Po Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu slėpėsi dvi seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė- Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957). Šiais metais minime M. Lastauskienės 150-etį. Tiek seserų gyvenimas, tiek jų kūryba yra glaudžiai susipynusios, pilnos paslapčių ir įvairių mįslių; dažniausiai mes žinome ir suvokiame tik užrašytus faktus, datas, o sielos paslaptys ir vidinės dramos skendi šešėliuose.
Pernai Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje naujojoje apžvalginėje ekspozicijoje „Literatūra keičia“ lankytojai gali pamatyti ne tik klasikių knygas ar rankraščius, bet ir… rankdarbius, paslėptus giliuose stalčiuose. Akį tikrai patrauks žvilganti stikliniais karoliukais siuvinėta Marijos Lastauskienės apykaklė ir Sofijos Pšibiliauskienės austos tautinės juostelės.
Bajoriškos kilmės rašytojos, augusios ir vėliau įkvėpimo visada ieškojusios gimtajame Paragių dvare (Akmenės r.), iš tėvo dailininko ir literato Nikodemo Erazmo Ivanausko paveldėjo meilę plunksnai ir knygai, o rami, pati rankdarbius mėgusi mama Karolina skatino dukras ir siuvinėti, ir austi, ir megzti, ir siūti.
Marija rankdarbių meno, kuris vėliau sunkiomis dienomis tapo ir jos pragyvenimo šaltiniu, mokėsi Varšuvoje, mamos sesers Jadvygos Svežavskienės papuošalų dirbtuvėje. Varšuvoje ne tik mokėsi, bet ir sunkiai dirbo, gamindama įvairias puošmenas. Pabodus Varšuvoje, Marija išvyko į Peterburgą ir ten įsidarbino Paršukovo papuošalų dirbtuvėje.
Gaila, kad rašytojos sukurtų papuošalų išliko nedaug ir surengti įspūdingos rankdarbių parodos nėra iš ko. Žinoma, kad jaunystėje Marija žavėjosi muzika, norėjo išmokti skambinti fortepijonu, tačiau dėdė nusprendė, kad tam ji… neturinti gabumų.
M. Lastauskienės dukra Stasė Matulienė atsiminimuose apie mamą užrašė: „Būdama vos 18 metų, ji pradėjo dirbti Sizavskio papuošalų dirbtuvėje Varšuvoje. Dėdė ir teta buvo labai patenkinti, įsidarbinę tokią sąžiningą ir ištikimą giminaitę, kurią galėjo laikyti pavyzdžiu kitoms darbininkėms. Mokėjo jai algą tokią pat kaip ir kitoms. Dėdė vaikų neturėjo. Tėvai Ivanauskai, išleisdami Mariją pas juos, artimus gimines, tikėjosi, kad priims ją kaip savo dukterį. Dėdė turėjo fortepijoną. Marija norėjo išmokti skambinti, labai žavėjosi muzika. Sizavskis, nesimokęs muzikos specialioj mokykloj, buvo tik šiaip sau mėgėjas. Dėl gyvenimo paįvairinimo paskambindavo lengvesnius kūrinius. Keletą kartų pabandė parodyti Marijai pradžią, patikrino, kad neturi muzikai jokių gabumų, o gali būti gera darbininkė papuošalų dirbtuvėje. Taip ir buvo išspręstas Marijos likimas.“
Taip žlugo dar viena svajonė… O kiek panašių svajonių turėjo gabios ir talentingos seserys – kas pasakys? Tikriausiai gyvenimo aplinkybės išgrynina ir nugludina pačius reikšmingiausius dalykus, o tai, kas nesvarbu, nustumia į šalį. Popierius, parkeris ir knygos visada buvo šalia, – niekada jų nei viena iš seserų neišsižadėjo ir neatstūmė.
Rankraščiai – taip pat savotiški rankdarbiai. Kuo toliau, tuo labiau jie atrodys egzotiškesni, neįprasti mūsų akiai, nes šiandien jau retas rašytojas rašo ranka, plunksna, parkeriu ar pieštuku, kažką pabraukydamas, pripiešdamas, brūkšteldamas paraštėje netikėtą sentenciją ar kokią su tekstu nieko bendra neturinčią frazę.
Daugiau išliko M. Lastauskienės rankraščių ir mašinraščių, nes ji gyveno žymiai ilgiau už seserį, buvo labai darbšti ir kūrybinga iki pat senatvės, sklandžiu stiliumi parašė daug įdomių apsakymų, apysakų, romanų. Įdomu tai, kad kūrybinio kelio pradžioje M. Lastauskienė rašė lenkiškai (seserys augo sulenkėjusioje bajorų šeimoje), o sesuo Sofija jos kūrinius, šį tą paredaguodama, vertė į lietuvių kalbą. Vėliau ir pati, geriau pramokusi lietuviškai, ėmė rašyti lietuviškai.
M. Lastauskienė, o vėliau ir literatūros kritikai, iš daugybės parašytų kūrinių svariausiu savo darbu laikė romaną „Šviesuliai ir šešėliai“, kuriame veiksmas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Vokietijoje ir kt. Šiame romane M. Lastauskienė sukūrė ir emancipuotos, laisvos moters paveikslą.
XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijos gyvenimo vaizdų, autentiškų detalių iš gyvenimo Paragių dvare daugiausiai surandame romane „Praeities šmėklos“. Apie pastarojo romano atsiradimą rašytoja autobiografijoje „Iš praeities“ taip rašė: „Mano vargai vis nesibaigė. Tėvas, sulaukęs gilios senatvės, visai įgulė. Ilgais vakarais, sėdėdama prie jo lovos, daug kalbėdavau su juo. Jis man daug papasakojo apie mūsų šeimos praeitį ir, besiklausydama jo pasakojimų, parašiau romaną „Praeities šmėklos“.
M. Lastauskienė nuo 1908 m. gyveno Vilniuje (ten sukūrė šeimą su baltarusiu Vaclovu Lastausku), vėliau gyveno Rygoje, Paragiuose ir Kaune. Laikinojoje sostinėje rašytoja apsigyveno 1938 m. ir gyveno čia, dalyvaudama literatūriniame bei kultūriniame miesto gyvenime, iki pat mirties.
Išgirstos dvarininkų ir kaimiečių gyvenimo istorijos ryškiausiai atsispindėjo Sofijos Pšibiliauskienės prozoje. Ypač rašytoją domino našlaičių vaikų likimas, kartais nepaaiškinamai žiaurus suaugusiųjų elgesys su jais, skurdi buitis, gyvenimo negandos. Vien tik išgirdę Lazdynų Pelėdos vardą, daugelis tikriausiai prisimena apsakymą „Motulė paviliojo“, pasakojantį apie dramatišką našlaičių vaikų likimą. Šis fatališkumu ir mistika apgaubtas kūrinėlis išliko žinomas iki šių dienų.
Kitas žymus S. Pšibiliauskienės ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys – romanas „Klaida“. Čia rašytoja ironizavo 1905 m. revoliuciją, palietė ir šiandien aktualias temas: iš kaimo kilusio inteligento santykį su tėviške, papročiais, jo silpnavališkumą, pasidavimą svetimoms kultūroms ir įtakoms. Šis romanas susilaukė nemažai ir kritikos, redaktoriai siūlė kai kurias vietas taisyti, tačiau S. Pšibiliauskienė savo kūrinių taisyti nemėgo ir jų neperrašinėjo. Tai liudija rašytoją buvus spontanišką, impulsyvią ir jautrią.
Asmeninis Sofijos gyvenimas taip pat nebuvo lygus ir visada sėkmingas: ne tokia santuoka, kokios tikėjosi, su gerokai vyresniu kaimynu Rapolu Pšibiliausku, ankstyva dukros Milės mirtis, ligos… Gražiai sutarė ir turėjo apie ką pasišnekėti su tėvu N. E Ivanausku. S. Matulienė atsiminimuose apie tetą Sofiją užrašė: ,,Teta Sofija žiemą megzdavo visai šeimai pirštines ir kojines. Vasarą kapstydavosi darže ir gėlynuose, stengdavosi gauti kuo įvairiausių gėlių atmainų. Tarp kitų augalų nemaža vietos užimdavo tabakas. Sofija pati rūkė, susisukdama suktinę iš rašomojo popieriaus. Senelis rūkydavo pypkę, mažai tepaleisdavo ją iš dantų. Karo metais sunku būdavo įsigyti tabako. Laisvalaikiu Sofija darydavo dirbtines gėles ir piešdavo karikatūras. Kartą nupiešė seserį, nešančią su naščiais gyvuliams ėsti. Karikatūros neišliko.“
Seserys, pradėjusios rašyti dar Lietuvai esant carinės Rusijos valdžioje, kai buvo draudžiama lietuviška spauda, savo pirmosiomis publikacijomis „Varpe“, „Ūkininke“, slapta leisdamos kuklias knygeles, gaivino lietuvių literatūrą ir drauge su kitais ano meto rašytojais dėjo jai tvirtus pamatus ateičiai.
