Pirmą žiemos mėnesį, kai žemę užkloja balta skraistė, skubame į jaukius namus, sėdame prie židinio ir sklaidome šiugždančius knygos lapus, patirdami atradimo džiaugsmą… Panašiai rašė ir išeivių poetė Gražina Tulauskaitė (1908–1990) savo vyrui literatūros kritikui Benediktui Babrauskui: „Žodis man svarbiau negu gyvenimas, nes ir gyvenimas remiamas žodžiu…“
„Gyvenimą savo sudėjau į knygą,
Kad gatvėj barstyčiau kaip gelsvąją smiltį.
Kad žiemą turėtumėt kelią ne slidų,
Gyvenimą savo sudėjau į knygą.
Širdis tartum paukštis pabudęs pragydo
Ir ėmė į šviesiąją saulę tuoj kilti.
Gyvenimą savo sudėjau į knygą,
Kad gatvėj barstyčiau kaip gelsvąją smiltį…“
Nepriklausomos Lietuvos augintinė G. Tulauskaitė entuziastingai dalyvavo moterų kūrėjų vakaruose. Lekėčiuose gimusi, baigusi „Aušros“ gimnaziją Kaune, studijavusi Vytauto Didžiojo universitete, priklausiusi Humanitarų draugijos literatų sekcijai ir „Šatrijos“ draugijai, savo gyvenimą siejo su kūryba.
Ji buvo viena veikliausių studenčių kūrėjų, ryški ir matoma tarp kuriančių moterų. Pavyzdžiui, poetas Kazys Binkis, sudarinėdamas Poezijos antologiją „Vainikai“ (1921 m.), įtraukė vienos poetės – Bronės Buivydaitės – kūrybą, o 1936 m., leisdamas antologiją „Antrieji vainikai“, pristatė jau aštuoniolika kūrėjų, iš kurių – dvi moterys. Buvo atspausdinta dvidešimt Salomėjos Nėries ir devyniolika Gražinos Tulauskaitės eilėraščių. Kūrybą spausdino „Lietuvoje“, „Pradalgėse“, „Granite“, „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, metraštyje – „Tremties metai“ (Vokietijoje) bei Amerikoje leistoje lietuvių spaudoje.
G. Tulauskaitė aktyviai dalyvavo nepriklausomos Lietuvos kultūrinėje visuomeninėje veikloje – kartu su kitais rašytojais 1932 m. steigė Lietuvos rašytojų draugiją Kaune, mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje. 1944 m., kaip ir daugelis lietuvių inteligentų, poetė kartu su vyru B. Babrausku pasitraukė į Vakarų Europą, o 1949 m. persikėlė į Ameriką. Gyvendama svetimoje žemėje mokytojavo, dirbo bibliotekoje, bendradarbiavo spaudoje, rašė ir leido knygas, dalyvavo literatūros vakaruose. G. Tulauskaitė parengė ir išleido penkias poezijos knygas: „Paklydę žodžiai“ (1934 m.), „Vėjo smuikas“ (1944 m.), „Rugsėjo žvaigždės“ (1957 m.), už kurią paskirta Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija; „Vakarė banga“ (1968 m.).
Tai poetė, nors giliai jaučianti ir švelni, bet su kiek kietoka pažiūra į poeziją.
Jonas Aistis, vertindamas poetės Čikagoje išleistą ir premijuotą knygą „Rugsėjo žvaigždės“, rašė: „Knyga išlaikiusi autorei būdingą ir aukštą meninį lygį. O tai yra daug, nes jai moterų poečių eilėje neginčijamai tenka pirmoji vieta. Konkurenčių ji neturi, ir vargu ar greit besulauks. Poetė nuo savo rašto karjeros pradžios yra nuosaiki ir klasiškai rami: ji nei staigių posūkių nedarė, nei skambių šūkių neskelbė, bet ėjo ir tebeeina viena ir ta pačia kryptim – jai būdinga klasiška forma ir klasiška rimtis. Jos poezija neturi net to visoms poetėms būdingo atvirumo, ir čia ji lieka santūri. Tai poetė, nors giliai jaučianti ir švelni, bet su kiek kietoka pažiūra į poeziją: ji turi būti rami, švari, tyra.“
Šių knygų rankraščius ir kitą vertingą medžiagą galima rasti rinkinyje „Lietuvos studentų archyvas“, kuris saugomas muziejaus archyve. Nemažai rankraštinės medžiagos į muziejų atkeliavo per žurnalo „Aidai“ redaktoriaus, rašytojo A. Vaičiulaičio, „Gabijos“ almanacho, J. Sodaičio archyvus. Poetės asmeninius daiktus, nuotraukų albumą, rankraščių muziejui padovanojo buvusi mokinė Elena Krukauskaitė-Pavalkienė. G. Tulauskaitės gyvenimą galima būtų iliustruoti fotomedžiaga. Poetė mėgo fotografuotis, todėl išliko daug jos portretinių nuotraukų.
Ankstyviausiose nuotraukose G. Tulauskaitė užfiksuota penktoje klasėje tarp bendramokslių. Rinkinyje nemažai nuotraukų, kur ji vienintelė moteris dalyvauja tarp poetų kūrėjų įvairiuose vakaruose – Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alytuje ir kt. Įdomios nuotraukos su studijų laikų draugu, būsimu vyru B. Babrausku, judviejų vestuvėse užfiksuotas artimas draugas – poetas Bernardas Brazdžioni. Nuotraukose atsispindi ir poetės mokytojavimas. Ji su begaline meile globojo savo auklėtinius – mokė ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, kūrybos paslapčių, bet ir dalijosi gyvenimo išmintimi, mokė rankdarbių – nerti, megzti, siuvinėti. Elena Krukauskaitė-Pavalkienė padovanojo muziejui jos nertas skraistes, siuvinėtas staltieses.
Ypatingą vertę sudaro epistolinis palikimas. Išsaugoti poetės laiškai, rašyti būsimam vyrui B. Babrauskui. Susirašinėjimas truko maždaug dešimt metų. Laiškuose kalbama apie studijas, kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, kūrybą, asmeninius santykius: „Mano Mažyti, nepasakosiu apie tai, kaip jaučiausi, skubėdama iš Palangos – Tu pats gerai atsimeni. Tenai Tu stebėjaisi mano energija. <…> Atsidūrusi Kauno perone, džiaugiausi ką tik sukurtu savo eilėraščiu ir susimąsčiau: kaip aš galėčiau dabar gyventi, nepažinus kūrimo džiaugsmo, dėl kurio, rodos, kažin ką galėčiau iškęsti. Bet, žmogiškai galvojant, ar verta tiek kentėti dėl keliolikos eilučių eilėraščio? Juk taip dažnai širdis reikalauja savo teisių, man primindama, kad esu ne tik poetė, bet ir gyvas žmogus, kuriam ne gana tik parkerio ir knygos…“ Tokia Gražina Tulauskaitė buvo, tokią, kuriai „žodis svarbiau negu gyvenimas“ ir prisiminsime.
Gruodžio 9 d., ketvirtadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje bus pristatyta pirmą kartą Lietuvoje išleista Gražinos Tulauskaitės knyga „Gyvenimą savo sudėjau į knygą“. Bus prisimintos ir prieškaryje kūrusios moterys rašytojos: Alė Sidabraitė, Petronėlė Orintaitė, Kotryna Grigaitytė, Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė, Nelė Mazalaitė, Alė Rūta, Salomėja Nėris ir kitos. Aktorė Inga Mikutavičiūtė skaitys jų poeziją. Renginyje dalyvaus knygos sudarytoja ir apžvalginių tekstų autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė, Vilniaus Zanavykų bendrijos pirmininkas Kęstutis Vaičiūnas, narys dr. Arvydas Vildžiūnas, kankliuos Erika Danilovaitė.
