Šiais metais minėdama Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos 150 metų jubiliejų, Istorinė Prezidentūra Kaune 18-tąją sodelyje eksponuojamą fotografijų parodą dedikuoja A. Smetonai. Joje archyvinės nuotraukos pasakoja, kaip demokratiškų pažiūrų Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę, po 1926 m. karinio perversmo virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru. Fotografijos pristato ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą Prezidento poste, bet ir du skirtingus A. Smetonos veidus: liberalaus politinio lyderio ir autoritarinio šalies vadovo. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ toliau pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė.
Rengdami parodą ilgai svarstėme, kokius politinės veiklos momentus reikėtų išryškinti. Nutarėme atsižvelgti į Lietuvos istorikų bei politologų straipsniuose ir pasisakymuose dažniausiai akcentuojamus teigiamus ir neigiamus dalykus vertinant Prezidento A. Smetonos politinę veiklą. Dažniausiai įvardinami teigiami aspektai: nuoseklus lietuvybės stiprinimas ir tautinės ideologijos kūrimas; pirmininko pareigos Lietuvos Taryboje ir Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymas; darbas pirmojo Lietuvos Valstybės Prezidento pareigose. Kritikos esama gerokai daugiau: neigiamai vertinamas 1926 m. karinis valstybės perversmas, Seimo paleidimas ir naujo nesušaukimas; politinių partijų uždraudimas, Tautos vado kulto formavimas; politinių konkurentų pašalinimas iš valdžios.
Kada prasideda A. Smetonos kelias į didžiąją politiką? Nuoseklų lietuvybės stiprinimo ir tautinės ideologijos kūrimo darbą A. Smetona pradeda 1902 m. pabaigoje po studijų sugrįžęs į Lietuvą ir įsijungęs į aktyvų lietuvių visuomeninį gyvenimą. Nuo tada, kai A. Smetona atvyko į Vilnių ir čia įsikūrė, jo dalyvavimo buvo pilna visur, kur tik telkėsi lietuviai ir ypač ryškiai jis buvo matomas Lietuvių mokslo draugijoje. Jos nariai rinko lituanistinę literatūrą, tautosaką, tautodailės kūrinius, archeologinius radinius, rankraščius, periodinius leidinius, sudarinėjo geologijos, botanikos, zoologijos eksponatų rinkinius, rengė paskaitas. Svarbiausias draugijos tikslas buvo pastatyti Tautos namus, kuriuose po vienu stogu galėtų sutilpti visa lietuvių kultūrinė veikla. Nors už lietuvių suaukotas lėšas buvo įsigytas didelis sklypas ant Tauro kalno, kur susirinkusi draugijos valdyba spėjo įsiamžinti šio svarbaus pasiekimo proga, tačiau, pastato statybas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas ir Tautos namai liko tolima svajone.
Ilgiau nei dešimtmetį dalyvaudamas tautinėje veikloje A. Smetona pažino labai platų inteligentų ratą, buvo pelnęs pripažinimą ir autoritetą, todėl būtent jis 1917 m. rugsėjį Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku ir savo nuosaikaus vadovavimo dėka 1918 m. vasario 16 d. galėjo džiaugtis Tarybos narių visuotinai pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktu.
Darbas Lietuvos Tarybos pirmininko pareigose palaipsniui vedė A. Smetoną prie vis daugiau politinių galių turinčių pareigų. Antai, 1918 m. įkūrus Valstybės Tarybos Prezidiumą, jo pirmininku taip pat buvo išrinktas A. Smetona. Prezidiumas buvo kolegialus organas, kurį sudarė Pirmininkas ir du vicepirmininkai. Lietuvos Valstybės Laikinojoje Konstitucijoje buvo nurodyta, jog Prezidiumas vykdąs aukščiausios vyriausybės funkcijas, skelbia laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviečia Ministrą Pirmininką ir jam paveda sudaryti Ministrų kabinetą, atstovauja valstybei, skiria pasiuntinius, laiko savo žinioje kariuomenę ir skiria vyriausiąjį vadą; jo žiniai pavestas valstybės antspaudas. Todėl suprantama, kodėl būtent A. Smetona 1919 m. pradžioje išvyko į užsienį ieškoti Lietuvai paskolos, kurios reikėjo kuriamai valstybei ir kariuomenei apginkluoti – tik su juo užsienio valstybės galėjo pasirašyti sutartis.
Finansinės pagalbos paieškos užtruko keletą mėnesių ir būdamas užsienyje A. Smetona jautėsi atitrūkęs nuo Lietuvos, tačiau elgėsi demokratiškai – pasitikėjo veikiančiu Ministru Pirmininku ir Vyriausybe. A. Smetonai būnant Danijoje, jis gavo telegramą kviečiančią skubiai sugrįžti į Kauną. Tuo metu formuojant naują Ministrų Kabinetą Ministrui Pirmininkui Mykolui Sleževičiui buvo sudėtinga surasti pilną Valstybės Tarybos Prezidiumą, nes pirmininkas A. Smetona buvo išvykęs. Tai paskatino svarstyti mintį, jog Valstybės Tarybos Prezidiumą būtina kuo skubiau pakeisti vienasmeniu Prezidentu. Valstybės Prezidentas turėjo tapti svarbiausia institucija valdžios hierarchijoje. Pretendentui į Prezidentus Laikinoji Konstitucija nekėlė jokių reikalavimų, o jo kadencija numatyta iki tol, kol Steigiamasis Seimas susirinks ir nuspręs valstybės valdymo formą ir priims Konstituciją.
Šių aplinkybių nežinodamas A. Smetona kovo 31 d. atvyko į Kauną, kur geležinkelio stotyje jį pasitiko Valstybės Tarybos ir Vyriausybės nariai ir koks šimtas žmonių. Per iškilmingas sutiktuves A. Smetona sužinojo, kad Valstybės Taryba yra numačiusi jį rinkti Valstybės Prezidentu. Šis epizodas liudija apie stiprų A. Smetonos politinį autoritetą ir tikrą lyderystę – jam būnant užsienyje kiti politikai sutarė dėl jo kandidatūros į Prezidento postą. Taip 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona Lietuvos Valstybės Tarybos narių buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu. Galima sakyti, jog nuo 1917 m. rugsėjo 22 d., kada A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku, iki 1920 m. birželio 19 d., kada Prezidentūrą užleido Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, mes matome demokratinio vadovavimo pavyzdį. Tačiau tuo pat metu A. Smetonai teko išgyventi „šaltą dušą“ ir susitaikyti su pirmu rimtu politiniu pralaimėjimu – kartu su Tautos pažangos partijos sąrašu 1920 m. jis nepateko į Steigiamąjį Seimą ir teko pripažinti, kad jo pasiūlyta politinė programa neatitiko daugumos rinkėjų lūkesčių.
Nepaisant patirtos nesėkmės, A. Smetona ir toliau stengėsi dirbti ir būti matomas visuomenėje. 1920–1921 m. jis vadovavo Lietuvos delegacijai nustatant valstybinę sieną su Latvija, o 1923 m. kaip Lietuvos Vyriausybės nepaprastasis atstovas A. Smetona dalyvavo komisijos darbe prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Buvusio Prezidento nuostata – tarnauti savo šaliai, kada tik ji pakvies, tikrai pagirtina, tačiau kiekvienas gerai atliktas darbas reikalauja tinkamo atlyginimo. Šiuo atveju A. Smetonos politinės ambicijos buvo užgautos, jis jautėsi neįvertintas, nes valdantieji nerodė deramo dėmesio ir nepasiūlė jokių svarbesnių pareigų. Labai svarbus postūmis sugrįžti į didžiąją politiką buvo 1926 m. rinkimuose laimėtas mandatas į III Seimą. A. Smetona vėl ėmė aktyviai bendrauti su kitais politikais ir laukti palankios situacijos.
1926 m. gruodžio 17 d. karinis valstybės perversmas tapo nauju etapu. Perversmas prasidėjo gruodžio 17 d. 2 val. nakties ir baigėsi 5 val. ryto. Būtent 5 val. ryto perversmo organizatoriai į kariuomenės štabą atvykti pakvietė A. Smetoną, Augustiną Voldemarą ir kitus tautininkų bei krikščionių demokratų partijų atstovus. Apie rengiamą perversmą iš organizatorių A. Smetona sužinojo gerokai anksčiau, todėl turėjo laiko apsvarstyti pasiūlymą vėl tapti prezidentu. Kariuomenės valia į valdžią sugrįžusiam A. Smetonai teko nuolat remtis Lietuvos kariuomene, rodyti jai ne tik palankumą, bet ir skirti didesnį finansavimą. Stiprinant A. Smetonos ryšius su kariuomene atsirado tradicija Prezidentui pasveikinti Karo mokyklos absolventus, lankyti karinius dalinius ir glaudžiai bendradarbiauti su kariuomenės vadovybe.
Vos apšilęs kojas valdžioje, Prezidentas A. Smetona ėmė stiprinti savo autoritetą. Pirmiausia, 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas III Seimas. Prezidentas A. Smetona ilgai svarstė ir sulaužydamas Konstituciją, beveik 10 metų, iki pat 1936-ųjų delsė paskelbti rinkimus į IV Seimą. Įtampų politinėje viršūnėje netrūko, tad ilgainiui Prezidento A. Smetonos ir Ministro Pirmininko A. Voldemaro valdžios tandemas ėmė braškėti. 1929 m. vasarą sustiprėjus vidinei įtampai Ministrų Kabinete, kuomet ministrai pareiškė atsisakantys dirbti su Ministru Pirmininku A. Voldemaru, Prezidentas A. Smetona svarstė, kaip išspręsti susidariusią krizę. Buvo dvi galimybės: arba pakeisti ministrus ir palikti poste A. Voldemarą, arba priešingai, palikti toliau dirbti ministrus, o A. Voldemarą pakeisti kitu kandidatu. A. Smetoną neramino mintys, jog A. Voldemaras linksta į radikalią politiką, akivaizdžiai seka Italijos fašizmu ir jį remia sukarinta organizacija „Geležinis vilkas“. Galiausiai, A. Smetonai teko pripažinti, kad A. Voldemaras tapo stipriu politiniu konkurentu, todėl nusprendė Ministro Pirmininko pareigas skirti svainiui Juozui Tūbeliui.
Prezidentas A. Smetona XX a. 4 dešimtmečio viduryje jau buvo pasiekęs autoritarizmo aukštumas. Tautos vado kultą stiprinti padėjo 1930 m. ištisus metus vykę Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių minėjimo renginiai, kurie tapo puikia proga priminti tautai, koks svarbus yra stiprus valstybės vadovas. Ne veltui Vytauto Didžiojo paveikslas, kuris keliavo po Lietuvą ir buvo sutinkamas lyg garbingas svečias, dažnai buvo poruojamas su Prezidento A. Smetonos portretu.
A. Smetonos atvaizdą buvo galima sutikti visur: ant litų, pašto ženklų, mokyklinių sąsiuvinių… Pirmasis Prezidento A. Smetonos vardą gavęs objektas buvo 1927 m. Lietuvos įsigytas karo laivas, pavadintas „Prezidentas Smetona“. 1928 m. Prezidento A. Smetonos vardą gavo naujas gelžbetoninis tiltas per Mūšos upę (dabar Ustukių tiltas Pasvalio r.). 1934 m. rugsėjį visai Lietuvai švenčiant Prezidento A. Smetonos 60 metų jubiliejų, jo vardu buvo pavadintos gatvės, alėjos, smėliakalnis Juodkrantėje, per visą Lietuvą sodinami ąžuolai.
Tautos vado triumfą simbolizuoja 1936 m. vasario 1 d. Prezidento Antano Smetonos pasirašytas Draugijų įstatymas. Pagal jį, remiantis valstybės saugumo interesais, buvo galima uždaryti bet kurią partiją, organizaciją ar draugiją. Tuo pasinaudojant iš politinės arenos buvo eliminuotos visos partijos ir veikti liko tik Lietuvių tautininkų sąjunga bei jai pavaldžios organizacijos.
Viliamės, kad ši paroda pasitarnaus lankytojams kaip tam tikra Prezidento A. Smetonos biografinė atodanga, kurioje išryškės šviesesni ir tamsesni politinės veiklos sluoksniai.
Paroda yra Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) jubiliejinių metų programos Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune dalis. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
