Gegužės 28 d., šeštadienį, 16 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune bus atidaryta paroda, skirta tremtinės, gydytojos, disidentės, rašytojos Dalios Grinkevičiūtės 95-osioms gimimo metinėms. Daugiau apie tai rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Austėja Bliumkytė-Padgurskienė.
Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ sumanyta ne kaip muziejinis projektas, kuris remiasi originalių objektų ir dokumentų eksponavimu, o kaip patyriminė kelionė. Šiuolaikiniai menininkai interpretuodami svarbiausius rašytojos gyvenimo etapus pasitelkė pojūčius žadinančias priemones – kvapus, atmosferinius garsus, vaizdus, taip pat erdvinius objektus, inovatyvią animaciją (VR, AR), netgi augalus.
Paroda išsidėsčiusi keliose erdvėse: kiemo namelyje įsijausite į rašytojos šviesią vaikystę, mansardoje kūnu pajusite Arkties šaltį, keliausite po Altajaus kraštą virtualios realybės kūrinyje ir pamatysite rankraščio, kuris tapo pagrindu memuarų knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, originalą. Šaltoje patalpoje atpažinsite rūsį, kuriame buvo palaidota motina, o sodelyje rasite bijūną, po kokiu buvo atrastas ankstyvasis D. Grinkevičiūtės rankraštis. Visas šias menines patirtis apjungia olfaktorinio meno kūrinys – kvapais perteikta rašytojos gyvenimo ir kančios istorija.
Projekto bendraautorės – menininkė Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, vertėja Vytenė Muschick ir fotografė Jurga Graf – skirtingai išgyveno D. Grinkevičiūtės istoriją ir kūrybinius procesus. Tačiau visoms buvo svarbu ne tik vertingieji rašytojos memuarai, bet ir D. Grinkevičiūtės asmenybė, primiršti jos gyvenimo momentai.
Vytenė Muschick: žmonės ir vietos atsiranda neatsitiktinai
Pažinojau Dalią Grinkevičiūtę nuo vaikystės, sutikdavau ją vasaromis lankydamasi Laukuvoje, kur ji dirbo miestelio ligoninėje. Paliko įspūdį kaip artistiška, meniška, kūrybiška asmenybė. Tačiau Dalios istoriją sužinojau vėliau, perskaičiusi jos publikuotus prisiminimus 1988 metais. Supratau, kokioje šalyje gyvenome – lyg ir pažįsti žmones, tačiau ne iki galo. Labai palietė ši istorija, norėjosi pasakoti apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą plačiau, pačiai geriau suvokti. Į vokiečių kalbą išverčiau knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, šio vertimo dėka knygą pastebėjo ir Nyderlandų leidėjai, taip pat rengiu skaitymus Vokietijos mokyklose.
Prieš kelis metus į mane kreipėsi Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė. Ji kūrė filmą „Purga“, rinko medžiagą apie tremtį ir D. Grinkevičiūtę. Bekalbėdamos supratome, kaip mus veikia rašytojos tekstai, jaudina tos pačios citatos. Tapo aišku, kad puikiai susikalbame. Kilo mintis apie parodą, juolab kad artėjo 95-osios D. Grinkevičiūtės gimimo metinės.
Besigilindama supratau, kad Kaunas yra ta vieta, kur apie ją reikia kalbėti. Čia prabėgo laiminga vaikystė, iš šio miesto ištremta į Sibirą, pabėgusi grįžo, laidojo motiną namų rūsyje, rašė pirmuosius prisiminimus, vėl buvo ištremta, grįžusi baigė medicinos studijas. Kaune ir bijūno krūmas, po kuriuo atsitiktinai atrastas memuarų rankraštis. Galvojant apie parodos vietą, tapo aišku, kad tai turėtų būti literatūros muziejus, todėl labai apsidžiaugėme, kai su Maironio lietuvių literatūros muziejumi pavyko sutarti.
Į projekto kūrybinę grupę organiškai įsiliejo ir fotografė Jurga Graf, kurią patraukė vaikystės tema. Esu bendravusi su D. Grinkevičiūtės pussesere Dalia Kotryna Baliutavičiene, kuri, mano akimis, turi daug Dalios bruožų. Norėjosi įamžinti šią moterį, kad mokiniai žiūrėdami jos nuotraukas lengviau įsivaizduotų, kaip Dalia būtų atrodžiusi dabar. Į Jurgą kreipiausi dėl Dalios Kotrynos fotografavimo.
Aš savo kūriniais norėjau išryškinti akcentus, kuriems nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Rankraštis – rašytas 1949–1950 metais ir užkastas sode, kuomet retas kalbėjo apie tremtį. Jame – didelė emocinė įkrova, jaunos mergaitės (ištremta paauglė, rašė būdama vos dvidešimties) gyva emocija.
Šie lapeliai su užrašytais prisiminimais atsitiktinai rasti po bijūno krūmu jau po rašytojos mirties 1991 metais. Tad kilo idėja pasodinti bijūno krūmą rankraščio atminimui. Sužinojau apie gėlininkės-selekcininkės Onos Skeivienės 1958 metais Kaune sukurtą bijūnų veislę „Garbė motinai“. Ji puikiai tiko, nes atspindėjo ir Dalios santykį su tėvais.
Trečiasis akcentas – mamos laidojimo rūsyje scena. Tremtyje mama prasitarė, kad nori būti palaidota Kaune. Leidimo išvykti iš Jakutsko jos neturėjo, tad Dalia su mama pabėgo, slapstėsi Kaune įvairiose vietose, o mamos sveikatai pablogėjus, slapta grįžo į savo namus Perkūno alėjoje. Mamai mirus laidoti kapinėse ar kieme negalėjo, tad Dalia nutarė mamą palaidoti rūsyje, iš spintos pagamintame karste.
Įrenginėjant šią erdvę, norėjosi išryškinti santykį su mama. Čia nutiko dar vienas prasmingas sutapimas. Išsikalbėjus su Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų ir leidinių dizainere Inga Zamulskiene paaiškėjo, kad jos mama taip pat mirė per šv. Kalėdas, kaip ir Dalios mama. Buvau atrinkusi citatas, kurias Inga turėjo išraižyti sienoje. Juos Inga raižė su mamai grafikei priklausiusiu raižekliu. Įvyko dar vienas emocinis išlydis – citatos ant sienos tapo išraižytu mamos ir dukros santykiu.
Esu dėkinga Mariui Salynui, kurio dėka rūsio scena turi specialius garsus, padedančius įsijausti, o lankytojai galės klausyti keliomis kalbomis skaitomus prisiminimus. Į rusų kalbą išvertė ir įgarsino vertėja Marija Čepaitytė, gyvenusi Maskvoje, per karą Ukrainoje grįžusi į Lietuvą, lietuvių kalba įgarsino aktorė Kristina Švenčionytė – ekspresyvus jos balsas puikiai tiko iliustruoti Dalią, anglų kalba sutiko skaityti Delija Valiukėnaitė – ji vadinamoji dipukė, šiuo metu gyvenanti Amerikoje, tad jos skaitymai įrašyti telefonu, todėl skamba tarsi archyviniai. Aš pati išverčiau į vokiečių kalbą ir įgarsinau.
Paskutinė istorija nutiko važiuojant traukiniu Vokietijoje. Vienoje stotelėje įlipo moteris, bestebėdama ją supratau, kad ji pabėgėlė iš Ukrainos. Užkalbinau, pasiūliau pagalbą, papasakojau apie savo darbą. Dalios istorija Oksaną sujaudino, ji pasisiūlė išversti į ukrainiečių kalbą.
Ši paroda – ne [tik] koncepcija, o išaugusi iš jausmų, apgalvojimų ir prasmingų sutapimų, lipdėsi kaip korys. Su šiuo projektu gavau daug likimo dovanų.
Jurga Graf: tai ne tremties, o žmogiškumo ir nežmogiškumo tema
2019 metais fotografavau Vytenę Muschick, ji papasakojo apie Dalią Grinkevičiūtę, savo asmenines sąsajas su šia asmenybe, apie Kaune gyvenančią jos pusseserę Dalią Kotryną Baliutavičienę, kurią pakvietė taip pat nufotografuoti. Šnekėdamos svarstėme, kad su šiomis Dalios Kotrynos nuotraukomis reikėtų kažką daryti, kažkaip įprasminti.
Pirmiausia D. Grinkevičiūtės knygą perskaičiau vokiškai (gyvenu Vokietijoje, tad vokiškasis vertimas buvo greičiausiai prieinamas). Istorija sužavėjo, ėjo po oda. Skaitydama lietuviškai verkiau kaip vaikas. Ši moteris ir jos gyvenimo istorija įtraukė mane. Labiausiai palietė humaniškumas, neteisiantis stebėjimas. Norėjau papasakoti jos istoriją, kaip moters, mergaitės. Pačią istoriją galima perskaityti memuarų knygoje, o man norėjosi koncentruotis į ją pačią.
Iš daugybės scenų knygoje labiausiai užstrigo aprašytas priešpaskutinis jos gimtadienis prieš pat tremtį. Trylikos-keturiolikos metų mergaitės gimtadienis – džiaugsmas, jausmas, kad gyvenimas prieš akis, viskas žydi, gražu. Ir netrukus viskas pasikeitė. Tėvas jau turėjo nuojautą, kalbėjo su ja, kad ne viskas taip gražu, kaip atrodo, bet per tekstą dar jaučiasi tas nekaltumas, gyvenimas. Tapo aišku – atkursiu gimtadienio sceną.
Vaikystės kambarį nuo pat pradžių mačiau vaikišką, skendintį spalvose, su bijūnų motyvu. Atėjo mintis padaryti scenos miniatiūrą, perteikti neapsakomai gerą, šiltą, spalvingą nuotaiką, bet jau ir prasismelkusią praradimo nuojautą.
Daugumą baldų miniatiūrai kūriau pati, kai kuriuos parsisiunčiau. Norėjau kuo daugiau daryti savo rankomis, neiti lengviausiu keliu. Ir pati tarsi meditavau darydama, buvau visiškai dingusi savo pasaulyje.
Tuo metu prasidėjo karas Ukrainoje. Kilo klausimas, kokia šio mano darbo prasmė? Nutariau, kad verta užbaigti, nes istorija kartojasi. Ir su parodos kūrybine grupe nutarėme, kad D. Grinkevičiūtės patirtis tapo svarbi kaip niekada. Viskas tada pasikeitė per naktį. Istorija nėra pamokos, tai – gyvenimas. Įdomu stebėti, kaip skirtingai žmonės reaguoja į grėsmingas situacijas, Ukrainoje ar Sibire. Vieni pradeda labiau rūpintis savimi, kiti tampa altruistais.
Puoliau dar labiau dirbti. Džiaugsmas, grožis, nerūpestingumas, bet su nuojauta, kad greitai baigsis. Tai ne tremties, o žmogiškumo ir nežmogiškumo, smurto prieš nekaltuosius tema. Ir nesvarbu, ar giminėje yra tremties patirčių, ar ne. Tai bendražmogiška.
Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė: ar menas gali turėti įtakos teisingiems pasirinkimams?
Su režisieriumi Antanu Skuču sugalvojome sukurti filmą pagal Gintauto Martynaičio grafinius prisiminimus iš tremties. Kelis metus nesugalvojau, kaip tai turiu padaryti, nes tema buvo per sunki. Mano seneliai buvo ištremti, tėtis gimė Sibire. Mano visa vaikystė persmelkta tremties, nes tėtis neslėpė, ką patyrė.
Po kurio laiko pajutau, kaip galėčiau kalbėti. Kaip praeitis gali lemti dabarties pasirinkimus ir ateitį. Galvojau ir apie tėtį, ir apie save, ir apskirtai apie žmones.
Trofimovsko taškas – pats tolimiausias, žiauriausias. Atlikau meninį tyrimą ir vėl iš naujo atradau D. Grinkevičiūtę. G. Martynaičio piešiniai – tarsi dokumentas, o D. Grinkevičiūtės tekstuose slepiasi ir garsas, ir vaizdas, ir kvapas. Susitikome su Vytene, bekalbant iš paralelių susidėjo parodos idėja.
Su Antanu kuriame animacinį filmą „Purga“, parodoje bus eksponuojami interaktyvūs filmo elementai. Jie pateikiami taip, kad lankytojas filmą tarsi pajustų erdvėje, kad pats galėtų rinktis, kokią, kada ir kiek laiko sceną nori žiūrėti.
D. Grinkevičiūtė įdomi kaip moteris. Man kaip menininkei apskritai rūpi žmogiškoji energija, kuri neleidžia gyvybinei potencijai žūti, neleidžia parklupti.
Man įdomu, kaip svetima atmintis gali virsti asmenine. Ar gali menas sužadinti kitokius pasirinkimus? Ar gali turėti įtakos požiūriui, nuomonei, veiksmams? Menas neturi rasti atsakymų, o labiau sužadinti apmąstymus, norą keisti pažiūras. Mumyse yra ta trauma – kaltė, gėda, baimė, alkis, nors tiesiogiai jų nepatyrėme.
Svarstėme, ką naujo pasakome šiuo filmu? Bet šiai temai nereikia nieko naujo. Tai – istorija, mūsų traumos, patirtos asmeniškai ar per artimuosius. Jaunam žmogui svarbu turėti prieigą prie atminties, istorijos. Ši paroda ne tik apie D. Grinkevičiūtę, ji – daug universalesnė. Man pačiai ji apie būtį ir buitį, ne tik apie tremtį ir politinius sprendimus.
Paroda veiks iki gruodžio 3 d.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
Už pagalbą rengiant parodą dėkojame Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.
