knygą buvo galima įsigyti nebent antikvariatuose. Už šią knygą V. Jasukaitytė pelnė „Skaitomiausios metų knygos“ apdovanojimą. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos nuotraukos menančios šios progos minėjimą. V. Jasukaitytė aktyviai bendradarbiavo su spaudos atstovais, nevengė reikšti savo nuomonės bei sukūrė pjeses: „Žemaitė“, „Vilkų medžioklė“, „Žilvinas“.
Be kita ko, rašytoja atliko svarbų vaidmenį atkuriant tarpukariu veikusią Lietuvos moterų sąjungą bei buvo išrinkta jos pirmininke. V. Jasukaitytė rūpinosi lietuvių jaunuolių tarnavusių TSRS kariuomenėje grąžinimu į tėvynę bei protestavo prieš nestatutinius santykius, kai lietuviai ir kiti pabaltijiečiai kariuomenėje buvo engiami dėl prasidėjusio sujudimo Baltijos šalyse. Dar atgimimo metais lietuvių rašytojų susitikime su TSRS prezidentu M. Gorbačiovu į jo replikas, kad nevertėtų beatodairiškai siekti šalies nepriklausomybės ir reikėtų įsivertinti rizikas, V. Jasukaitytė rėžė „Pulsim ant bėgių, bet nepriklausomybės vis tiek reikės“. Tuomet ji išreiškė nepritarimą nestatutiniams santykiams bei nusikaltimams, jos kalba buvo transliuojama per televiziją. Po V. Jasukaitytės kalbos visos TSRS sistemos karinės dalys turėjo rašyti laiškus, teigiančius, kad nestatutinių santykių pas juos nesama. Tiesa, atvirai literatės reiškiama nuomonė patiko ne visiems, kadangi ji viešai diskutavo ir apie tai, kad į politinius postus aktyviai skverbiasi buvę komunistų partijos nariai.
Taigi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais literatai prisidėjo ne tik kurdami, bet ir aktyviai dalyvaudami politinėje veikloje. Jie tapo nepriklausomybės veidais, skatino pasitikėjimą ir palaikymą. Nors pirmieji nepriklausomos valstybės žingsniai buvo sudėtingi, o po pusės amžiaus viską teko kurti iš naujo: nuo valiutos iki valdymo sistemos, jie drąsiai žengė pirmus sunkiausius žingsnius. Mums, vėlesnei kartai, tenka šiek tiek paprastesnis uždavinys – išlaikyti ir rūpintis tuo, kas sukurta ir pasiekta.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė
