Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ metas prisiminti projektą „Prieš 100 metų“, pristatantį svarbiausius Lietuvos įvykius, nuo kurių mus skiria jau visas amžius. Rubrikos vairą stvėręs Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita kviečia skaitytojus susipažinti su viena skandalingiausių ir dviprasmiškiausiai vertinamų Vasario 16-osios Lietuvos bylų.
1925 m. vasarį Vyriausiasis Tribunolas, vadovaujamas žymaus teisininko ir visuomenės veikėjo Antano Kriščiukaičio, ėmėsi tirti skandalingąją „Sacharino bylą“. Joje buvo kaltinami žymūs asmenys, tarp jų – ir buvęs užsienio reikalų ministras, krikščionių demokratų partijos veikėjas Juozas Purickis. Apie šią bylą projekto rėmuose jau yra rašyta plačiau.
Trumpai apžvelgiant svarbiausius faktus J. Purickis, vienas ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos politikų, pasiuntinys Vokietijoje, o vėliau ir užsienio reikalų ministras, Tribunolo buvo patrauktas atsakomybėn dėl to, kad žinojo apie diplomatiniais kanalais vykdomą sacharino kontrabandą iš Vokietijos per Lietuvą į tuometinę Sovietų Rusiją ir net dangstė Lietuvos kontržvalgybos sučiuptus jos vykdytojus.
Šioje byloje išgarsėjo ir 2023 m. Lietuvoje iškilmingai perlaidotas kontržvalgybos kūrėjas Jonas Polovinskas-Budrys, vienas pagrindinių 1923 m. sausį vykdytos Klaipėdos prijungimo karinės operacijos architektų. Plačiau apie tai galima paskaityti senesniuose projekto įrašuose.
Tuomet ministras J. Purickis bandė „paspausti“ kontržvalgybos vadą, kad šis nutrauktų tyrimą. Siekdamas išvengti koalicinio ministrų kabineto griūties, pats tuometinis premjeras Kazys Grinius, nors priklausęs kitai politinei jėgai – valstiečiams liaudininkams – taip pat iš pradžių palaikė savo ministrą. Tačiau, įtardamas, kad veikla iš tiesų galėjo būti nešvari, vėliau K. Grinius atsitraukė ir kontržvalgyba galėjo imtis darbo.
Nors krikdemai Seime turėjo daugumą, į opozicijos nuomonę išsakiusio Vasario 16-osios akto signataro, socialdemokratų vado Stepono Kairio replikas apie sachariną ir kokainą nebuvo reaguojama. Vis dėlto J. Purickis, siekdamas užkirsti kelią skandalo plitimui, nusprendė atsistatydinti. Jis išvyko į Berlyną, suprasdamas, kad pasiuntinybėje greitu metu bus pradėtas auditas.
Problema buvo ta, kad tuometiniai pasiuntiniai, paskendę svarbiuose praktiniuose darbuose dėl valstybės pripažinimo, neretai abejingai žvelgė į biurokratiją. Tvarkingų ataskaitų nebuvo palikęs ne tik J. Purickis, bet ir jo pirmtakas Berlyno pasiuntinybėje, Vasario 16-osios akto signataras Jurgis Šaulys. Sudaryta komisija aptiko, kad Berlyno bankuose J. Purickis buvo padėjęs keliolikos milijonų auksinų (auksinai buvo Vokietijos administracijos (Oberosto) naudotas pinigas okupuotose kraštuose. Stipriai nuvertėjo Vokietijai patiriant finansinę krizę, tad 1922 m., įvedus litą, jie buvo keičiami 175:1, o vėliau net 850:1 santykiu, – red. past.) sumas. Iš jo pareikalauta jas grąžinti pasiuntinybei, ką J. Purickis ir padarė. Jis teisinosi, kad nemokėjo tvarkyti finansų ir reikalus sutvarkė tik pasisamdęs vokietį buhalterį. Vis dėlto daug kam iš oponentų užkliuvo, kad šių reikalų tvarkymas diplomatui užtruko daugiau nei metus ir buvo baigtas tik po audito – taigi, ne itin nuoširdžiai.
Šiame straipsnyje, remdamiesi 1925-ųjų pradžios spauda, norime pristatyti svarbiausius šios bylos tyrimo ir visuomenės reakcijų aspektus, tad nevengsime ir ilgesnių citatų su autentiška, netaisyta to meto kalba.
Įvairios politinės aplinkybės tokias bylas visais laikais stipriai vilkina, todėl tik po kelerių metų buvo pereita prie teisminio proceso. Visoms Lietuvos vyriausybėms J. Purickis buvo ne tik „savas“ žmogus, buvęs ministras, bet ir svarbus asmuo santykiuose su Vokietija. Jis turėjo daug ryšių šioje tuomet kaimyninėje ir Lietuvai reikšmingoje valstybėje.
Neatsitiktinai būtent J. Purickis buvo vienas įtakingiausių Vilhelmo fon Uracho rėmėjų 1918 m., kai buvo svarstoma galimybė karūnuoti jį Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Net ir po „Sacharino bylos“ skandalo situacija nesikeitė. 1923 m. sausį, vykstant Klaipėdos prijungimo operacijai, J. Purickis talkino premjerui Ernestui Galvanauskui kaip neoficialus tarpininkas, palaikantis ryšius su Klaipėdos krašto sukilėliais. Jis netgi gavo J. Pėteraičio slapyvardį, kuriuo naudojosi veikdamas Klaipėdoje.
Įdomu pastebėti, kad J. Purickis sugebėjo išlikti profesionalus ir santykiai su „Sacharino kontrabandą“ atskleidusiu, o dabar operacijai vadovaujančiu žvalgybos vadu J. Polovinsku-Budriu buvo dalykiški. Tačiau čia J. Purickis susikirto su E. Galvanauskui prieštaravusiu įtakingu Lietuvos politikos veikėju, buvusiu prezidentu ir Vasario 16-osios akto signataru Antanu Smetona. Jo gausūs šalininkai spaudoje, su pačiu Augustinu Voldemaru priešakyje, neretai žaisdavo „Purickio korta“, vis primindami „Sacharino bylą“. Taip jie siekė ne tik teisybės, bet ir savų – opozicijos – interesų, silpnindami valdančiąją stovyklą. Akiplėšiškumu garsėjusio A. Voldemaro plunksnai priklauso tokie skambūs išsireiškimai apie J. Purickį, kaip „kvailas vaikėzas“ ar pareiškimai, esą šis badaujančios Rusijos gyventojus pavalgydinęs… kokainu.
Šios politinės aplinkybės taip pat prisidėjo prie to, kad „Sacharino byla“ buvo dar labiau vilkinama, ir jos svarstymas Tribunole, opozicijai vis nerimstant, prasidėjo tik 1925 m. pradžioje. Tai aprašyta vasario 4 d. „Lietuvoje“ – tuometiniame oficioze. Žinutė pateikta pirmajame puslapyje, tačiau labai trumpai – esą J. Purickis atvyko iš Berlyno ir stoja prieš teismą. Skaitytojui gali kilti klausimas: kodėl gi apie tokią svarbią bylą rašoma taip lakoniškai? Atsakymas gana paprastas ir kartu kiek kurioziškas – sausio 27 d. J. Purickis, anksčiau dažnai rašydavęs į „Lietuvą“ tikrai įdomias užsienio politikos apžvalgas Vygando slapyvardžiu, tapo pagrindinio Lietuvos dienraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Jis pakeitė savo kolegą Kazimierą Jokantą, kuris buvo paskirtas švietimo ministru.
Tuo tarpu labai išsamiai apie šį procesą rašė tuometinės Lietuvos teisininkų draugijos leidinys „Teisė“. Šioje draugijoje buvo susibūrę žymiausi Lietuvos teisininkai – Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis, jo pavaduotojai Mykolas Riomeris ir Motiejus Čepas, „Lietuvos sąžine“ neretai vadintas Lietuvos universiteto Teisės fakulteto dekanas Petras Leonas bei kiti ryškiausi Lietuvos teisinės minties korifėjai ir žymūs tarpukario visuomenininkai. A. Kriščiukaičio iniciatyva draugijos leidinys viešindavo rezonansines, didelę įtampą keliančias bylas. Būtent tokia buvo ir „Sacharino byla“.
Dar 1923 m. gruodį Tribunolas buvo paskelbęs J. Purickio paiešką, mat didžiąją laiko dalį jis leido Vokietijoje. Bijota, kad nesugalvotų į teismą neatvykti, nors Lietuvos žvalgyba J. Purickį nuolat sekė, greičiausiai turėdama tam ir asmeninių priežasčių – juk jo spaudimu kadaise vos nebuvo numarinta svarbi byla. Jei taip būtų nutikę, tikriausiai būtų pareikalauta ir ją iškėlusių žvalgybos pareigūnų atsakomybės.
Tuometinis ministras pirmininkas ir teisingumo ministras Augustinas Tumėnas buvo J. Purickio partietis, o krikščionių demokratų partija stengėsi sušvelninti pasekmes vienam iš ryškiausių veikėjų ar net visiškai jį išteisinti. Įdomu, kad 1920 m., per rinkimus į Steigiamąjį Seimą, abu šie krikdemai buvo išrinkti Utenos rinkimų apygardoje, – A. Tumėnas pirmu numeriu, J. Purickis antru. Taigi, A. Tumėnui teko sunkus pasirinkimas tarp partinio spaudimo ir atsakomybės prieš teisingumą. Vis dėlto jis pasirinko pastarąjį ir sausio 27 d. atsistatydino iš pareigų.
Vasario 3 d. buvo patvirtinta kito krikdemo – Vytauto Petrulio – vadovaujama Vyriausybė, kuriai pritarė ir svarbiausias partijos finansinis rėmėjas, verslininkas bei Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vailokaitis, taip pat partijos de facto lyderis prelatas Mykolas Krupavičius. Pats V. Petrulis toliau ėjo ir finansų ministro pareigas. Valdančioji partija ėmėsi spaudimo net prieš bylą tiriančius teisininkus. Tačiau Vyriausiajame Tribunole dirbo tvirtos asmenybės, kurios nenorėjo nusileisti spaudimui. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl nuspręsta paviešinti visą teisinį procesą. Pavyzdžiui, advokatas Simonas Bieliackinas, gynęs J. Purickį, teigė:
„Negalima Ministerį, kaipo paprastą valdininką traukti atsakomybėn, kadangi Ministeris yra Tautos valdžios atstovas.“
Tribunolas aiškiai atsakė, kad pagal galiojančius teisės aktus Lietuvoje tokio precedento nėra, todėl tai panašu į bandymą daryti spaudimą, gąsdinant valdžios autoritetu. Dauguma Vyriausiojo Tribunolo narių buvo gana nuosaikių pažiūrų, todėl jiems tokie autoritariniai metodai neatrodė priimtini. Ypač kurioziška buvo tai, kad advokatas Bielackinas savo argumentaciją grindė carine teismų praktika. „Teisėje“ matome Tribunolo atsakymą, kurį, manau, verta pacituoti išsamiau:
„Pris. adv. Bielackino pasakymas, kad Lietuvoje tebeveikią Rusų įstatymai, kad Rusijoje be caro sutikimo nebuvę galima iškelti ministeriui bylos, kad Lietuvoje caro sutikimas esą pakeistas Seimo sutikimu, taip pat neturi reikšmės, nes kaip aukščiau nurodyta Seimo valdžia nėra caro valdžia.“
Tribunolas išsamiai aprašė visus pagrindinius kaltinimus, kuriais norime pasidalinti su skaitytojais:
„Dabar, eidamas prie pačios bylos esmės, Vyriausiasis Tribunolas randa: kaltinamuoju aktu buvusieji Užsienių Reikalų Ministeris Juozas Purickis, 39 m., tos Ministerijos Bendrojo Departamento Direktorius Juozas Vaitiekūnas, 37 m., Lietuvos Atstovybės Maskvoj Patarėjas Juozas Avižonis, 40 m. ir Užsienių Reikalų Ministerijos ūkvedis Juozas Šutinys, 26 m. amžiaus, yra kaltinami:
1) kad 1921 metų lapkričio mėnesį, eidami savo pareigas, susitarę tarp savęs ir su kitais asmenimis, norėdami pasipelnyti, sumanę priešingai įstatymui nugabenti Maskvon kokaino, sacharino ir kitų prekių ir realizuoti jas savo naudai, o kad tos prekės galėtų nueiti legaliai ir be įvežamojo Rusijon muito, pasiuntęs jas, kaip neva valdžios krovinį, sukrovę į vagonus, siunčiamus: vieną su miltais, kitą su cukrum, kaipo Lietuvos valstybės auką Rusijos badaujantiems, ir trečią su maistu Lietuvos Atstovybei Maskvoje ir, tuo būdu peržengdami savo valdžios ribas, didžiai pakenkę valdymo tvarkai ir
2) kad norėdami padaryti nurodytą 1-ame punkte nusikaltimą, jie žinomai melagingai pažymėję liudyme Nr.16754 ir raštuose Rusų Atstovybei Lietuvoje, Muitinių Departamentui ir Gelžkelių Valdybai, kad sulaikytuose Jonišky vagonuose siunčiami cukrus, miltai ir maistas valdžios reikalams, ir tuo būdu paslėpę vežamą kokainą, sachariną ir kitas prekes, kuo peržengę įstatymų numatytą tvarką dėl kokaino, sacharino ir kitų prekių gabenimo užsienin.
Be to, Juozas Purickis yra kaltinamas dar tuo:
1) kad, būdamas Lietuvos Pasiuntiniu Vokietijoj 1919-1920 metais, susitaręs su Ona Jagomastaite ir Teodoru Skrinikovu ir norėdamas pasipelnyti, jis supirkinėjęs įvairių šalių valiutą ir brangenybes, o kad jos galėtų būti be kliūčių ir muito pervežamos iš vienos valstybės kiton, naudojęsis diplomatiniais kurjeriais ir valstybiniu antspaudu ir, tuo būdu peržengdamas savo valdžios ribas, didžiai pakenkęs valdymo tvarkai, nes diskreditavęs Lietuvos valdžią visuomenės ir užsienių akyse;
2) kad norėdamas padaryti nurodytą 1 punkte nusikaltimą, jis žinomai melagingai pažymėjęs išduotose Jagomastaitei ir kitiems pasuose ir liudymuose, būk jie važinėją užsienin valstybiniais reikalais ir vežę po antspaudu diplomatinius paketus ir
3) kad būdamas Lietuvos Pasiuntiniu Vokietijoj 1919-1920 metais ir turėdamas savo žinioj valstybinių pinigų sumas, jis paėmęs iš jų ir sunaudojęs savo privatiniams reikalams 11.031.151 auks. ir 85 sk.“
Iš Vyriausiojo Tribunolo pateiktos informacijos akivaizdu, kad J. Purickis naudojosi tarnybine padėtimi. Stebino byloje minimi kontrabandos mąstai: dokumentuose nurodoma, kad vagonuose darant kratą buvo aptikta 299 dėžės cukraus rafinado (po 56 kg kiekvienoje), 184 maišai pikliuotų miltų, daugiau nei 10 tonų sacharino, 4 kg kokaino, 4 dėžės (po 210 kg) galanterijos prekių, 3 dėžės (po 71 kg) įvairių alkoholinių gėrimų, dar 21 dėžė (po 50 kg) cukraus, dėžė su 36 kg saldainių ir daugybė smulkesnių gėrybių. Šie skaičiai buvo pridengti humanitarine pagalba SSRS, kuri po komunistinės revoliucijos ir pilietinio karo išgyveno didžiulį badą. Jo metu žuvo daugiau nei 5 mln. žmonių, o kai kur buvo užfiksuoti šiurpūs kanibalizmo atvejai. Manipuliacija tokia tragedija – ne tik moraliai smerktina, bet ir politiškai pavojinga Lietuvai. Didžiausia grėsmė slypėjo tame, kad kitoje sienos pusėje po komunistinės revoliucijos viską kontroliavo sovietinio saugumo darbuotojai – čekistai. Jie ne tik perimdavo siuntinius ir paskirstydavo „kam reikia“, bet ir įgijo galimybę ateityje šantažuoti aukštus Lietuvos politikus bei ministerijų darbuotojus, jei šiems prireiktų kokių nors „paslaugų“.
Tribunolas, tiesa, nustatė ir švelninančių aplinkybių. Paaiškėjo, kad dalis sulaikytos produkcijos iš tiesų buvo perduota humanitarinei pagalbai. Specialiu liudininku iškviestas Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis paliudijo, kad didelė siuntos dalis buvo skirta ir SSRS likusiems lietuviams, kurie taip pat kentėjo bado baisumus. Gali nustebinti, kad Tribunolas pateisinimą rado ir dėl kokaino. Pripažinta, kad nors tai kenksminga medžiaga, iš sulaikytų trijų vagonų tik viename buvo vos 4 kilogramai kokaino. Šiais laikais tai būtų didžiulės vertės kontrabandinis krovinys, iš kurio pasipelnytų nusikalstamos grupuotės. Tačiau tuo metu kokainas buvo naudojamas kaip receptinis vaistas skausmingoms akių, dantų ir kitoms operacijoms. Jis neretai patekdavo į juodąją rinką, kur aukštuomenė jį vartojo pasilinksminimų metu, kaip prabangų narkotiką. Tolesnė citata iš „Teisės“:
„Įpakuoti tarp kitų daiktų ir produktų vienoj dėžėj, adresuotoj Atstovybės tarnautojui Avižieniui, kurs paskiau Maskvoj buvo tūlo komunisto nužudytas. Kadangi nei Ministeris, nei Departamento Direktorius patys nežiūri, ką krauna į vagoną, kadangi ir vagono palydovas, prižiūrėdamas vagonų krovimą, negali smulkiai kiekvieną dėžę išžiūrėti, tad nėra pagrindo pripažinti, kad 4 klgr. kokaino buvo siunčiami Maskvon, leidžiant arba žinant kaltinamiesiems Purickiui, Vaitiekūnui ir Šutiniui, o juo labiau Avižoniui. Tad jų negalima dėl šito kokaino kaltinti Baudž. Stat. 636 str. 3 d. Čia galima būtų kalbėti tik apie valdžios neveiklumą, neapsižiūrėjimą, bet tas nusikaltimas 1922 metų įstatymu yra amnestuojamas.“
Apie sachariną kalbėti net neverta, nes Tribunolas patikino, kad jo pervežimas, net ir su tikslu pasipelnyti, nėra draudžiamas Lietuvos įstatymų. Vis dėlto buvo atmesti kaltinamųjų teiginiai, esą sacharinu jie prekiavo tam, kad padengtų lėšų trūkumą tuometinėje Užsienio reikalų ministerijoje. Esą ministerija buvo tokia skurdi, kad negalėjo apmokėti net kelionės išlaidų. Šį argumentą paneigė kaip specialus liudininkas iškviestas Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas, 1921 m. ėjęs užsienio reikalų viceministro pareigas. Jis pripažino, kad ministerijai, be abejonės, buvo kilę rūpesčių, tačiau situacija buvo gerokai dramatizuota.
Papildomų problemų J. Purickiui kilo dėl Onos Jagomastaitės – vos 20 metų amžiaus merginos, garsaus Mažosios Lietuvos lietuvių spaudos veikėjo Enzio Jagomasto dukters. Ji dirbo su J. Purickiu pasiuntinybėje Berlyne ir buvo naudojama kaip diplomatinė kurjerė, šia priedanga gabendama įvairius siuntinius. Estijoje ji netgi buvo areštuota. Tačiau vėliau buvo surastas po kelerių metų jos pačios rašytas laiškas draugui, kuriame teigiama, jog Taline ji lankėsi be J. Purickio žinios, o įkliuvusi bandė pasinaudoti jo autoritetu, kad taip palengvintų savo padėtį. Esą jis net sutiko savo globotinę „pridengti“. Tokio keisto „įrodymo“ atsiradimas kelia įvairių minčių, tačiau jo pakako, kad J. Purickis būtų išteisintas ir nuo šio kaltinimo.
Netrukus Tribunolą pasiekė dar vienas įdomus liudijimas – J. Purickio įpėdinio, pasiuntinio Vokietijoje Viktoro Gailiaus tvirtinimas, esą jis buvo gavęs teisiamojo laišką, kuriame prašoma nesuteikti pagalbos O. Jagomastaitei, nes ji veikė be J. Purickio nurodymų ir tik prisidengė jo vardu. Šis laiškas taip pat vertas būti pacituotas išsamiau, kad skaitytojas galėtų geriau suprasti situaciją:
„Mielas Ponas Gailiau. Jeigu Panelė Jagomastaitė norėtų kur išvažiuot užsienin, prašau be mano žinios neduoti jai vizos. Dalykas tame, kad ji dar neatsiskaitė iš įvairių gana žymių sumų. Tiesa, kad aš iki šiolei ja visiškai pasitikėjau, bet dabar čia ateina tokios nemalonios kalbos apie ją, kad aš nei nežinau ką ir manyti. Bijau, kad kaipo jauna mergina neiškriktų. Prašyčiau apie tai niekam nepasakoti, o pasilaikyti vien tik sau. Tamstos Purickis.“
Kitas įdomus bylos aspektas buvo jau minėto J. Purickio idėjinio priešininko, buvusio premjero A. Voldemaro, liudijimas. Jis teigė, kad įsigijęs butą, kuriame anksčiau gyveno J. Purickis, rado laišką, kurį O. Jagomastaitė buvo rašiusi žymiam pramonininkui, vienam įtakingiausių tuometinės Lietuvos žmonių, Vasario 16-osios akto signatarui Jonui Vailokaičiui. Kaip jau minėta, J. Vailokaitis buvo laikomas vienu svarbiausių krikdemų finansinių rėmėjų, todėl jo pavardės pasirodymas bylos kontekste sukėlė dar daugiau klausimų. O. Jagomastaitė klausė finansininko, kur Europoje būtų galima palankesniu kursu išsikeisti caro laikų rublius, kurių ji esą turėjo net 3 milijonus. Nors carinių rublių kursas nuolat smuko, jie vis dar buvo populiaresni už Vokietijos krizės praktiškai nuvertintus auksinus, todėl tokia suma vis dar turėjo nemažą vertę. Tribunolo apklausiamas įtakingas liudininkas J. Vailokaitis kategoriškai neigė kada nors gavęs tokį laišką, tačiau pripažino, kad „Ūkio bankas“, gavęs Finansų ministerijos leidimą, 1920 m. buvo išvežęs į Vokietiją 5 mln. caro rublių. Nors šie pinigai greitai nuvertėjo, iš šių faktų akivaizdu, kad byloje liko daug neatsakytų klausimų. Tribunolas pasirinko nekaitinti atmosferos – išteisino J. Purickį ir kitus kaltinamuosius, kartu parodydamas valdžiai, kad teismų sistema išlaiko autonomiją. Nepaisant spaudimo, buvo atlikti visi reikalingi procedūriniai veiksmai, tačiau galutinis sprendimas vis tiek buvo palankus valdžiai. Vis dėlto dalis visuomenės liko nepatenkinta. Pavyzdžiui, „Lietuvos žinios“ vasario 10 d. kritikavo sprendimą, klausdamos, kodėl J. Purickis atidavė 11 mln. auksinų tik praėjus metams po to, kai jam buvo iškelta byla, ir toks poelgis gali būti laikomas nuoširdžiu bendradarbiavimu. Vasario 12 d. laikraštis jau pirmame puslapyje išspausdino pašiepiančią antraštę, leisdamas suprasti, kad kitokio sprendimo šioje byloje ir nesitikėjo.
Ypatingą ažiotažą ši byla sukėlė tarp JAV lietuvių. Pavyzdžiui, 1925 m. vasario 19 d. leistas laikraštis „Sandara“, artimesnis kairiosioms pažiūroms, straipsnyje „Buvusio klerikalų kabineto bankrutas ir naujas ministerių kabinetas“ skyrė daug dėmesio šiai problemai. Šis leidinys įdomiai komentavo paties V. Petrulio tapimą ministru pirmininku, teigdamas, kad tai iš esmės yra „kun. Krupavičiaus, kurs žengia į Lietuvos diktatorius ir nori tapti Lietuvos Musolini, laimėjimu.“ Esą A. Tumėnas ir vidaus reikalų ministro pareigas ėjęs Zigmas Starkus per mažai klausė krikdemų vadovybės ir buvo pernelyg savarankiški. Apie V. Petrulį buvo pasisakyta itin kritiškai:
„Aišku, kad dabartinis Ministerių kabinetas, kurio priešaky pastatytas jaunas neprityręs fantazioras, parsidavėlis – perėjūnas, nes iš partijos „Santara“, perėjo į klerikalų rankas; didelis karjeristas ir dėl tos karjeros ir pinigų gatavas bučiuoti kunigėlių rankas ir daryti viską ką jie nori, bus pilnai katalikų centro rankose. Jeigu pirma ne viskas pasisekdavo pravesti Ministerių kabinete, kaip norėdavo kun. Krupavičius, o jo užpakalyje katalikų centras, pav. galutinai panaikinti savivaldybes, išdalinti Kauno fortų žemę davatkoms bei kun. Krupavičiaus giminėms ir daug kitų dalykų, tai galima drąsiai pasakyti, kad dabar tas viskas nuosekliai bus daroma. Dabar kun. Krupavičius yra faktinuoju ministerių kabineto vadovu, nes ir kabineto pirmininkas ir dauguma kitų ministerių yra jo pupiliai, mokiniai bei pataikunai ir ką norės, tą su savo paklusnių vaikelių pagelba praves.“
Šiuos įvykius kritikavo ir socialistinės krypties laikraštis „Keleivis“, leistas Bostone. Jis procesą aprašė neslėpdamas ironijos straipsnyje „Patįs muša, patįs rėkia“:
„Tris metus liejo krokodiliaus ašaras mūsų pozicijos ir opozicijos partijos. Nebuvo nei vieno mitingo bei susirinkimo, kur nebūtų pakeltas kun. Purickio bylos klausimas. Visą laiką griešnas jo kunas kankinosi po areštų tvankiose „Mickevičiaus viešbučio“ kamerose, tik viena šventa ir nemiršama jo vėlė laisvai skrajojo po kulturingą vakarų Europą ir su kokaino pagalba, studijavo „grand“ restoranuose įgijimui d-ro „Šmugelio“ vardo.
Bet štai, po ilgų ginčų, po upelio išlietų nekaltų krikščioniškų ašarų, Vyriausiasis Tribunolas nuėmė nuo griešno kun. Purickio kuno areštą, kad davus galimybę susilieti su šventa ir nemirštama jo vėle. Šių metų vasario 6 d. jis turėjo atiduoti „sumenijos rokundą“ prieš Vyr. Tribunolą ir visą lietuvių tautą.
Sužinojus tai, pozicijos laikraščiai, o ypatingai krikščionių demokratų organas „Rytas“ visu smarkumu puolė ginti kun. Purickį, išrodydami jo nekaltumą, grumote grumojo teismui už pasikėsinimą ant „nekaltos aukos“.
Netrukus po šalį pasklido žinia: Purickis buvo išteisintas. Tai sukėlė audrą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Jau minėtame „Keleivyje“ buvo rašoma:
„Težino krikščionys demokratai, kad jie padarė spaudimą teismui, išsiteisino prieš jį, tačiau prieš plačiąją darbo visuomenę neišsiteisino ir ateis laikas, kuomet netik kun. Purickiui, bet ir visai jo partijai reiks stoti prieš aukščiausį darbo žmonių teismą!“
Be abejo, opozicija tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje buvo nepatenkinta, nes J. Purickio išteisinimas atrodė kaip krikščionių demokratų pergalė. Nors Vyriausiasis Tribunolas, vadovaujamas politinį neutralitetą deklaravusių teisininkų teigė, jog sprendimas buvo priimtas be spaudimo, visuomenėje netrūko nuomonių, kad buvo pasirinktas kompromisinis kelias ir kažkiek nusileista įtakingų politinių veikėjų spaudimui. Ypač išpopuliarėjo kone sąmokslo teorijomis virtusios kalbos apie didelę to meto „pilkųjų kardinolų“, tokių kaip M. Krupavičiaus ar J. Vailokaičio, įtaką vykstantiems procesams Lietuvoje.
Pagrindinis bylos veikėjas J. Purickis toliau redagavo „Lietuvą“, tačiau jo kaip redaktoriaus karjera baigėsi vos po metų, kai krikščionys demokratai pralaimėjo rinkimus, o valdžią perėmė kairieji. Vis dėlto jis išlaikė politinę įtaką ir net tapo Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktoriumi. Tais pačiais metais J. Purickis oficialiai išstojo iš kunigų luomo ir net vedė. Nepaisant to, politiškai jis liko ištikimas krikščioniams demokratams. Jo kompetenciją įvertino ir tuometinis premjeras Mykolas Sleževičius, paskyręs J. Purickį svarbiu patikėtiniu pasirašant susitarimą su SSRS. Tačiau po 1926 m. gruodžio perversmo valdžią Lietuvoje perėmė tautininkai, kurie nebuvo tokie atlaidūs savo senam varžovui – politinių postų jis jau nebegavo, tačiau aktyviai įsitraukė į žurnalistinę ir visuomeninę veiklą. Tam įtakos turėjo ir tai, kad jo žmona Elena buvo ukrainietė – J. Purickis tapo vienu lietuvių ir ukrainiečių draugijos kūrėjų bei vadovų, jos idėjiniu architektu.
Kaip tais laikais, taip ir šiandien, nuomonės apie tai, kiek „Sacharino byla“ buvo J. Purickio kaltė, išlieka skirtingos. Faktai, jog jis protegavo savus, ieškojo būdų pasipelnyti, o įtakingi bendražygiai kaip galėdami stengėsi jį išsukti, jo nepuošia, tačiau tai nepaneigia jo ypatingos energijos ir kūrybiškumo tiek Lietuvos diplomatijos, tiek žurnalistikos istorijoje. Taigi, tai labai simboliška tarpukario Lietuvos panorama – valstybės, kurios nereikia idealizuoti, kuri turėjo savų ydų, bet kartu sparčiai augo visomis prasmėmis.
Pabaigoje verta paminėti, kad 2004 m. apie šią asmenybę knygą parašiusios istorikė Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė teigė, kad J. Purickis tapo nemalonių aplinkybių auka, o patirtas stresas prisidėjo prie jo ankstyvos ir netikėtos mirties, sulaukus vos 51-erių – pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Vis dėlto apie šio žmogaus nuveiktus darbus ir parašytus straipsnius dar ne kartą bus kalbama projekto „Prieš 100 metų“ rėmuose.
